Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko Alfredo Vilbiko knygos „Šiauliai ir policija Lietuvos įvykiuose (1990–2010)“ II dalies pristatymas. Knygos autorius susirinkusiems atskleidė daug įdomių faktų ir įvykių apie šį laikotarpį.
Milicija reorganizuota į policiją
Vieniems susitikime dalyvavusiems šiauliečiams tai buvo puiki proga prisiminti praeitį, kitiems – sužinoti ką nors naujo. Štai pavyzdžiui, turbūt ne visi žino, kad miliciją reorganizuojant į policiją, pasikeitė dirbančių policijos pareigų skaičius. Jeigu 1990 m. Šiauliuose dirbo 362 pareigūnai, tai 1991 m. jų pradėjo dirbti dvigubai daugiau. Didžiausias etatų augimas pastebėtas 1994 m. įkūrus didžiausią policijos komisariatą, tuomet pareigūnų skaičius išsaugo iki 1045.
Norintiems tapti policijos pareigūnais, buvo taikomi tam tikri reikalavimai. Pirmiausia, jie turėjo būti ne jaunesni kaip 18 metų, turėti vidurinį išsilavinimą, praeiti medicininę apžiūrą ir spec. patikrinimą. A. Vilbikas pasakojo, kad naujai įsidarbinusieji turėjo lankyti pirminio parengimo kursus. Iš pradžių jie truko 11 mėn., po to – 6 mėn., o dar vėliau – 3 mėn. Kol pareigūnai nebaigdavo pirminio parengimo kursų, jie buvo vadinami stažuotojais. Nors patruliuoti eidavo, ginklas jiems nebuvo išduodamas.
1993 m. pirmojoje pusėje policijos pareigūnas uždirbdavo 9 678 talonų, tai sudarė 20 dolerių, o komisariato vadovas gaudavo 32-34 dolerius.
Įdomu tai, kad iki 1989 m. pareigūnams nebuvo išduodamos nei guminės lazdos, nei dujiniai balionėliai, o ginklo jie praktiškai iš viso neturėjo teisės panaudoti. Po 1990 m. kovo 11 d. guminės lazdos būdavo išduodamos net ir jauniausiems, vos 18 metų sulaukusiems, pareigūnams.
„Patys galite padaryti išvadą, kaip 18-metis galėjo nepažeisti įstatymų. Nors mes sovietinę valdžią kartais keikiame, tačiau sovietinėje kariuomenėje atitarnavę žmonės bent jau žinojo kaip naudoti ginklą, o 1990 m. dirbę jaunuoliai nežinojo, todėl padarydavo nemažai pažeidimų“, – kalbėjo A. Vilbikas.
Neapsieita be ekologinės policijos
Turbūt taip pat kai kuriems bus naujiena, kad 1993 m. Šiauliuose buvo įkurta ekologinė policija. Iš pradžių joje dirbo keturi darbuotojai, o vėliau įdarbintas ir penktas. Kadangi tuo metu nemažai žmonių, privatininkų fekalijas leisdavo į upelius, ekologinės policijos funkcija buvo prižiūrėti, kad būtų švara mieste, jog automobiliai neterštų oro ir t. t.
Dar vienas įdomus faktas, kad po 1990 m. kovo 11 d. Šiauliuose įsivyravo „metalo karštligė“. Knygos autoriaus teigimu, tuo metu už kelis dolerius buvo galima parduoti bet kokį metalą, todėl būdavo vagiami namų numeriai, skulptūros, kryžiai, medžių aptvarai, elektros varikliai, kitaip tariant, viskas, kas buvo iš metalo. Dėl to niekas nieko negalėjo padaryti, gaila, bet buvo išaiškintas tik vos vienas kitas toks nusikaltimas.
Knygos pristatyme dalyvavusiems šiauliečiams buvo įdomu sužinoti ne tik apie pokyčius Šiaulių policijoje, bet ir kitokių smulkmenų, susijusių su pačiu knygos autoriumi. Pavyzdžiui, jie norėjo sužinoti, kiek kainavo knygos išleidimas. Išgirdęs tokį klausimą A. Vilbikas nusprendė pajuokauti, sakė, kad salėje sėdi jo žmona, todėl negali to atskleisti, bet vėliau surimtėjęs atskleidė, jog 400 knygos egzempliorių atsiėjo 8,5 tūkst. eurų. Šiauliečiai taip pat pasiteiravo, ar bus išleista trečioji knygos dalis. Atsakyta, kad jeigu skaitytojai sutiktų finansiškai paremti knygos išleidimą, tuomet gal ir būtų.
Galiausiai, pasinaudojęs proga, knygos autorius padėkojo savo šeimai už supratingumą ir atsiprašė, kad paskutiniu metu jiems skyrė mažiau laiko. Taip pat padėkojo visiems suteikusiems reikalingos informacijos rašant šią knygą.
Į knygos pristatymą susirinko didelis būrys šiauliečių.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.
