Vakarienės metas. Tėtis su dešimtmečiu sūneliu įvirsta pro duris, nešini pilnutėliu maišu produktų, išdėlioja juos virtuvėje – obuolius sukrauna į krepšį, vištų šlaunelės atsiduria šaldytuve, ant stalo lieka jogurto indelių rinkinys. Abu čiumpa po indelį ir įsitaiso ant sofos. Vieno rankose planšetė, kito – telefonas.  Mama tuo metu kuičiasi apie puodus, dėlioja į lėkštes grikių košę, pjausto daržoves, kartkartėmis akį užmesdama į telefoną, rūpi, kuri daina bus išrinkta geriausia. Nepaleisdami iš rankų išmaniųjų įrenginių vyrai atslenka prie stalo. „Nenoriu, neišalkau“, – stumia į šalį lėkštę jaunesnysis. „Neišsidirbinėk, negausi pinigų rytojaus kinui“, –  subara vyresnysis.  Visi trys sėdi prie bendro stalo tylėdami, o akys nukreiptos į ekranus…

Ką mes užmirštame?
Ar dažnai šeimoje susėdame kartu prie stalo papietauti arba pavakarieniauti? Visi esame labai užsiėmę. Ne tik tėvai, vaikų dienotvarkė irgi kupina popamokinių veiklų. Ko netenkame vis rečiau besusėsdami prie bendro stalo, klausiame psichologės-psichoterapeutės Donatos Grakauskaitės- Šličienės.

„Žmogus laimingas tol, kol myli ir jaučiasi mylimas. Jis jaučiasi sveikesnis, jei gali džiaugtis ir savo džiaugsmu dalytis su savo artimu. Ir jaučia gyvenimo prasmę, kai gali parodyti savo dėmesį, rūpestį ir šilumą. Juk žmogui reikia žmogaus“, – sako Kuršėnuose dirbanti psichologė psichoterapeutė D. Grakauskaitė-Šličienė. Pasak jos, bendras valgymas yra mažiausia, ką galime vieni dėl kitų padaryti.

„Šeima brangiausia! Dėl šeimos galiu padaryti viską!“ Paradoksalu, bet tai žodžiai, kuriuos psichologė dažniausiai girdi iš besiskiriančių porų.

„Brangu, svarbu, vertinga, prasminga – tai žodžiai, kuriais apibūdiname šeimą, bet nebežinome, ką padaryti, kad ją išsaugotume. Didžiausia bėda, kad norime išsaugoti, minimaliomis sąnaudomis, t. y. greitai, efektyviai, nes laikas – pinigai, nėra kada trypčioti vietoje, – kalba psichologė. – Ir norime, kad tas procesas būtų smagus, linksmas, nes kam daryti tai, kas nemalonu?“

Pasak psichologės, daugelis jaunų šeimų labai greitai atsiduria ant skyrybų ribos, nes nėra išmokę, kad gyventi šeimoje – yra kasdienis darbas ir atsakomybė. Ne tik už poros santykius, atsakomybė už vaikus, už tai, kokį šeimos modelį jie išsineš iš namų.

Ne vienas teisinamės laiko trūkumu, dideliais darbo krūviais, emociniu išsekimu. „Kiekviena diena – lyg maratonas. Bėgam ir bėgam vis greičiau. Šiandien viršytą asmeninį rekordą ryt būtinai sumalsime į miltus. Reikia skubėti, reikia gyventi – ir greitai, čia ir dabar. Kad tik ko nepamiršus, kad tik viską pasiėmus, kad tik kitam nieko nepalikus, – gal kiek ironizuoja, bet susirūpinimo neslepia specialistė. – Reikia griebti rieškučiomis daug, kol gyvi, kol galim... O visiems suėjus į vieną krūvą paaiškėja,  kad vieni kitiems nebeturime ką pasakyti. Kad mūsų vaikai sėdėdami prie vakarienės ar šventinio stalo įnikę į mobilius įrenginius, ir nei jie mums turi ką pasakyti, nei mes jiems.“  

Atsiveria vaizdas, visai ne toks, kokį norėtume  parodyti aplinkiniams, kokį patys norėtume matyti.

Tokia graži šeima, nieko netrūko: du gražūs vaikai, mašina, darbas, butas, o jau skiriasi – nusistebi kaimynai. Santykiuose tarp vyro ir moters yra gilesnių dalykų, tik mes, deja, nepasikalbame. Ar  dažnai paklausiame apie jo ar jos išgyvenimus, nuotaiką? Bendraujame dažniausiai tik tiek, kiek reikia: ką nupirkti šiai savaitei maisto? Ar spėsi vaiką iš darželio pasiimti? Su vaiku – taip pat ne daugiau: ar paruošei pamokas, kada tave nuvežti į būrelį, kokie pažymiai.  Kad jis pavalgęs, paruošęs pamokas – tai dar ne viskas. O kaip tas vaikas iš tikrųjų jaučiasi? Kas jam patiko mokykloje, o gal kas nuliūdino?   

Psichologė primena: „Šeima – tai darbas. Malonus, bet sunkus. Susidedantis iš mažų, daug laiko sąnaudų eikvojančių, elementų. Vienas iš jų galėtų būti – maisto gamyba ir valgymas kartu.“ Ne veltui pastaruoju metu socialinėje erdvėje, knygynuose gausu informacijos apie maisto gamybą. Tai rodo, kad galbūt pasąmoningai  žmonės domisi receptais, mityba, kad galėtų patenkinti bendravimo ilgesį ar stoką. Kartais tai visai sėkmingai pavyksta padaryti per maistą.

Stalo ritualai stiprina ryšius
Kodėl toks fiziologinis procesas kaip valgymas buvo ritualizuotas? Teko skaityti sociologus teigiant, kad maistas yra energijos ir gyvybės šaltinis, o tai, kas susiję su gyvybe, visada buvo šiek tiek mistiška, vertinama pagarbiai. Ir šiandien tikintys ar netikintys puikiai žinome, kad per Kūčias valgysime kūčiukus su aguonų pienu, per Užgavėnes kirsime  blynus, o per Velykas – margintus kiaušinius. Nors globalizacija įneša didelių pokyčių ir į šeimos tradicijas, tam tikri patiekalai išlieka švenčių skiriamuoju bruožu.

Žinome, kad nuo seno prie stalo buvo galima sėsti tik švariai apsirengus, per šventes – pirtyje išsivanojus. Kalbos prie stalo – tik apie gražius dalykus. Vienas svarbiausių elementų – gražiai šeimininkei padėkoti. Tikinčiųjų šeimose buvo įprasta prieš valgį persižegnoti, šeimos galva maistą palaimindavo, palinkėdavo skalsos.

„Mano tėvelis drausdavo mums, vaikams, prie stalo kojomis tabaluoti, garsiai kalbėti, – pasakoja senjorė Marytė. – Vėluoti pietų niekam nevalia buvo. Jei kas užtruko, turėdavo visi laukti. Pavalgius liepdavo mamai ranką pabučiuoti.“

„Buvau apsiskaičiusi, humanitarė, daug žinojau, kaip reikėtų elgtis šeimoje, kaip svarbu puoselėti tradicijas ir ritualus, – atvirauja šiaulietė Gitana. – Vis dėlto „nusidėjau“ pirmoji. Labai mėgstu knygas. Valgydama dažnai skaitydavau. Ypač smagu ką nors pakramsnoti su knyga lovoje išsitiesus. Kartą šalia lėkštės per pietus pasidėjau knygą. Tėvas, kuris tuo metu gyveno drauge, atsinešė laikraštį. Kitą sykį su laikraščiais ir knygomis jau susėdome visi. Mažoji keturmetė dukrytė atėjo su visu piešimo rinkiniu ir subėrė flomasterius į sriubos lėkštę.“

Ankšti butai su kelių kvadratų virtuvėlėmis, stumdymasis bendrabučiuose su bendra virtuve, išdraskė tėvų namuose suformuotus ritualus. Neretai valgyti prisėsdavo tik pamainomis arba kiekvienas savo kamputyje, būtinai blerbiant televizoriui. Dar dažniau, ir filmuose matome –kiekvienas paskubomis nusičiumpa, ką radęs šaldytuve, sukemša žiūrėdamas televizorių ir bėga savais reikalais.

Keturiasdešimtmetis šiaulietis Paulius sako, kad jo namuose stalas stovėjo tik mažytėje virtuvėje. Jų šeimoje 4 asmenys, o taburetės – tik dvi. Daugiau gal netilpo. Kambaryje – kaip ir daugelio tuo metu namuose – stovėjo tik žurnalinis staliukas ir televizorius. Be to, sofa, visada apdengta polietileno plėvele, kad juodu su sese neišmurzintų. Tad bendrus pietus prie didelio stalo atsimena tik močiutės namuose, kol ji gyveno kaime. „Kai vedžiau – pirmas didelis mūsų šeimos pirkinys buvo stalas, – sakė vyras. – Gaila, kad nei tėtis, nei mano mama iki šios dienos dienos neišgyveno.

Beje, ritualui stalo nepakanka. Dirbu Airijoje, dukra Ispanijoje, žmonai komandiruotės, kursai, viršvalandžiai… Kartais ne tik drauge pavalgyti, bet ir pasimatyti man grįžus nespėjame. Buvau smarkiai užgėręs, pakvipo skyrybomis...“

Valgymas kartu, pasak D. Grakauskaitės-Šličienės, daro pozityvų poveikį vaikų emocinei gerovei. Seimas  2020-uosius metus paskelbė Vaikų emocinės gerovės metais. Taip siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų emocinės gerovės svarbą. Mokslinių tyrimų duomenys atskleidžia, jog vaikai, siekdami užmaskuoti vienišumo, pykčio ir liūdesio emocijas, vis anksčiau pradeda vartoti psichiką veikiančias medžiagas, kurios susijusios su paauglių savižudybėmis. Valgydami kartu su tėvais vaikai jaučia stiprėjantį bendrumo jausmą, saugumą, tikėjimą, kad šeima yra atrama ir saugus uostas. Saugus vaikas žymiai labiau tiki savimi ir savo galimybėmis.

Taigi bendrų pietų ar vakarienių ritualas reikšmingas ne tiek istoriškai, kiek psichologiškai.

Suprantama, kasdien po tris kartus visa šeima neturės galimybių susėsti prie stalo, bet gal pavyktų turėti ritualą bent kartą per dieną kartu susėsti prie stalo, pavyzdžiui vakarienės ar bent vakaro arbatos? Savaitgaliais kartu ruošti pietus?

„Šie ritualai galėtų turėti didelę įtaką teigiamos atmosferos šeimoje kūrimui, konfliktų prevencijai ir paslapčių mažinimui. Atsiradus galimybei, kartu aptarti nemalonius  įvykius, nebėra tikslo slapukauti, mažėja įtampa, nebereikia paguodos ir užtarimo ieškoti už namų ribos“, – teigia psichologė-psichoterapeutė.

Ritualai gali raminti, sukurti saugumo ar suteikti bendrumo jausmą, o bendros veiklos gali pagerinti santykius su artimaisiais. Ritualai tarsi skatina žmones būti šalia, bendrauti, atrasti sąsajų, bendrumo, dalytis savo mintimis ir jausmais. Bendra vakarienė tampa puikia proga sustoti, neskubėti ir pabūti vieniems šalia kitų, skirti daugiau laiko vienas kitam.

Tradicijų ir ritualų kūrimas ar palaikymas sietinas su mažesne įtampa, jei ritualai yra malonūs. Ar tai bus tradicinio pyrago kepimas, gal kokių nors  žaidimai prie pietų stalo. Tik būtinai reikia kalbėtis. Ir apie keliones, ir apie knygas, apie draugus, apie dienos įspūdžius. Ir apie maistą galima kalbėtis: kas skanu, o kas nelabai, kodėl reiktų mažiau cukraus, iš ko pagamintas patiekalas ir t. t. Pravartu ir vaikus įtraukti į maisto ruošimą pagal jų jėgas.

Vaikai, girdėdami tėvų pokalbius, prisiminimus, mieliau ir senelių klausysis. Tarkim, gimimo diena gali būti puikus pretekstas išgirsti, kaip tėtis su mama susipažino. Kodėl nepasidomėjus, kokią suknelę vestuvių dieną vilkėjo močiutė? Koks buvo oras tą dieną, kai gimei? Naktį ar dieną atėjai į pasaulį?

„Ar skubėdami dabar dėl ateities esame iš tikrųjų čia ir dabar?–  klausia psichologė-psichoterapeutė D. Grakauskaitė-Šličienė. – Kokią kuriame ateitį nebūdami šiandien? Prieštarausit, sakysit, kad jei neinvestuosite šiandien, nebus rytoj. Gal Jūs ir teisūs, reikia planuoti, svajoti, galvoti apie ateitį. Tik ar norime ateities be artimų žmonių? Ar norime, vaikų akyse nematyti užuojautos, meilės? Ką tik šventėme dvi įspūdingas Meilės dienas – meilės žmogui ir meilės valstybei, kurios primena, kaip  svarbu pasaulį matyti akimis ir širdimi.“

Į viršų