facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena – nacionalinė Lietuvos šventė, tautos  vienybės bei kovos dėl laisvės simbolis. Kaip ji buvo švenčiama, kokį pėdsaką nuolatos besikeičiančių įvykių tėkmėje mums paliko, padėjo apžvelgti istorikas Antanas Jankūnas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus  muziejininkas-specialistas.

Tradicija keitėsi
Vasario 16-oji, kaip Lietuvos valstybės atkūrimo diena, pradėta švęsti per pirmąsias akto pasirašymo metines. Pasak A. Jankūno, ši šventė tarpukario Lietuvoje buvo minima kiekvienais metais, tačiau ne visada labai iškilmingai. Stipriausi buvo pirmieji minėjimai ir jubiliejiniai – 1928 bei 1938 metais. Dideles pastangas dėjo tiek labai patriotiška visuomenė, tiek valdžia. Protarpiais  susidomėjimas švente buvo šiek tiek išblėsęs. 1924 metais pagrindinė metų šventė buvo nukelta į Steigiamojo Seimo dieną – gegužės 15-ąją, motyvuojant dar ir tuo, jog vasario mėnesį oras per šaltas. 1929 metais bandyta švęsti per Žolinę – rugpjūčio 15 dieną, bet aktyvaus  palaikymo šis pasiūlymas nesulaukė.

Pirmiesiems Vasario 16-osios minėjimams buvo stipriai rengiamasi iš anksto. 1919 metais Kaune buvo sukurta speciali komisija tautos šventei rengti. 1921 metais Vyriausiasis Lietuvos gynimo komitetas buvo atsakingas už Vasario 16-osios šventės rengimą visoje šalyje. Vėlesniems minėjimams pasiruošimas buvo  paprastesnis, nes susiformavo įprasta šventimo eiga, kuri beveik nepakito per visą tarpukarį.

Didžiausios iškilmės Kaune
Tarpukario Lietuvoje didžiausi ir pagrindiniai Vasario 16-osios minėjimai vyko Kaune, tačiau nors minėjimų mastas kasmet svyruodavo, šventės programa būdavo tik su minimaliais skirtumais. Lietuvos nepriklausomybės sukaktys dažnai prasidėdavo šventės išvakarėse, Kauno miesto teatre vakare vykdavo spektaklis. Vasario 16-osios rytą būdavo rengiamos iškilmingos pamaldos bažnyčiose, šia progą buvo raginamos pasimelsti visos religijų bendruomenės, kurios taip parodydavo savo paramą Lietuvai. Po šv. Mišių vykdavo eitynės po svarbesnius miesto objektus. Vakarais Valstybės teatre vykdavo iškilmingas spektaklis.

Paradams, viešoms eitynėms bei žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę pagerbimui dažniausiai vadovavo kariuomenė. A. Jankūno teigimu, graži tradicija susiformavo rinktis Karo muziejaus kiemelyje paminėti Vasario 16-osios nuo muziejaus įkūrimo 1921 m. iki pat 1940 m.

Kariuomenės paradas, salvės iš pabūklų, lėktuvų skrydis, pasipuošusių žmonių eisenos su įvairiomis draugijų vėliavomis, prezidento Antano Smetonos sveikinimas buvo svarbiausi šventės akcentai.

Prezidentas A. Smetona visada Vasario 16-ąją švęsdavo Kaune, dalyvaudavo iškilmėse, į mažesnius miestus nevykdavo. Net 1940 metais atgavus Vilnių, pasiliko Kaune, į iškilmes Vilniuje nevažiavo. Nuo 1932 metų radijas vasario 16 d. 19 val. transliuodavo A. Smetonos sveikinimo kalbą.

Išpuošti miestai
Istorikas pasakoja, kad visuose miestuose žmonės savo namų langus papuošdavo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretais, Vyčiu, dr. Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir Prezidento atvaizdais. Vėlesniais tarpukario metais vis dažniau būdavo iliuminuojami pastatai – Lietuvos bankas, paštas, ministrų kabineto rūmai, Valstybės teatras, geležinkelio stotis, Šaulių sąjungos namai, radijo stoties bokštai ir daug privačių įstaigų ir namų. Karo muziejaus bokšte švietė Vytis ir Gediminaičių stulpai.

Šiauliuose viskas buvo žymiai kukliau: daugiausia iškilmės vykdavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje (dabar – Katedroje), po šv. Mišių eidavo susitikti prie „Vilniaus medžio“ Rinkos aikštėje. Iškeldavo vėliavą, sakydavo sveikinimo kalbas. Daug žmonių susirinkdavo. Miestas apšviestas, po pietų iškilmės persikeldavo į organizacijų būstines. Kino teatruose rodomi nemokami filmai, vaidinimai, grodavo orkestras.

Pažymėtina, kad sunkmečiu, kai karo nualintame mieste reikėjo taupyti elektrą, per šventes raginama įjungti šviesas, puošti pastatus lempučių girliandomis. Lietuvos bankas, elektros gaminimo bendrovė, gimnazijos, kai kurios privačios bendrovės švietė Vyčiais, Gedimino stulpais. Iliuminuotas miestas kėlė šventišką įspūdį. Languose buvo iškelti žolynais apkaišyti ar kitaip papuošti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, signatarų, Prezidento paveikslai.

Žmonės gražiai švęsdavo, su savo vėliavomis susirinkdavo šauliai, geležinkelininkai, gaisrininkai, įvairios organizacijos.

Kaune  būdavo statomi žalumynais puošti garbės vartai, pro juos žygiuodavo šventinė eisena. Šiauliuose tokio fakto neužfiksuota.

Nepalankios istorinės aplinkybės patriotizmo nesustabdė
Sekdami Vasario 16-osios tradicijos formavimąsi, spartų ekonominį, socialinį, kultūrinį valstybės augimą, galime įsitikinti lietuvių tautos gyvybingumu ir patriotizmu.

Tarpukario Lietuvoje Šiauliai dėl kintančių politinių priežasčių (Vilniaus netektis, Klaipėdos praradimas) tapo svarbiu krašto politiniu, ekonominiu ir kultūriniu centru, 1919 m.  buvo suteiktos apskrities miesto teisės. Miestas savo svarba nedaug nusileido laikinajai sostinei Kaunui.

1923 m. Šiauliai pagal gyventojų skaičių užėmė trečiąją vietą po Kauno ir Klaipėdos.  

Per Pirmąjį pasaulinį karą 65 proc. Šiaulių miesto centrinės dalies  sugriauta, sudeginta. Pasak muziejininko, buvo siekiama kuo greičiau miestą atstatyti, išgražinti. 1925 m. pradėtas įrengti vandentiekis, kanalizacija. Iki 1929 metų miesto centrinė dalis buvo beveik sutvarkyta, nutiesti šaligatviai, įvesta elektros apšvietimas, telefono linijos.

Tarpukario metais Šiaulių kultūrinis gyvenimas pražydo ir subrendo. Mieste susibūrė profesionali inteligentija, Šiauliai tapo tikru kultūros centru šiaurinėje Lietuvos dalyje. 1930 m. mieste veikė per 50 įvairių kultūrine ir šviečiamąja veikla užsiimančių organizacijų, 1931 m. įkuriamas pirmas profesionalus miesto teatras – Valstybės teatro Šiaulių skyrius.

Pirmosios šventės karo fone
1919 m. Vasario 16-osios šventė vyko nepalankiomis sąlygomis, kai didžioji dalis Lietuvos ir sostinė Vilnius dar buvo užimta bolševikų. Vasario 8 d. Kėdainių kautynėse už Lietuvos nepriklausomybę žuvo pirmasis Lietuvos kariuomenės kareivis Povilas Lukšys, vasario 13-ąją prie Alytaus nukautas pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Juozapavičius. Pasak istoriko, šventę temdė abejonė, ar ilgai truks nepriklausomybė.

Nors stipriausios šventimo tradicijos vystėsi Kaune, dėl karo padėties 1919 m. iškilmingo parado atsisakyta. Kauno katedroje vyko pamaldos, iškilmingas posėdis surengtas Kauno teatro rūmuose.  

Į koncertą  Kauno rotušėje susirinko Valstybės Tarybos, Vyriausybės nariai, užsienio valstybių svečiai. Pirmųjų metinių akcentu tapo senųjų gatvių pavadinimų keitimas. Kaune Caro, po to  Kaizerio, gatvė pervadinta  Laivės alėja. Keitėsi gatvių pavadinimai ir Šiauliuose.

Kiekviename Vasario 16-osios minėjime būdavo keliamas klausimas dėl Vilniaus sugrąžinimo ir pagerbiami žuvusieji už laisvę.

Kaune 1921 m. atidarytas Karo muziejus, pastatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ (buvo aukuras) pagerbti. Šiauliuose  nebuvo specialaus paminklo, vainikus po pamaldų nešdavo į Sukilėlių kalnelį ir į kapines,  pagerbdavo kovų su bermontininkais dalyvius. Solidariai su lietuviais žydų bendruomenės  sveikindavo Lietuvos Prezidentą, dalyvaudavo iškilmėse.

1923 m. sausio mėn. prijungtas Klaipėdos kraštas. Kaune miesto komendantūra pasipuošia pirmojo žuvusio  kario Prano Eimučio portretu. Virš kariuomenės parado Žaliajame kalne skraidė 5 aeroplanai.

Keičiama šventės data neprigijo
1924 m. Šiauliai atsigavę, nepriklausomybė įtvirtinta. Gegužės 15-oji paskelbta  Steigiamojo Seimo diena. Raginama švęsti Tautos dieną gegužės 15-ąją. Tais metais didelių Vasario 16-osios iškilmių nebuvo.

Šiauliuose naujojoje bažnyčioje  rinkosi moksleiviai, šauliai, skautai. Vėliau gimnazijos salėje mokytojai su moksleiviais sugiedojo Lietuvos himną. Šaulių sąjunga organizavo rinkliavą karo invalidams šelpti. Kariams rodoma komedija „Gyvieji nabašninkai“. Spaudoje pagerbti žuvusieji kovose su  bermontininkais.

Gegužės 15 d. komunistai ragino boikotuoti, bet šventė įvyko: Šv. Zitos draugija, Ūkininkų sąjunga, skautai, naujalietuviai, gaisrininkai ir kt. ėjo parade su orkestru.

1926 m. gegužės 15 d. Šiauliuose į iškilmes susirinko tūkstantinė minia. Sveikinimo kalbas Rinkos aikštėje sakė 8 pėstininkų pulko buvęs vadas plk. Petras Jurgaitis ir miesto burmistras Jackus Sondeckis.

Įdomus nutikimas, pasak A. Jankūno, 1926 metais aprašytas „Šiaulių naujienose“. Šventės proga kariams Liaudies namuose buvo demonstruojamas filmas „Vylius Teli“ (aut. – Vilius Telis). Seansui baigiantis policininkas surašė protokolą Liaudies namų administracijai, nes pažeistas Švenčių ir poilsio įstatymas, kuris draudžia pirmą gavėnios savaitę rodyti kino seansus. Teko nutraukti filmo demonstravimą.

1927 m. Vasario 16-oji buvo nelinksma. Tą dieną mirė Lietuvos patriarchas J. Basanavičius. Be to, palyginti neseniai, 1926 m. gruodžio 17 d., įvyko perversmas, nuverstas Prezidentas Kazys Grinius, buvo daug nepatenkintų.

1929 metais tautos šventė taip pat nevyko, nes Vasario 16-oji ir buvo perkelta į rugpjūčio 15-ąją – Žolinę. Naujovė didelio visuomenės entuziazmo nesulaukė, o Vasario 16-osios minėjimas buvo primirštas.

1928 ir 1938 metų didieji jubiliejai
1928 metais Vasario 16-oji buvo pagrindinė metų šventė. Kauno miesto savivaldybė nepriklausomybės kovotojams pagerbti Rotušėje suruošė vaišes ir iškilmėse dalyvavo apie 300 kviestų asmenų. Paskaitas skaitė dr. Juozas Purickis ir dr. Kazys Grinius. Pasakojama, kad savanoriai šventė iki 4 val. ryto.

Šiauliuose 1928 m. taip pat švęsta labai iškilmingai. Visų konfesijų bažnyčiose vyko pamaldos už Lietuvos nepriklausomybę. Šiaulių artistų mėgėjų trupė spektaklius ruošė kelerius metus iš eilės, o  tąsyk vaidino S. Čiurlionienės-Kymantaitės pjesę „Aušros sūnūs“.

Gegužės 15 d. irgi vyko Tautos šventė. Miestas išpuoštas žalumynais ir vėliavomis bei paveikslais. Iš pat ryto jodinėjo šauliai su trimitais kviesdami Tautos vėliavos pakėlimo apeigoms prie „Vilniaus medžio“ Turgaus aikštėje. Pamaldos, paradas, sveikinimai. Žuvusieji už laisvę pagerbiami Sukilėlių kalnelyje ir karių kapinėse.

1938 metais Vasario 16-osios šventė buvo viena stipriausių, nes minimas dvidešimties metų Lietuvos valstybės atkūrimo  jubiliejus. Savaime suprantamos didelės valdžios pastangos šventę padaryti kuo iškilmingesnę. Visuomenės susidomėjimas nepaprastas. Iškilmių metu aikštėse visi norintys nesutilpo, tad klausė šventės transliacijos šalimais esančiose gatvėse per garsiakalbius.

O  Kauno žydų sąjunga surengė  pobūvį, į kurį buvo pakviesti Prezidentas su žmona.

Vytauto Didžiojo metai
Tarpukario Lietuvoje gerbiami ir dažnai prisimenami tautos žadintojai, knygnešiai, nepriklausomybės kovų dalyviai. Ypatinga pagarba dr. J. Basanavičiui. O daugiausia dėmesio  vis dėlto skirta Vytautui Didžiajam, nes jo asmenybė daugeliui imponavo: sukūrė galingą valstybę,  buvo gabus ir narsus karo vadas, apkrikštijo Lietuvą, statė bažnyčias, pasižymėjo tautine ir religine tolerancija. Dar vienas rimtas argumentas: tada visa Lietuva nuo seno iki mažo gyveno Vilniaus vadavimo idėja, o Vilniaus kraštas – Vytauto tėviškė.

1930 m. Vasario 16-oji nublanko, paminėta tik simboliškai, oficialiai ir be jokių didelių iškilmių,  nes prasidėjo Vytauto Didžiojo  jubiliejus, visoje šalyje vyko daug iškilmingų susirinkimų, pamaldų, minėjimų, koncertų, paminklų atidengimų bei šventinimų. Įspūdingiausias iš renginių, muziejininko teigimu, buvo Vytauto Didžiojo paveikslo, specialiai sukurto dailininko Petro Rimšos, kelionė po visą Lietuvą. Pagal nustatytą ceremonialą, jį pasikeisdami nešė valdininkai, kariai, šauliai, pavasarininkai, mokytojai, ūkininkai, studentai, moksleiviai, pėsčiomis ir raiti. Jis plukdytas laivais, skraidintas karo aviacijos lėktuvu. Paveikslas aplankė miestus ir miestelius, stiprino patriotinę dvasią.

Vis dėlto Šiauliuose Vasario 16-osios šventė vyko visą dieną: iš ryto pakelta vėliava Rinkos aikštėje, vėliau iškilmingos pamaldos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje bei Didžiojoje sinagogoje, iškilmingas posėdis „Kapitol“ kino teatre. Posėdžio metu pulko orkestras maršą „Mes be Vilniaus nenurimsim“ sugriežė net du kartus. Vėliava nuleista 15.15 val., tačiau šventė nesibaigė: 6 paskaitas įvairiose salėse skaitė mokytojai, parodytas vaidinimas „Vytautas kalėjime“ ir baletas  (kariams, šauliams, visuomenei). Miestas išpuoštas tautinėmis vėliavomis, paveikslais, vainikais, iliuminuotas.

Šauliškas „triskart valio“
1931 m. panašūs renginiai: šauliai 8 val. iškelia vėliavą, vyksta pamaldos, šaulių mėgėjų teatras suvaidina L. Giros tragediją „Kerštas“. A. Jankūnas atkreipė dėmesį, kad šaulių klubo salėje po himno sušaukta triskart valio už Tautos vadą ir vyriausybę, atsistojimu pagerbtas dr. J. Basanavičius.

1932 m. atsirado naujovė – skautai nuleidžiant vėliavą 16 val. uždegė laužą. Šiauliuose tą dieną šaulių artistų mėgėjų trupė suvaidino S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Aušros sūnūs“, grojo 8 pėstininkų pulko orkestras, dainavo šaulių choras. Ryškiai iliuminuotos įstaigos, net kalėjimas.

1933 m. visi norintys į „Kapitol“ salę nesutilpo. Šaulių mėgėjų trupė suvaidino „Šauliška meilė“.

19 val. vakaro visi klausėsi iškilmių Karo muziejaus sodelyje, Ministro Pirmininko kalbos, Prezidento rašto „Į tautą“ per radijo aparatus.

1937 m. pavyko nugriauti cerkvę, 1938 m. iškelti turgavietę, ir įrengta reprezentacinė aikštė su gėlynais ir fontanu, kurioje šventės atrodė dar mielesnės.

Išsipildymas ir praradimas
Paskutinis Vasario 16-osios minėjimas nepriklausomoje Lietuvoje vyko 1940 metais. Džiaugsmingas, nes Lietuva surengė pirmąsias Vasario 16-osios oficialias minėjimo iškilmes mieste, kuriame buvo pasirašytas pats nepriklausomybės aktas. Žmonės į Vilnių plūdo iš visos Lietuvos. Vilniaus katedroje vyko iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo Ministras Pirmininkas Antanas Merkys. Šią dieną Signatarų namuose, kuriuose dabar yra eksponuojamas Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas, buvo atidengta atminimo lenta. Atminimo lentą atidengė Ministras Pirmininkas. Lentoje buvo iškalti šie žodžiai: „1918 m. vasario 16 d. šiuose namuose paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos atstatymas.“

Prezidentas Antanas Smetona nusprendė į Vilnių nevykti ir liko Kaune, kuriame 13 val. iš prezidentūros per radiją pasakė kalbą. Joje pasveikino Lietuvą, pasidžiaugė, kad šiais metais Vasario 16-oji minima ne vien laikinojoje sostinėje – Kaune, bet pirmą kartą švenčiama istorinėje sostinėje Vilniuje.

Deja, istorija susiklostė taip, kad artimiausius penkiasdešimt metų Vasario 16-oji oficialiai nebebuvo švenčiama, bet žmonės jos nepamiršo, saugojo širdyse.

Vasario 16 – Laisvės šventė
Vasario 16-osios šventės buvo ne šiaip laisvadienis. Renginiuose dalyvaudavo aukščiausi šalies pareigūnai, politikai, kariuomenės vadovai bei visuomenė. Vykdavo valstybinės iškilmės, į kurias susirinkdavo minios žmonių. Vasario 16-osios iškilmės tapo įpročiu – per šventę eiti į šventines pamaldas, į miestų gatves ir aikštes, klausytis paskaitų, stebėti nemokamus koncertus ar spektaklius. Vėlesniais metais visus Lietuvos gyventojus pasiekdavo per radiją transliuojamos Prezidento kalbos bei Valstybės teatre vykstantys iškilmingi spektakliai ir minėjimai. Šventės dvasia apimdavo visą šalį, skatino patriotizmą, tautos jausmą, solidarumą.

Nors Vasario 16-oji tarpukariu ne kiekvienais metais minima kaip pagrindinė metų šventė, Lietuvos visuomenei ji visuomet buvo svarbi diena, nes šią dieną 1918 metais pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas, kuris skelbė Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe, šią dieną buvo sukurta pirmoji moderni Lietuvos valstybė.

2020 02 14 30

Šiaulių geležinkelio stotis. Broniaus Norkevičiaus fotografija, 1936-02-16.
Nuotr. Iš „Aušros“ muziejaus fondų

2020 02 14 46

Šaulių sąjungos vėliava.
Nuotr. Iš „Aušros“ muziejaus fondų

2020 02 14 47

Šiaulių valstybinė vidurinė prekybos mokykla. Nežinomas fotografas, 1938-02-16.
Nuotr. Iš „Aušros“ muziejaus fondų

2020 02 14 11

A. Jankūnas teigia, kad tarpukariu kiekviename Vasario 16-osios minėjime būdavo keliamas klausimas dėl Vilniaus sugrąžinimo ir pagerbiami žuvusieji už laisvę.
Autorės muot.

2020 02 14 40

Nuotr. Iš „Aušros“ muziejaus fondų

Į viršų