„Aš neturėjau gimti. Atėjau į šį pasaulį per klaidą. Jei ne aš, tėvai nebūtų susituokę. O dabar... jie 14 metų gyvena kentėdami... Tėvas vis girtas, o mama paskendusi ašarose. Kam visa tai? Iš tėvų nuolatos girdžiu, kad griaunu jiems gyvenimą, esu nevykėlis. Draugams aš taip pat nereikalingas,  nes neinu su jais parūkyti...“

„Septintokas Edvinas buvo tylus vaikas. Pirmąsias pamokas dažniausiai praleisdavo snūduriuodamas užsikniaubęs ant stalo. Pakviestas atsakinėti numodavo ranka: „Nemoku.“ Namų darbų paprastai neatlikdavo. Gavęs dvejetą nerodė jokių emocijų. „Kartą nustebau, pamačiusi, kaip susikaupęs jis rašo tema „Laiškas draugui“, – pasakoja šiaulietė pedagogė Vilma. – Jo laiškas man atvėrė akis: aš rašau jam dvejetus už neatliktas užduotis, baru, kad eilėraščio neišmoko, o nepagalvoju, kad vaikas gal naktį praleido sandėliuke, nes girtas tėvas visus išvaikė grasindamas peiliu. Vaikas aprašė baisią šeimos kasdienybę, dėkoju jam, kad mane pasirinko draugu, kuriam išdrįso atverti savo gėlą.“

Serga visa šeima

Ar kada teko susimąstyti, kaip lėtinė liga, priklausomybė nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų veikia sergančiojo šeimos narius: vargina juos, kelia gailestį, susirūpinimą, erzina, neleidžia pailsėti, o gal atbukina?

Šiaulių miesto visuomenės sveikatos biuro specialistai kviečia atkreipti visuomenės dėmesį į alkoholio vartojimo problemą bei paskatinti kreiptis pagalbos ar padėti su tuo susiduriantiems.

Šiaulių miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistė Asta Ivoškienė pateikia nerimą keliančias tyrimų išvadas: šeimose, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu, vaikai penkis kartus dažniau patiria valgymo sutrikimų, tris kartus dažniau nusižudo, turi keturis kartus didesnę grėsmę pradėti rizikingai vartoti alkoholį ar tapti nuo jo priklausomi.

Specialistės teigimu, alkoholiu piktnaudžiaujančio asmens elgesys ir poreikiai tampa centrine šeimos gyvenimo ašimi. Ilgainiui vystosi vadinamoji netiesioginė priklausomybė (kopriklausomybė). Šeimos nariai – suaugusieji ir vaikai mėgina kaip įmanydami sumažinti sergančiojo daromą žalą, stengiasi nuslėpti šeimos „gėdą“, jaučia kaltę, o jų pačių poreikiai, sveikata, pasiekimai, interesai ir ateities planai tampa ne tokie svarbūs.

Šiuos jausmus – įprotį slėpti savo išgyvenimus ir problemas, jų gėdytis – tebejaučia ir suaugę alkoholikų vaikai. Nors kopriklausomybė nėra liga, o dėl ypatingos patirties išmoktas elgesio modelis, jam pakeisti dažnai reikalinga specialisto pagalba. Kopriklausomi suaugusieji ir vaikai turi didesnę riziką patirti depresiją, nerimą, jie dažniau nei kiti pradeda žalingai vartoti įvairias psichoaktyviąsias medžiagas.

Rūpestį kelia tai, kad tokiuose namuose paprastai nėra dienotvarkės, rutinos, taigi nėra ir saugumo. Tokie vaikai bus psichologiškai apleisti, nebus patenkinti jų prisirišimo, priklausymo ir vystymosi poreikiai. Nenuostabu, kad jie pasiekia menkesnių mokymosi rezultatų, dėl to sumažėja jų galimybės siekti aukštesnio išsilavinimo, geresnio darbo, didesnio užmokesčio. Jie prasčiau socializuojasi, neįgyja reikalingų bendravimo įgūdžių. Alkoholikų šeimose vaikai dažniau patiria fizinį ir emocinį smurtą, neretai ir seksualinę prievartą, matydami, kaip vartojamas alkoholis, narkotikai, rūkoma, kaip smurtaujama prieš kitus – brolius, seseris, motiną arba tėvą.

Prieštaringi jausmai

Vaikai didžiulę įtampą patiria dėl daugybės neigiamų patyrimų ir labai prieštaringų jausmų. Jie myli savo tėvus, nori jiems padėti, svajoja apie darnią šeimą, kurioje galėtų jaustis saugūs ir mylimi, ir kartu pyksta ant tėvų, jaučia bejėgiškumą ir kaltę, jaučiasi atsakingi už šeimos garbę. Neigiamos patirtys ir jausmai sekina jų fizines ir psichines galias. Skurdas, alkis, miego stygius, baimė, liūdesys, apmaudas, kaltė menkina mokslo pasiekimus, stabdo asmenybės tobulėjimą. Tokie vaikai gali būti dirglesni, įsitempę, netinkamai elgtis, būti pasyvūs, abejingi.

Kai kuriais atvejais tokioje žalojančioje aplinkoje augantys vaikai didžiulėmis savo pastangomis kompensuoja dėl geriančių tėvų elgesio patiriamus sisteminius rizikos veiksnius. Jie pasiekia aukštų mokymosi rezultatų. Tai gali priklausyti nuo įgimtų vaiko gabumų ir charakterio savybių, palankiai susiklosčiusių šalutinių aplinkybės. Svarbu, kokią jie gauna paramą, kokios jiems sudaromos materialinės sąlygos. Tačiau kur kas dažniau net ir gabūs girtaujančių tėvų vaikams nepavyksta susikurti normalios ateities.

Negauna arba nemoka priimti pagalbos

Alkoholiu piktnaudžiaujančių asmenų šeimose vaikai dažnai nesulaukia jiems reikalingos pagalbos iš tarnybų ir specialistų, nes, baiminasi tarnybų ir pareigūnų įsikišimo, nerimauja dėl pasekmių kitiems savo šeimos nariams, bijo, kad šeima iširs, o jie patys atsidurs valstybės globoje. Neretai ir kitas atsakingas suaugęs šeimos narys, kuris dažniausiai yra kopriklausomas, reikalauja, kad vaikai su niekuo neaptarinėtų šeimos problemų.

„Tokiais atvejais vaikai tampa bejėgiais situacijos įkaitais, – apgailestauja specialistė. – Vaikui trukdoma kreiptis pagalbos, nes kiti šeimos nariai irgi bijo nukentėti, baiminasi neteksiantys vaikų, todėl kaip įmanydami neigia problemą.“ Žalingą vartojimą ir priklausomybę nuo alkoholio lydi stipri stigma, įprasta su tuo susijusias problemas slėpti ir jų gėdytis. Tai daroma iš baimės, lojalumo ir meilės savo tėvams, gėdos ir bejėgiškumo jausmo, netikėjimo, kad kas nors pasikeis.

Tėvų pavyzdys ir klaidos

Šiaulietė psichologė Vaida Šarauskienė, konsultuojanti šeimas tiek Šiaulių apygardos teisme, tiek bendruomeniniuose šeimos namuose, kurie veikia Šiaurės Lietuvos kolegijoje, sako, kad konsultacijose turi galimybę pritaikyti terapijos metodus, padėti tėvams ir vaikams atrasti, kur nutrūko tarpusavio supratimo siūlas, ieškoti problemos sprendimo.

Teisme, deja, susiduria su pasekmėmis. Labai daug paauglių, kurie svaiginasi, ne tik alkoholiu, bet ir narkotinėmis medžiagomis. Jei paauglys kuo nors svaiginasi, tai yra signalas, kad jam reikia pagalbos, ne viskas gerai. Vieniems įtakos turi socialinė aplinka arba dažnai išgeriantys tėvai. Kiti pradeda svaigintis, nes jaučiasi labai vieniši ir nemoka spręsti emocinių problemų. Ieškodami supratimo, saugumo atsiduria gatvėje, įvairiose landynėse. Kai kurie paaugliai pasakoja, kad pavartoję jaučia palengvėjimą, tarsi pasaulis kitaip nušvinta.

Priežasčių, kodėl vaikas griebiasi svaigalų, yra daug. Pasekmės beveik visada liūdnos. Dažnai neblaivūs paaugliai įvykdo nusikaltimus arba tampa seksualinės prievartos, smurto auka.

Kiekvienu atveju reikia ieškoti priežasčių, kodėl vaikas nemato kitokios išeities kaip svaigintis.

Visuomenėje vyrauja paviršinis požiūris: girtuoklio vaikas girtauja – nieko tai nestebina. Tačiau „taisyklingoje“ šeimoje, turinčioje ekonomiškai aukštesnį statusą, taip pat problemų apstu. Pasiturinčios, aukštas pareigas užimančių asmenų šeimos ypač vengia pripažinti problemą. Dalis tėvų bando slėpti, užglaistyti, nes labai sunku pripažinti savo kaltę, kad vaikas tapo priklausomas. Neretai vadinamose „taisyklingose“ šeimose vaikas jaučiasi nereikalingas daiktas, jam neskiriama dėmesio arba užkraunami pernelyg dideli reikalavimai, skiriamos per griežtos bausmės ir pan. Galbūt tėvas despotiškai elgiasi su šeimos nariais, gal vaikas nuolat žeminamas, menkinamas, nepaisoma jo nuomonės ir poreikių. Neužtenka dirbti tik su paaugliu, gydyti reikia visą šeimą.

Pasak psichologės, į siūlomą pagalbą priešiškai, gynybiškai reaguoja ir šeimos, kurios nesuvokia, kad jų vaikas įklimpo į bėdą, praranda gyvenimo tikslą, ir tos, kurios baiminasi, kad jų šeimos „kaltė“ tampa žinoma didesniam ratui žmonių.

„Dažnai pajunti beprasmiškumą, – prisipažįsta psichologė. – Skaudu, kad alkoholis tampa šeimos „relikvija“, kuri perduodama iš kartos į kartą. Augęs tokioje aplinkoje žmogus neįsivaizduoja, kad problemoms spręsti yra kitų būdų.

Išmoktas gyvenimo modelis pražudo daug jaunų žmonių. Pasitaiko, kad stacionarinio gydymo prireikia paaugliui, kuris turi 15 metų vartojimo stažą...“

Trūksta užimtumo

Jei šeima nemato vaiko bėdos, norėtųsi, kad mokykla pamatytų ir sureaguotų. Neretai tenka išgirsti, kad į pamokas ar renginius paaugliai ateina apsvaigę. Deja, ne visada apie tai kalbama, net pro pirštus pažiūri mokyklos administracija.

Labai trūksta specialistų ypač mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse. Ne dažna priklausomybės kamuojama šeima turi galimybę psichologo pagalbos ieškoti didesniame mieste.

Viena iš išeičių būtų vaikų užimtumas. Pasak psichologės V. Šarauskienės, didelis darbas turi būti atliekamas nuo mažens. Sveikintina dienos centrų veikla. Juose vaikas turi galimybę suvokti, kad gyvenime daug gražių dalykų, pajusti kūrybos džiaugsmą, įgyti praktinių įgūdžių. Kai paaugliui 15-16 metų – jau darbas su pasekmėmis. Nuo darželio, nuo mokyklos reikia skatinti vaikų kūrybiškumą, lankyti būrelius. Kai vaikai turi tvarkingą dienotvarkę, mėgstamą veiklą, atsiranda motyvacija tobulėti. Juk nė vienas vaikystėje nesako, kad svajoja užaugęs būti benamiu, girtuokliu.

Pavyzdžiui, viena mergaitė sugebėjo atsisakyti rūkymo, svaigalų, susidomėjusi kovos menu, panašiai keičiasi berniukai, pradėję lankyti futbolo treniruotes.