facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Medis ir žmogus: nuo seniausių laikų tai buvo neatsiejama. Gimus sūnui, sodino ąžuolą, gimus dukrai – liepą. Iš medžio lietuvis sėmėsi stiprybės, jo pavėsy ieškojo nusiraminimo. Tačiau pašėlusiame XXI amžiaus bėgime apkurto mūsų sielos, vartojimo siautulyje užvaldė godumas, abejingumas. Pjūklais ir kita galinga technika apsiginklavęs žmogus stoja prieš medį ir nebesusimąsto, kad medį žudydamas žudo ir savo ateitį.

Dvikovoje pralaimi ir miškas, ir žmogus
Lietuvoje prieš porą metų kilęs skandalas dėl plynųjų kirtimų saugomose miškų teritorijose išjudino visuomenę. Pasauliniame kontekste Lietuvos atvejis niekuo neypatingas: nuo Amazonės džiunglių iki Europos sengirių medžiai yra kertami pramoniniu būdu.

Sprendimas kirsti ar nekirsti mišką yra ekonominis, ekologinis, o gal moralinis klausimas? Kokių miškų norime sau ir kokius miškus norime palikti ateities kartoms?

Iniciatyvinė grupė „Saugokime Šiaulių medžius“ pakvietė Fotografijos muziejuje pažiūrėti prancūzų režisieriaus François-Xavier Drouet filmo „Girių laikas“. Dokumentinis prancūzų filmas atskleidė pramoninės miškininkystės pasekmes. Vienas iš filmo  herojų teigia, kad problemos esmė net ne miškų kirtimas, o jų sodinimas.

Po filmo diskutavome apie panašią situaciją Lietuvos miškuose ir ką galime kartu nuveikti, jog užkirstumėme tam kelią.
Filme atskleistas pramoninės ir tvariosios miškininkystės šalininkų požiūris. Vaizdai padėjo suvokti intensyviosios miškininkystės ydingumą. Vyksta baisus miško naikinimas. Vienas iš svarbesnių argumentų: kad atsipirktų technika, į ją investuotos lėšos ir paimtos paskolos... Miškininkystės valdymas centralizuojamas, kad atsipirktų kapitalas, būtų gaunamas pelnas.

Miškas kertamas, veisiamos modernios plantacijos. Neleidžiama augti brandiems medžiams, nes neatitiks rąsto storis pramoninės lentpjūvės pjūklų diametrų. O pasekmės baisios tiek miškininkams, tiek vietinėms bendrovėms, lentpjūvėms.

Sukrėtė pasakojimas, kad drastiškos reformos kai kuriuos žmones privedė net iki savižudybės. Daugybė miškininkų neteko darbo, nereikalingos ir medkirčių brigados, nes galinga technika medžius sudoroja akimirksniu. Nereikalingi verslininkai, kurie savo mažų lentpjūvių pajėgumais nepajėgia konkuruoti su pramonės gigantais.

Prancūzai bando priešintis, piketuoti, tačiau galingieji jų balso negirdi. Dar išlikę miškininkų, kurie kalba, kad atrankiniu būdu pjaunant medžius išsaugoma miško paklotė, neišardomos mažųjų miško gyventojų buveinės, o nauda, skaičiuojant per ilgą laikotarpį, gaunama beveik tokia pat. Deja, gigantai siekia greito pelno, o miško ateitis jiems nerūpi: kol iki reikiamos kondicijos išaugs mediena (ne medžiai) plantacijose, ars naujus miško plotus.

Be galo skaudu buvo žiūrėti, kaip galingos mašinos išmauroja miško paklotę, paverčia ją negyvu purvynu. Širdis stingsta matant dešimtis kilometrų nutįsusius medienos rietuvių koridorius. Argi tiek žmogui reikia? Kur iškeliaus mediena? Negi pelno troškulys išnaikins visus Europos miškus?

Nežinojome verkti ar juoktis matant šiuolaikinio miško plantacijas – tai tvarkingomis eilutėmis  kaip kareiviai sustatyti vienos rūšies medžiai, purškiami pesticidais ir trąšomis. Tylu jame – nei paukščio balso, nei kiškeliui slėptuvės.  Toli visa tai – Prancūzijoje.

O kas laukia mūsų miškų? Kas mieste pasidarė – jau matome.

Pelnas ar sveikata?
Po filmo nelengva kalbėti. Slogią nuotaiką stiprino žinojimas, kad panašūs dalykai vyksta Punios miškuose, Labanoro girioje ir kitur. Iniciatyvūs piliečiai bando pasipriešinti vilkų naikinimui, buriasi žmonės, siekiantys išsaugoti parką Gargžduose.

Šiauliečiams nepavyko išsaugoti bulvaro liepų, bet jų balsas išgirstas visoje šalyje. Žmonės reikalauja, kad valdžia įsiklausytų į visuomenės nuomonę. Kad tam turi teisę, parodė laimėti du teismai, kuriuose apginta asmens teisė ginti miesto želdynus, net prisirakinus prie medžio.

Austė Juozapaitytė, asociacijos „Gyvas Miškas“ atstovė, glaustai pristatė mūsų Vyriausybės paruoštą klimato planą. Nustebino ir papiktino siekis „užkonservuoti CO2 į baldus“. Vadovaujamasi pasenusiu požiūriu, kad brandus miškas sugeria mažiau anglies dioksido, neskaičiuojama, kiek CO2 paleidžiama į orą išdraskant miško paklotę. Numatyta skatinti medienos vartojimą visur –  statyboje ja pakeisti metalo, plastiko detales.

„Tarkime, pušies kirtimo amžius yra 101 metai, tuomet mediena virsta baldu, kuris, pasak Lietuvos klimato strategijos, tarnauja 60 metų??? Tai gaunama 161 metai CO2 kaupimo, pačiu pozityviausiu variantu, jei ilgaamžius baldus gamina vietiniai amatininkai, ne „Ikea“. Deja, tendencija yra atvirkštinė – vis daugiau vietinių baldininkų bankrutuoja nebeįpirkdami medienos, – kalbėjo Austė. – Medžiams nukirsti naudojama technika, kuri suardo paklotę – o joje šimtus metų kaupėsi CO2. Tai paleidžiama į orą. Kalbėtoja atkreipė dėmesį, kad problema yra biologinės įvairovės, natūralių buveinių naikinimas.

Pasak jos, visų miško funkcijų materialiai įvertinti yra neįmanoma. Jis reguliuoja drėgmę ir vėjus, dirvos eroziją ir t. t. Įgyvendinant klimato kaitos mažinimo politiką svarbiau yra išsaugoti egzistuojančius senus miškus nei veisti naujus miškus ir plantacijas, kurios anglies absorbcijos požiūriu seniesiems miškams prilygs tik po pusės amžiaus. Jei ir toliau kirsime miškus tokiais tempais – kokia kalba apie klimato kaitos stabdymą? Be to, reikia nepamiršti  medienos kirtimo, transportavimo, produktų gamybos ir išplatinimo metu išskiriamo CO2 kiekio, kuris dažniausiai būna iš iškastinio kuro. Jis tiesiogiai prisideda prie klimato atšilimo.

„Miškininkai  susikoncentravo į trumpalaikį medienos verslą, nors pinigų galėtų užsidirbti ir iš turizmo, ir iš rekreacijos, – sakė A. Juozapaitytė. – Tos valstybės, kurios išsaugos daugiau miško, bus žymiai turtingesnės. Panašiai elgiasi Japonija, kur ypač plėtojama miško terapija, fantastiški  pinigai uždirbami iš žmonių gydymo mišku, Vokietijoje – daugelis miškų naudojami rekreacijai.“

Austė pripažino, kad visuomenininkus nenoriai išklauso Aplinkos ministerijos tarnautojai, nors ateina su rimtais, skaičiais pagrįstais argumentais, kitų šalių pavyzdžiais. Pasak jos, Suomijoje paskaičiuota, jog saugodami žaliąsias erdves sutaupo nemažai sveikatos apsaugos lėšų.

Asociacija „Gyvas miškas“ tikisi sėkmingo bendradarbiavimo su Sveikatos apsaugos ministerija. Balandžio mėnesį Trakuose vyks konferencija apie miškų poveikį sveikatai.

Viltis ir atsakomybė
Ekologas gamtosaugininkas Darius Ramančionis kalbėjo, kad ne vien Prancūzijoje šitaip tvarkomasi.  Tos pačios tendencijos ir Lietuvoje. Vykdant miškų reformą mokslininkų miškininkų nuomonė neišklausyta. Saugomose teritorijose taip pat leidžiami plyni kirtimai. Centralizavus valdymą daugybė žmonių neteko darbo, aplinkosaugininkai, užversti dokumentų šūsnimis, „per popierius miško nebemato“. Miškų reformą darant žadėta pinigų skirti tyrimams, rekreacijai. Kur jie? Aplinkos apsaugos departamentas atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje, o dar trečia reorganizacija laukia. Ydinga praktika, kai gamtosaugos fondo lėšų dalis perduodama sveikatos apsaugos projektams.

Mūsų mediena išvežama į Švediją, Kiniją, Indiją. Ar resursai begaliniai? Akmenėje statoma didžiausia Pabaltijyje švediškų baldų gamykla. Kai kam atrodo gerai – bus darbo. Kokia iš to nauda bus Lietuvai? Ką gamins mūsų baldininkai?

Pasak D. Ramančionio, filmas patvirtina tiesą, kad iniciatyvių piliečių akcijos, piketai atkreipia visuomenės dėmesį, bet reformų sustabdyti nepajėgia. Gal laikinai pristabdomi kai kurie veiksmai. Jei visuomenė nutyla, „buldozeris“ eina toliau. Ar įmanoma kovoti su sistema? Labanoro atvejis parodė, kad įmanoma.

Austė kalbėjo, kad geras poslinkis, jog visuomenė aktyvėja: kasdien ateina po kelis laiškus, žmonės praneša, kur kertama, tokiomis žiniomis dalijamasi socialiniuose tinkluose. Žiniasklaida taip pat aktyviau rašo šia tema. Didelei daliai Lietuvos gyventojų medis – dar vis šventas dalykas. Nesuprantama, kad kirstų ąžuolus. Vis dėlto tai vyksta. Įžūliai, naktimis, bet kerta. Kad miestuose kerta medžius – esame to liudininkai. Kas pelnosi iš mūsų miesto turto, kur nukeliavo mediena, išsiaiškinti nepavyko. Buvo atsakyta, kad tai rangovo reikalas…

Asta Stankūnienė pridūrė, kad apie tai būtinai reikia kalbėti su mokiniais. Ir šito filmo ištraukas būtų naudinga parodyti. Medis – tai mūsų savastis, mūsų jausmai ir prisiminimai.  Reikia apie tai kalbėti. Reikia siekti, kad mūsų atžvilgiu nebūtų priešiškumo, nekabintų „medverkių“ ir kitokių etikečių, nevaizduotų pažangos priešais. Diskusijos dalyviai siūlė, kad būtina Šiauliuose atlikti tyrimus, kaip keičiasi aplinka, oro tarša netekus brandžių medžių, ypač tai aktualu centre, Tilžės gatvėje. Reikėtų palyginti aplinkos kokybės ir sergamumo santykį.

Pasiūlyta idėja apie pažeidimus, netvarką, nepagrįstus medžių kirtimus rašyti Savivaldybei registruotus laiškus. Laiškų akcijos, kai skaudžia visuomenei tema rašo keli šimtai žmonių, būna veiksmingos. Internete greitu laiku bus sukurta platforma, kurioje bus galima greitai ir nesudėtingai pranešti apie kertamus medžius ar miško plotus. Yra paruoštas visas paketas pasiūlymų, kuris bus pateiktas ministerijai dėl draudimo kirsti ąžuolus, dėl plynų kirtimų saugomose teritorijose, populiarinti savaiminį miško atželdinimą ir t.t. Jame yra ir reikalavimas, kad visuomenė būtų įtraukiama į projekto kūrimo pradžią, o ne supažindinama, kai jau nuspręsta kurioje nors vietoje naikinti želdynus.

„Mūsų nedaug, bet galime atkreipti visuomenės dėmesį į opias problemas, Esame atsakingi, kad išsaugotume tai, kas dar liko“, – reziumavo diskusijos iniciatorė Austė.

2020 02 07 27

„Mūsų nedaug, bet galime atkreipti visuomenės dėmesį į opias problemas, Esame atsakingi, kad išsaugotume tai, kas dar liko“, – reziumavo diskusijos iniciatorė Austė.
Austės JUOZAPAITYTĖS nuotr.

Į viršų