facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Genovaitė prieš porą mėnesių perkelta į kitą ligoninės skyrių. Nepratusi taikstytis su šiurkščiu elgesiu, lenkti galvą prieš aukštesnes pareigas užimančius, moteris ne sykį yra pasakiusi į akis, ką galvoja, o vienam gydytojui ant stalo padėjo mandagaus elgesio vadovėlį. Laisvesnę popiečio minutę besišnekučiuodamos slaugytojos gurkšnojo arbatą, įėjus Genovaitei pritilo. Ji ramiai išvyniojo namuose iškepto pyrago gabalėlį ir pasiūlė kolegėms. „Na va, o sakėt, kad blogas žmogus“, – tarstelėjo viena iš kompanijos ir susigriebė už burnos.

Kalbėjimas apie kitus – bendravimo būdas
„Be apšnekėjimo negimei, be apšnekėjimo nenumirsi, – liaudies patarlę cituoja medikė Genovaitė. – Nemanau, kad yra bent vienas kolektyvas, kuriame be apkalbų gyvenama. Ypač jei naujas žmogus pasirodo, jis išnarstomas po kaulelį, stengiamasi iššniukštinėti, kaip ir kur dirbo, su kuo gyvena ir pan.“

Bendraudamas su žmonėmis kažką turi šnekėti. Svarbiausia apkalbų priežastis yra siekis supaprastinti socialinius ryšius. Smagiau gyventi, jei gali kokią naujieną apie pažįstamą žmogų papasakoti. Pašnekovų jaučiama antipatija tam pačiam žmogui susieja juos stipriau už bendrus interesus. Užsimezga artimas ryšys, jei paslaptys intriguojančios – kyla euforija, kurią dar labiau sustiprina priesakas – „tik tu niekam“... Išmintingiausioje visų laikų knygoje „Mikė Pūkuotukas“ parašyta: „Kokia nauda iš visokių potvynių ar kitokių įdomių dalykų, jei neturi su kuo apie juos pasišnekėti…“

Bešnekant kartais ir nelabai malonių dalykų išsprūsta. Kai apie tave liežuvauja – baisu, kai tu pats ką nors šnipšteli – smagu. Tačiau riba tarp pasakojimo ir apkalbų labai plona.  Žodis išlėkė nieko bloga nenorint, o išauga tokia lavina…

Viskas reliatyvu – vienam tik naujiena, kitam skaudus apšnekėjimas. Genovaitės manymu, bendradarbių juokelių ir pašnibždėjimų nereikėtų giliai į širdį imti: „Jei apšneka, esi gyvas, pastebimas, kuo nors išsiskiri iš pilkumos. Argi tai blogai?“

Antra vertus, jei tyčia skleidžiami gandai norint pakenkti, liūdnesnis reikalas. Būna tokių, kurie pajunta malonų susijaudinimą, kai atskleidžia konfidencialią, ypač intymią informaciją apie kitus.

Kai kurie apkalbėtojai patiria malonumą iš svetimų nesėkmių ir klaidų, mintimis palygindami „tokį protingą save“ su „kvaileliu“, kuriam nepasisekė. „Jei paskalos – pykčio, pavydo rezultatas, noras atkeršyti, „mandagi“ žudymo forma, kuri liežuvautojui teikia pasitenkinimą, gaila tokio vargšelio, – sako Genovaitė. – Juk apšneka kitus, kad save įtvirtintų, pakeltų vyresnybės ar bendradarbių akyse. Tokiu atveju sakau: „Atsiprašau, kad esu gražesnė (daugiau išmananti ir pan.) už tave ir sukeliu pavydą. Labai užjaučiu.“ Reakciją galite įsivaizduoti...“

Pasak Genovaitės, apkalbos gajos ne tik moteriškuose kolektyvuose. Vyrai nė kiek ne mažiau mėgsta paliežuvauti. Kiek gali apie krepšinį ar Dakarą šnekėti? Tik jų kalbos dažniau krypsta ne į tai, ką kas padarė. Jie labiau linkę apšnekėti, pašiepti, ko anas nepajėgia, ko nepadaro.

„Taigi be kalbėjimo apie kitus kažin ar pavyktų palaikyti socialinius ryšius. Svarbu, kad tikslas nebūtų pasimėgauti kito nesėkme, pakenkti, – apibendrino pašnekovė. – Mano mama sakydavo: ieškok draugų tarp tų, kuriuos svietas apkalba. Tuštumos niekas nepastebi.“

Kodėl visa tai sakai man?
Netrukus pasirodys psichologės-psichoterapeutės Donatos Grakauskaitės-Šličienės knyga apie biblioterapijos technikų taikymą dirbant su emociškai pažeistais vaikais. Paprašėme pasidalyti savo įžvalgomis apie tai, kaip išeiti iš apkalbų rato.

Ne visos apkalbos yra piktos ir bloga linkinčios. Kartais tai būna tiesiog geranoriškas pasidalijimas įvykiais iš draugų ar giminaičių gyvenimo. Psichologė sako, kad esminis skirtumas tarp normalaus pasikalbėjimo papasakojant apie kitą žmogų  ir apkalbų yra emocinis atspalvis.

„Jei pasakoju apie draugę, kuriai pasisekė užduotis, kuri nusipirko namą ar puikiai auklėja vaikus, tai yra jos įvertinimas, gėrėjimasis. Paskleistos žinios pakels jos prestižą, atgarsiai jai nesukels negatyvių emocijų. Tačiau jeigu pasakoju viešai, kaip jai nesiseka, aptarinėju, kokie jos netikę vaikai, o vakar mačiau jos vyrą kalbantis su kita moterimi, – matyt ketinimai nėra geri, siekiu pažeminti, įskaudinti, pasimėgauti, tikrai neketinu jai padėti. Tai jau yra  apkalbos“, – aiškina psichologė.  

Darbo kolektyve neretai pasitaiko, kad pastebime profesines bendradarbio klaidas. Jeigu jas aptarinėjame su kitu bendradarbiu, šaipomės, žinoma, kad tokios apkalbos nemalonios, skaudinančios. Norint nedalyvauti apkalbose tinka paprasta taisyklė – apie blogus dalykus kalbėti prie keturių akių.

„Gal ne iš karto žmogus priims mano požiūrį, gal reikės antrą trečią ketvirtą sykį kalbėtis. Galų gale sakyti tiesą į akis reikia vidinės drąsos, stiprybės. Reikia ir sugebėti parinkti pokalbiui tinkamą laiką ir vietą: jei žmogus serga, pavargęs, slegiamas kokių nors bėdų – pokalbis nepavyks,– aiškina D. Grakauskaitė-Šličienė. – Formuoti pozityvius santykius yra nelengva. Tik tada, jei nepavyko išsiaiškinti, kalbuosi su trečiu asmeniu, ieškodama patarimo, ką daryti, kaip galėtume situaciją keisti.“ Tai būtų įrankis bendrauti be apkalbų. Ne aptarinėti už nugaros, o ieškoti sprendimo žiūrint į akis.

Vienas iš blogiausių dalykų darbe, kai vadovas surenka apkalbas. Trapi takoskyra tarp nuoširdaus domėjimosi ir siekio pakenkti. Žmogus intensyviai dirbo ir išėjo 5 minutėmis anksčiau iš darbo. Gal jam reikėjo pas gydytoją, o gal ruošiasi svarbiam jubiliejui? Verta paklausti paties žmogaus. Tik domėtis, dėl ko su vyru nesutaria, rinkti gandus, neetiška. O „pranešėjams“ gal darbo krūvis per menkas, kad turi laiko liežuvauti?

Atsikratyti apkalbų tradicijos nelengva. Turėtume nuo savęs pradėti. Apkalbinėtojai kaip vorai aplinkui save rezga tinklą, įtraukia šitaip linkusius pasismaginti. Dažniausiai tarp dviejų „kūmučių“ atsiranda trečias, kuris tyčia ar netyčia perpasakoja tam, apie kurį buvo šnekėta. Kyla klausimas – koks jo tikslas? Pamatyti, kaip esu įskaudintas, kad sugrįžęs į kompaniją pasidžiaugtų pažeminimu? Nori įsiteikti? Kodėl? Jei esi aukštesnėje pozicijoje, pavojus dar didesnis. Šitas žmogus nepatikimas, išduos pirmai progai pasitaikius. Mėgėjai piktdžiugiškai paliežuvauti, regzti intrigas ilgainiui sulaukia atsako – praranda pasitikėjimą, kitų norą dalytis paslaptimis.

„Sprendimas būtų atvirai paklausti: kodėl man tai sakai? Gal šitaip sustabdysite bjaurių plepalų ir gandų srautą. Su apkalbinėtoju irgi neblogai būtų kalbėti tiesiai: labas, kodėl mane apšneki, nes mane tai skaudina“, – pataria psichologė.

Tik nereikia skubėti. Geriau išlaikyti ramybę, pralaukti savaitę. Dažniausiai tik tiek „išgyvena“ gandai. „Ant karštųjų“ pokalbis su apkalbinėtoju virs emocijų lavina, po kurios, tikėtina  nauja apkalbų dozė.

Panašius principus galima taikyti ir bendraujant su draugais. Šnabždėjimas už nugaros kelia įtampą, ardo mūsų santykius. Žmonės tolsta vieni nuo kitų, nes nėra nuoširdumo. „Dažnai sugrįžę iš užsienio džiaugiasi, kad ten visi šypsosi, o pas mus neretai vienas kitą pasiunčiame „toli toli“. Abejoju, ar mes dėl to blogesni. Atvirai parodytas nepasitenkinimas gal geriau už apsimestinį nuoširdumą, – svarsto psichologė. – Apkalbų, pavydo, manipuliacijų, deja, apstu ir ten. Bendravimo kultūrą kiti gal perims iš tavęs ir santykiai darysis sveikesni.“

Į viršų