„Edgaro netekome, kai jį mirtinai sumušė per Jonines. Jis buvo labai geras visiems“, – kalbėjo moteris, sutikusi dovanoti sūnaus organus, kad išgelbėtų kitas gyvybes. Edgaras buvo minėjęs, kad mirties atveju norėtų tapti donoru, šis žinojimas palengvino Aldonos apsisprendimą. „Apkabinu savo mirštantį sūnų ir verkiu, kad sūnus miršta, bet žinau, kad kita mama verkia laukdama savo vaikui organo transplantacijos. Tai man padėjo apsispręsti“, – prisimena Edgaro mama Aldona.

Kai netenki antros, trečios... galimybės
Aušra Degutytė, Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė, šią gyvenimišką istoriją papasakojo pranešime spaudai. Pasak jos, žiniasklaidoje dažniausiai parodomos gražios ir laimingos pacientų istorijos, siekiant parodyti šviesią donorystės pusę ir jos prasmę. Retai kada parodoma sergančiųjų sunki ir ligos varginama kasdienybė. Mažai kalbama ir apie tai, ką tenka išgyventi pacientui, kai jis iškviečiamas galimai organo transplantacijai. Asociacijos prezidentė pasidalijo kelių pacientų pasakojimais, atskleidžiančiais begalinę įtampą, sunkius išgyvenimus.

„Neveikiančių inkstų darbą laikinai keičiantys hemodializės ar peritoninės dializės aparatai neprilygsta vieno mažo, netgi ne savo inkstuko darbui. Neveikia inkstai, reiškia, neišvalomi nuodai. Neišvalomi nuodai –  esi nuolat apsinuodijęs, be sustojimo vemi. Dar labai vargina troškulys. Neveikia inkstai – nėra (arba beveik nėra) šlapimo. Vadinasi, kiekvienas gurkšnis vandens, kavos, arbatos, kiekvienas šaukštas sriubos, grietinės ar jogurto lieka tavyje. Skysčius turi labai riboti ir dėl to nuolat jauti troškulį“, – taip apie dializuojamų asmenų kasdienybę pasakojo Ugnė Š., kuriai nesenai atlikta trečioji inksto transplantacija.

Į laukiančiųjų transplantacijos sąrašą nepatenkama čia ir dabar, vos konstatavus galutinį organų funkcijos nepakankamumą. Siekiant įsitikinti, kad transplantacija galima, atliekama aibė tyrimų. Kaip žinia, pas gydytojus – eilės.

Ugnei, pas kardiologą patekusiai po kelių mėnesių, kitų tyrimų taip pat teko gerokai palaukti. Todėl užtruko pusmetis, kol buvo įtraukta į laukiančiųjų transplantacijos sąrašą. „Tas pusmetis tikrai prailgo, ir aš negaliu jo neįskaičiuoti į laukimo laiką, nors oficialiai jis ir nesiskaito“, – pranešime perteikiama moters būsena laukiant transplantacijos ir dar baisesni išgyvenimai, gavus pakvietimą šiai operacijai.

Dėl atvykimo į transplantacijos centrą, jai paskambino paryčiais, pabudinę iš giliausio miego. Tuo metu, net nelabai suvoki, ką turi daryti. „Tu vos praplėšęs akis, besidaužančia širdimi, esi labai pažeidžiamas. Ieškai pagalbos, kas galėtų nuvežti iš Vilniaus į Kauną. Ar būčiau galėjusi nuvairuoti pati? Niekaip. Visa drebi nuo įtampos, o tuo pačiu – vėlgi, matyt, nuo tos pačios įtampos –  esi tarsi sukaustyta. Dėmesio sukaupti visai negali.“

Tąkart Ugnė važiuodama į Kauną žinojo, kad pagal „reitingavimą“ ji „šešta iš šešių“, todėl tikimybė, kad  tąkart bus atlikta transplantacija, labai maža. „Įėjusi išgirstu: „A, tai jūs. Tyrimai geri, bet jūs gi šešta“.  Jaučiuosi tarsi niekam nereikalingas kliuvinys. Vos šliaužiu. Nebeatsimenu, kaip grįžau namo. Kaip draugė nuvežė į Kauno stotį, kaip draugas parvežė į namus iš stoties Vilniuje. Tik prisimenu, kad autobuse galvojau apalpsianti. Tokių kartų buvo dar du, nes mane transplantavo iš ketvirto karto“, – skausmingomis patirtimis pasidalijo vilnietė Ugnė.

Danguolė B. iš Mažeikių, gyvenanti 3 metus su dovanotu inkstu, pasakojo, kad dažnai susimąsto, kaip ji gyveno ir kokius išgyvenimus patyrė per 7 metus, kol jos gyvybę palaikė varginančios hemodializės procedūros. „Laukiau 7 metus, tie metai buvo kupini vilties ir noro kokybiško, sveiko gyvenimo. Atsiradus tinkamam donoro inkstui, dėl galimos transplantacijos buvau kviesta naktimis septynis kartus į Vilniaus Santaros klinikas ar į Kauno klinikas. Šešis kartus teko grįžti namo. Septintas iškvietimas buvo man lemtingas. Dar kaip šiandien menu tą trejopą jausmą... Skaudu dėl donoro ir jo artimųjų, širdyje ramu už likimo draugą, kuriam atiteko inkstuka,s ir liūdesys dėl pačios savęs, kad vėl teks grįžti į dializę prie aparatų. Bet visada, kai sužinodavau, jog man ir vėl NE, save ramindavau, kad tai ne man, reiškia reikia laukti, laukti, laukti...“

Alytiškė Vida B. prisimena, kad po nesėkmingos pirmosios inksto transplantacijos, praėjo net 15 laukimo metų, kol buvo atlikta antroji inksto transplantacija. Per tą laikotarpį Vidai teko gal 10 kartų vykti į Kauno ar Vilniaus transplantacijos centrą, atsiradus donoro inkstui. Moteris pasakojo, kad medikų konsiliumui nusprendus apie neatitikimą transplantacijai, ji  vildavosi, kad kitas kartas bus sėkmingesnis: „Aišku, belaukdami tyrimų po  8–9 val., recipientai būna pervargę fiziškai ir emociškai, be miego, nevalgę, negėrę, tik su viltimi sulaukti operacijos.“

Apsigalvojimo kaina
Jauna moteris Brigita G. socialiniame tinkle pasidalijo įrašu apie tai, kad donoro artimiesiems sutikus dėl donorystės ir prasidėjus donorystės procesui, inksto transplantacijai buvo iškviesti 5 laukiantys pacientai, kuriems buvo atlikti brangiai kainuojantys tyrimai, privačiu lėktuvu iš Šveicarijos buvo atvykusi medikų brigada, kad eksplantuotų donoro kepenis ir jas persodintų jų šalyje tinkančiam pacientui. Tačiau praėjus parai, donoro artimieji pakeitė savo sprendimą ir atsisakė donorystei paaukoti artimojo organus, kurie galėjo suteikti viltį keliems sunkiai sergantiems žmonėms.

Pranešime spaudai pasakojama, kaip jautėsi Brigita: „Kaskart iškvietus transplantacijai, įsižiebia viltis grįžti į visavertį gyvenimą. Šis kartas buvo labai apmaudus – viena yra gauti neigiamą atsakymą dėl objektyvių dalykų, netinkamų tyrimų rezultatų, ir visai kas kita – dėl vertybinių žmonių sprendimų, kuriuos taip pat tenka gerbti. Aš šiemet buvau kviesta net du kartus. Vilties neprarandu.“

Kalbėkimės, būtinai kalbėkimės
„Per 20 metų pritarimą donorystei išreiškė beveik 32 tūkst. Lietuvos piliečių,  įsigydami donoro kortelę“, –  rašo  Aušra Degutytė, Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ – organizacijos, vienijančios žmones, laukiančius transplantacijos ir gyvenančius su persodintais organais – prezidentė.

Žmonių, kurių vienintelė galimybė išgyventi yra inksto, širdies, plaučių, kasos, kepenų transplantacija, gyvenimas ilgainiui apsiriboja gydymo įstaiga, varginančiomis dializės procedūromis, nuolatiniais negalavimais ir viltimi. Jų gyvenimas  tiesiogiai priklauso nuo visuomenės pritarimo organų donorystei. Po atliktos transplantacijos sveiksta ne tik recipientas, bet ir visa jo šeima ir aplinka.

Pasak A. Degutytės, organų donorystės procese dalyvauja daug grandžių, kurių kiekvieno indėlis yra labai svarbus: donorai, jų artimieji, medikai. Atsiradus 2 donoro inkstams, kviečiami 6 pacientai, kuriems labiausiai tinka, t. y. kurie imunologiškai artimiausi su donoro tyrimais. Tiesa, pacientai būna „sureitinguojami“ (pagal imunologinius tyrimus, laukimo laiką, tuometinę sveikatos būklę, pagal amžių – suprantama, kad vaikams yra pirmenybė). Po ilgai trunkančio (kartais iki 12 val.) pacientų ištyrimo, medikų konsiliumas nusprendžia, kuriems 2 pacientams bus atlikta inksto transplantacija. Taigi likusieji 4 – važiuoja į namus.

Transplantacijos laukimas neapibrėžtas laike. Vieniems organo persodinimo operacija atliekama per 1–3 metus, kitiems tenka laukti ir 10 metų, kiti miršta, taip ir nesulaukę savo antrosios gyvenimo galimybės.

„Kas yra organų donorystė: pareiga ar dovana? Duodančiajam tai – greičiau pareiga, o gaunančiam žmogui tai yra didžiulė dovana, nes gyvenimo kokybė persikelia į aukštesnį lygmenį“, – „Šiaulių naujienoms“  sakė Egidijus Kalinaitis, Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ pirmininkas.

Pasak jo,  žmogus su persodintu inkstu tampa praktiškai laisvas. Jis gali dirbti, keliauti, rinktis mėgstamą veiklą. Žinoma, pirmus metus geria stiprius vaistus, kad organizmas neatmestų svetimo organo. „Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad mūsų kūno organai yra reikalingi ne dangui, o žemei, t. y. žemėje vargstančių gyvybės ratui pratęsti. – kalbėjo E. Kalinaitis. – Žemai lenkiuosi gydytojams ir tiems, kas ryžtasi savo ar mirusio artimo žmogaus organus dovanoti.“

Viena E. Kalinaičio veiklos sričių – organų donorystės propagavimas. Pasak jo, daugėja organų donorystei pasirašančių, bet mitai dar gyvi. Keista, kad XXI amžiuje civilizuotame pasaulyje dar tikima gandais, jog vos ne už kampo kažkas tyko, kad jūsų organus išplėštų.

Pernai prie Kaštonų alėjos viena moteris pasirašė sutikimą, o po pusantros valandos atlėkė išsigandusi, skųsdamasi  širdies ritmo sutrikimu, baiminosi, kad negalės sutikimo atšaukti. Vaikai išbarę, prigąsdinę, kad medikai nebegydys dabar jos. Čia pat moters akyse sutikimas buvo suplėšytas, tada ji nusiramino.

Šeimose ypač svarbu kalbėtis mirties tema, kas labai neįprasta mūsų visuomenėje. Nors juridiškai įteisintas žmogaus apsisprendimas dovanoti organus po mirties įgyjant donoro kortelę, jei artimieji prieštarauja, medikai vykdo ne mirusiojo, o jo artimųjų valią.

„Visada sakau: jei pasirašėte donoro kortelę, tik pusė darbo atlikta. Jūsų artimieji, ne tik žmona ir vaikai, bet ir broliai, seserys, dėdės, turi žinoti apie jūsų sprendimą ir jam pritarti, – sako E. Kalinaitis. – Mano šeimoje visi turime donoro korteles.“

Prieš trejus metus organų donorų pagerbimo renginyje viena moteris labai verkė, kai buvo teikiamos  simbolinės dovanėlės asmenims, kurie paaukojo savo artimųjų organus transplantacijai, ir tiems, kurie šeimos nario gyvybę išgelbėjo atidavę savo inkstą. Po renginio ji papasakojo, kad prieš 2 metus palaidojo vyrą, kuris buvo sakęs po mirties jo organus dovanoti kilniam tikslui. Tačiau vyro sesuo griežtai užprotestavo, apkaltino, kad pasipelnyti šitaip siekiama. Tada moteris nenorėjo konfliktuoti, nusileido, o dabar labai gailisi neišpildžiusi vyro valios...

„Ką būtina padaryti, tai, mieli žmonės, būtinai reikia pasikalbėti su savo artimaisiais, – akcentavo E. Kalinaitis. – Niekada nežinai, kurioje pusėje – laukiančio ar duodančio – gali atsidurti. “

Pasikalbėkime, artimieji turi žinoti tavo sprendimą.
„Gyvasties“ archyvo nuotr.

Aušra Degutytė asociacijos „Gyvastis“ prezidentė.
„Gyvasties“ archyvo nuotr.

Ugnė gyvenanti su donoro inkstu.
„Gyvasties“ archyvo nuotr.

Brigita laukianti inksto transplantacijos.
„Gyvasties“ archyvo nuotr.

Rimvydas prieš širdies transplantaciją.
„Gyvasties“ archyvo nuotr.