Netoli Šiaulių gyvenantis Alvydas (aut. – vardas pakeistas) atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje: kol jis gydėsi Kauno klinikose, žmona iššvaistė visus pinigus ir dar prisiskolino iš kaimynų, giminių nemažas sumas. Laimė, kad socialinę kortelę, į kurią pervedami vaiko pinigai, jis buvo palikęs pas savo seserį. Per du mėnesius nedidelė suma susikaupė, bet vis šis tas pradžiai. Žmoną šiaip ne taip įkalbino gydytis nuo priklausomybės, o pats su dviem paaugliais sūnumis, padedant uošvei, sėdo skaičiuoti, kaip reikės verstis toliau.
Kokioms šeimoms prireikia ypatingo dėmesio?
Pasaulis margas: nė vienas iš mūsų nesame tobulas ir kartais reikia labai nedaug, kad paslystum ir atsidurtum už rizikos brūkšnio. Socialinę riziką šeimoje gali lemti patirta prievarta, smurtas, išnaudojimas prekybai, įsitraukimas į nusikalstamą veiką, piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitoms psichoaktyvioms medžiagoms, benamystė, motyvacijos dalyvauti darbo rinkoje stoka, vaikų nepriežiūra, tėvystės įgūdžių stoka ir kita.
Tais atvejais, kai konstatuojama, kad asmuo ar šeima patiria riziką, teikiamos atitinkamos paslaugos. Socialinės paslaugos gali būti teikiamos krizių, šeimos paramos, psichosocialinės pagalbos centruose. Pagal poreikį šiose įstaigose gali būti suteiktas ir laikinas apgyvendinimas. Savivaldybėse socialinės priežiūros paslaugos teikiamos ne tik šeimoms, jau patiriančioms socialinę riziką, bet ir toms, kurios gali patirti tokią riziką, tai yra, dirbama ir prevenciškai.
Asmenims, patiriantiems socialinę riziką, paprastai socialinė parama teikiama nepinigine forma: maisto produktais, drabužiais ir kitomis reikalingomis prekėmis, socialinėmis kortelėmis, maitinimo talonais, apmokant vaikų maitinimo išlaidas mokyklose ar dienos centruose, apmokant vaikų išlaikymo išlaidas ikimokyklinėse įstaigose, apmokant neformaliojo vaikų švietimo paslaugų išlaidas, socialinėmis paslaugomis ir kitais savivaldybių tarybų nustatytais būdais.
Padidinus vadinamuosius „vaiko pinigus“, visuomenėje pasigirdo abejonių, ar visose šeimose jie bus skirti būtent vaikų poreikiams. Kokiais būdais tokioms šeimoms išmokėti vaiko pinigus, nustato savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į socialinių darbuotojų, dirbančių su šeimomis, individualias rekomendacijas.
Pasigendama įvairesnių vaiko išmokos būdų
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) išplatino pranešimą, kuriame aptariama, kaip savivaldybėse pasirūpinama, kad socialinės rizikos šeimos gautus vaiko pinigus panaudotų vaiko reikmėms. Ministerijos duomenimis, šalyje 2018 m. pabaigoje buvo 17,4 tūkst. vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, daugiau nei pusei jų išmoka skirta nepinigine forma.
Netenkina, kad savivaldybės dažniausiai taiko tik du išmokos vaikui teikimo būdus – arba pinigus perveda į socialines korteles, skirtas pirkti maisto parduotuvėse, arba išmoka juos vienam iš tėvų, kuris vaiku rūpinasi.
Pernai sausio–rugsėjo mėnesiais vaiko išmoką socialinėmis kortelėmis, skirtomis apsipirkti maisto parduotuvėse, gavo beveik pusė visų nepinigine forma išmoką gaunančių vaikų. Į tokias korteles kas mėnesį pervedama išmoka vaikui. Socialinėmis kortelėmis šeimos gali atsiskaityti už tam tikrose parduotuvėse įsigyjamas prekes, išskyrus tabako gaminius, alkoholinius gėrimus, loterijos bilietus. Tiesa, dalis šeimų tokiomis kortelėmis nėra patenkintos. Pasak jų, netinka konkretūs parduotuvių tinklai, prekių asortimentas ir kainos.
Kitas savivaldybių aktyviai taikomas būdas vaiko pinigams išmokėti yra piniginės lėšos vienam iš vaiko tėvų, kuris turi reikiamus socialinius įgūdžius ir geba pasirūpinti vaiku. Tačiau yra nustatyta, kad socialinę riziką patiriančioms šeimoms piniginėmis lėšomis gali būti išmokėta ne daugiau kaip pusė išmokos dydžio, nebent su šeima dirbantis socialinis darbuotojas arba atvejo vadybininkas rekomenduoja pinigais išmokėti daugiau.
Ne visada savivaldybių pasirenkami išmokos vaikui mokėjimo būdai – socialinės kortelės ir pinigai vienam iš tėvų – užtikrina individualius vaiko poreikius. Pasak pranešimo, santykinai labai retai vaiko pinigais savivaldybės pasirenka apmokėti vaikų būrelius, padengti išlaidas ikimokyklinėse įstaigose, nupirkti drabužių, avalynės, higienos priemonių vaikams, ypač retai šios lėšos naudojamos pavėžėjant vaikus į darželius, būrelius ir patenkinant kitus būtinus vaikų poreikius.
„Todėl parenkant veiksmingiausią išmokos vaikui teikimo ir panaudojimo būdą, reikalingas aktyvesnis ir reikšmingesnis savivaldybių atvejo vadybininkų ir socialinių darbuotojų vaidmuo. Dirbdami su konkrečiomis šeimomis ir žinodami vaikų poreikius, jie gali tikslingiau padėti parinkti išmokos vaikui panaudojimo būdus“, – rašoma SADM pranešime.
Šiaulių mieste – socialinė kortelė ir finansinis raštingumas
Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių išmokų ir kompensacijų skyrius vedėja Aušra Gailiūnienė informavo „Šiaulių naujienas“, kad mieste išmoka vaikui mokama vienam iš vaiko tėvų, įtėvių, globėjų (rūpintojų), pačiam pilnamečiui, turinčiam teisę gauti išmoką, vaikui nuo 14 iki 18 metų, turinčiam tėvų ar rūpintojų sutikimą, taip pat neveiksnių asmenų globėjams. Vaiko pinigai vaikui, kuriam yra 16 ir daugiau metų išmokama į pareiškėjo arba vaiko vardu atidarytą sąskaitą banke.
Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriuje gavus Atvejo vadybininko rekomendaciją, išmoka vaikui pervedama į socialinę kortelę (visa suma arba dalis). Pasak Ramutės Pilypienės, Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus l. e. p. vedėjos, šiuo metu šeimoms, patiriančioms socialinę riziką, išmokų tikslingam panaudojimui taikoma tik socialinė kortelė. Šiuo metu 151 riziką patirianti šeima dalį išmokos vaikui gauna į socialinę kortelę.
Tačiau socialinę riziką patirianti šeima nepaliekama likimo valiai. Atvejo vadybininkai ir socialiniai darbuotojai, dirbantys su šeima, padeda šeimoms, patiriančioms socialinę riziką, spręsti finansines problemas, planuotis šeimos biudžetą, paskirstyti lėšas ir pan.
„Artimiausią kontaktą su šeima turi socialinis darbuotojas, dirbantis su šeima. Socialinis darbuotojas, atsižvelgdamas į šeimos, patiriančios socialinę riziką, finansinę situaciją, padeda, ugdo, kartu planuoja tikslingą išmokų panaudojimą, – teigia R. Pilypienė. – Jei yra poreikis, socialinis darbuotojas palydi šeimą pas antstolius, palydi apmokėti mokesčius, padeda šeimai susiplanuoti skolų grąžinimą, adekvačiai įvertinti būtiniausių prekių, paslaugų poreikį, tikslingai susiplanuoti mėnesio išlaidas, susidėlioti prioritetus“.
R. Pilypienė pateikia pavyzdį: šeima turi įsiskolinimų, pragyvenimui lieka minimali suma – siūloma šeimai sudaryti mėnesio būtiniausių prekių sąrašą ir įvertinti konkrečios prekės kainų skirtumus skirtingose prekybos vietose ir pasirinkti ekonomiškiausią variantą.
Be to, socialinės rizikos šeimų vaikams parama mokinio reikmenims pervedama tiesiai į mokyklas mokslo metų pradžioje. Taip pasiekiama, kad kiekvienas centas panaudojamas konkretaus vaiko individualiems poreikiams – vieniems nuperkami pratybų sąsiuviniai, kitiems gal kitokios ugdymo priemonės.
R. Pilypienė pabrėžė, kad nėra sukurta vieningos mokymų ir pagalbos metodikos, todėl kiekvienas socialinis darbuotojas pataria ir taiko tam tikrus metodus pagal savo patirtį ir žinias. Šiauliuose socialiniai darbuotojai aktyviai bendradarbiauja su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ne tik dėl išmokos vaikui tikslingo panaudojimo, bet ir įvairiais būdais ugdo jų finansinį raštingumą.
Straipsnio pradžioje minėto Alvydo šeima taip pat neliko be dėmesio. Žmona vis dar gydosi, o vyras dirba, rūpinasi sūnumis, socialinė darbuotoja jų namuose vis dar apsilanko, aptaria drauge svarbesnius pirkinius, padeda planuoti, kaip sukaupti lėšų sportinei vasaros stovyklai, apie kurią svajoja abu vaikinukai.
