Jovitos sūneliui – jau treji. Grįžęs iš darželio glaudžiasi prie mamos ir nebekrūpčioja bilstelėjus durims. Dvidešimtmetė moteris šypsosi, nes nebereikia slėpti nudaužto danties, seniai užgijo mėlynės ant rankų. Ar užgijo žaizdos širdy – kažin, nes labai jauna ir gležna susidūrė su vyro smurtu, aplinkinių pasmerkimu, buvo atstumta tėvų. Ji džiaugiasi, kad sūnelį augina pati, kad pavyko įsikurti Šiauliuose, rasti darbą. Bet viso to reikėjo atkakliai mokytis. Prieš porą metų palūžusi, vieniša, išsigandusi, kad vaikelis bus atimtas, Akmenės socialinių darbuotojų buvo atvežta į „Motinos Teresės šeimų namus“. Čia buvo pirmoji jos motinystės ir meilės sau mokykla.
Meilės stoka yra begalinė
„Motinos Teresės šeimų namai“ padeda krizinės motinystės atvejais, globoja šeimas, kuriose nors vienas iš tėvų yra augę globos namuose, turi negalią, priklauso socialinės rizikos grupei. Čia galima laikinai, iki vienų metų, apsigyventi, vyksta tėvystės, buities įgūdžių, kompiuterinio raštingumo mokymai, žalingų įpročių prevencija, psichologo bei socialinio darbuotojo konsultacijos, užsiėmimai su vaikais, edukacinės veiklos. „Atsakingos tėvystės ugdymo mokyklėlės“ bendruomenės šeimos renkasi į susitikimus, dalijasi savo patirtimi, gauna praktinių patarimų, sulaukia pagalbos įsidarbinant, tvarkant teisinius reikalus.
Tokių atvejų, kaip Jovitos istorija, yra buvę daugybė. Nuo 2014 metų paslaugos suteiktos 112 šeimų, pernai – 18. „Pas mus atvažiuoja daugiausia moterys, kurios neturi socialinių įgūdžių, – sako „Motinos Teresės šeimų namų“ vadovė Regina Zabielienė. – Smurtą artimoje aplinkoje kaip priežastį įvardija nedaug: pernai 2, užpernai 4. Bet kai bendrauji, matai, kad vos kelios tėra išsivadavusios iš smurtautojo. Mūsų žmonės kantrūs, skųstis nelinkę, o dar dažniau nenori nieko gyvenime keisti. Labai daug savyje reikia pakilti, o save keisti sunku. Dažna ilgiau savaitės neištveria, pasiilgsta to smurtautojo ir grįžta. O nukenčia labiausiai vaikai.“
Didelis darbas – pasikeisti. Vadovę neseniai pradžiugino, kad visą mėnesį svarsčiusi pagaliau viena jauna moteris apsisprendė nebesitaikstyti su vyro smurtu, atvažiavo su vaikeliu. Pasak R. Zabielienės, labai svarbu jų darbe žmogui viltį pažadinti, padrąsinti.
Kita bėda, vadovės teigimu, kad kai kurie žmonės smurtą įžvelgia aplinkoje, o savyje nemato. Viena mama net trečią kartą šeimų namuose apsigyveno. Ar trečias, ar ketvirtas vyras, o visi – smurtautojai. Pati mokesčių nemoka, apgaudinėja, apvagia žmones. Iš neįgalaus žmogaus auksinę antikvarinę grandinėlę nugvelbė, o save laiko nuskriaustąja.
„Kaip pati su vaikais ji bendrauja – širdis stojasi, – pasakoja R. Zabielienė. – Stebėjau, kaip jos mergytės žaidžia su lėlėmis. Žiauru klausytis, kaip savo „vaikelius“ drausmina. Juk vaikai – šeimos veidrodis.“
Priėmė tą moterį vėl į namus, nes vaikų gaila, gal kol gaus bendrabutį, pavyks šio to išmokyti. Įspėjo, kad taisyklių turės griežtai laikytis.
Pasak R. Zabielienės, visuomenėje daug smurto, kuris dažnai abejingumu, atstūmimu pasireiškia. Reikėtų kiekvienam į save atidžiau pasižiūrėti. „Gyvenimas ne kankykla, o mokykla“, – mėgstamas jos posakis. Linki savo globotinėms pradėti gyvenimą nuo naujo lapo, savyje pastebėti ydas, jas taisyti, jei pavyksta, melstis.
„Didžiausia bėda yra meilės stoka, – teigia įstaigos vadovė. – Mūsų pagrindinis uždavinys yra atkurti mamos ir vaiko ryšį. Žiūrėk, įkiša kūdikiui buteliuką ir palieka, nes jos pačios niekas ant rankų nepaėmė, nepasūpavo, nepriglaudė. Metus mažiausiai užtrunka, kol persiorientuoja, kol pamato, kaip turi būti, kol išmoksta vaikui meilės skirti.“
Pagalbos ne tik moterims prireikia. Buvo du atvejai, kai namuose apgyvendinti vyrai. Su abiem vargta nemažai. Ypač įsiminė atvejis, kai teko padėti vyrui su 4 vaikais. Didesnė dalis gyvenimo pragerta, kalėjimuose praleista. Vaikų, galima sakyti, tik vardus žinojo. Žmona irgi paslydo, nusigėrė. Teko kiekvienam atskirai iš duobės kapstytis. „Su mūsų visų didele meile ir pagalba susitvarkė žmonės, girdėjau, kartu gyvena. Kaip seksis, Dievas žino, juk abu smarkiai sužeisti“, – atsidūsta moteris.
„Sunkiai su pinigėliais verčiamės, bet padėti neatsisakome. Pas mus daugiausia krizės ištiktus, socialinių įgūdžių stokojančius žmones iš Raseinių, Akmenės, Joniškio, Kelmės atveža, šiauliečiams gal mūsų paslaugos nereikalingos, – sakė įstaigos vadovė. – Moterys, stokojančios motinystės įgūdžių, dažna su negalia, labai nuoširdžiai mokosi. Joms labai reikia šilumos, atokvėpio, bendrystės. Kokios būna laimingos išmokusios jausti, mylėti, pažinti, ugdyti savo vaiką. Šita meilės sala galėtų daugiau šeimų pasinaudoti, jei valdžios vyrams ne pinigai, o žmogaus likimas labiau rūpėtų.“
Smurto problema mokslininkų akiratyje
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešime spaudai rašoma, kad mokslininkės Giedrė Purvaneckienė, Vita Venslovaitė, Irena Stonkuvienė ir Rūta Žiliukaitė atliko tyrimą, kurio metu buvo padaryti pusiau struktūruoti tiesioginiai interviu su 21 smurtą patyrusiu žmogumi ir 13 smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos smurto aukoms ekspertų.
Tyrimas atskleidžia, kad smurtas artimoje aplinkoje vis dar lieka aštri Lietuvos problema: valstybės institucijos ne visuomet geba kalbėtis tarpusavyje, nukentėjusiems trūksta aiškios informacijos, kur galima kreiptis pagalbos, smurtą patyrę neįgalieji yra informaciniame vakuume, vyrauja pranešimai tik apie fizinį smurtą ir tai rodo, kad ekonominis, psichologinis ar seksualinis smurtas gali būti sunkiau atpažįstamas.
Tyrimo metu pastebėta, kad nukentėję žmonės baiminasi kreiptis pagalbos, nes išgyvena gėdos jausmą, kaip bus vertinami artimųjų, draugų ar kaimynų. Net susitarti interviu su smurto aukomis mokslininkėms buvo tikras iššūkis. Kartais tokia baimė kyla iš netikėjimo, kad kažkas gali padėti, nepasitikėjimo institucijomis, kartais būna sunku ką nors keisti, o ištikus šoko ir streso būsenai apskritai sudėtinga priimti informaciją.
Nukentėję asmenys skundėsi informacijos apie pagalbos galimybes stoka, teigė nepasitikintys psichologais, vaiko teisių apsaugos specialistais, kartais jaučiantys skeptišką teisėsaugos pareigūnų požiūrį, nesuprantantys atvejo vadybininko vaidmens. Baimingas nukentėjusiųjų nuostatas sustiprina tai, kad smurtą, ypač psichologinį, labai sunku įrodyti.
Skaudi problema, pasak tyrėjų, kad smurtą patiriantys neįgalieji labiausiai stokoja informacijos, sunkiau ją suvokia, dažnai užmiršta, todėl informacijos pateikimas šiai visuomenės grupei turėtų būti ypač aiškus ir dažnai kartojamas.
Tyrėjų teigimu, policijos pareigūnai dažnai būna vieninteliai, iš kurių neįgalieji gauna informacijos apie savo teises, jeigu nukenčia nuo smurto savo šeimose, tačiau pastebima, kad pareigūnams kai kuriais atvejais gali trūkti kompetencijos bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis. Mokslininkai pažymėjo, kad prieš neįgaliuosius dažnai smurtauja juos prižiūrintys ar slaugantys asmenys, kurie gyvena iš neįgalaus asmens gaunamų išmokų. Jų manymu, išeitimi galėtų būti neįgaliųjų apgyvendinimas institucijoje, nors čia vienareikšmiško sprendimo nėra, nes smurtas galimas ir institucijoje.
Tolerancija smurtui mažėja, bet...
Smurto artimoje aplinkoje prevencijos srityse pastebimas sistemiškumo ir visų sričių specialistų dalyvavimo trūkumas, tačiau, remiantis tyrimo dalyvių atsakymais, galima daryti prielaidą, kad tolerancija smurtui artimoje aplinkoje, nors ir nepakankamai sparčiai, bet mažėja.
Ekspertai teigiamai įvertino sprendimą smurto šeimose bylose privatų kaltinimą pakeisti valstybiniu, tai reiškia, kad nukentėjęs asmuo neturi rašyti skundo – aukos interesams atstovauja valstybė. Šis sprendimas Lietuvoje buvo priimtas 2011 metais. Bet apskritai pastebima, kad pagalbos nukentėjusiems kokybę lemia ne tik geri teisės aktai, bet ir tinkamas jų pritaikymas ir įgyvendinimas.
Tyrėjų manymu, paslaugos kokybę labiausiai atspindi specializuotos pagalbos centrai, kurie veikia kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje ir asmeniškai suteikia pagalbą nukentėjusiems nuo smurto. Šių centrų darbuotojai geriausiai žino visą aukos istoriją, patys pasiūlo pagalbą, nes dažniausiai gauna informaciją iš policijos pareigūnų, suteikia saugumo jausmą ir parodo supratimą. Patys specializuotos pagalbos centrų atstovai per interviu iškėlė mintį, kad jų darbuotojai galėtų tapti nukentėjusį asmenį sunkiame smurto įrodinėjimo kelyje lydinčiais žmonėmis, kurie padėtų susiorientuoti, kaip geriausiai pasiekti teisingumo ir išsivaduoti iš smurto rato.
Ekspertų vertinimu, Lietuvai šiuo metu reikėtų kriminalizuoti aukos persekiojimą bei ekonominį smurtą, ratifikuoti Stambulo konvenciją bei atsisakyti privalomos mediacijos skyrybų bylose, kurios susijusios su smurtu artimoje aplinkoje – pastarasis pasiūlymas yra registruotas Seime, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jam pritaria.
Pastebima, kad Lietuvoje nevyksta nuosekli ir visaapimanti smurto prevencija, ypač švietimo srityje, pasiekiančioje jaunąją visuomenės kartą, sveikatos specialistai nemato savo vaidmens suteikiant informaciją ar pagalbą nukentėjusiems nuo smurto, o žiniasklaidoje kuriamas vaiko teisių apsaugos darbuotojų įvaizdis kartais nugąsdina moteris kreiptis pagalbos, nes mamos baiminasi, jog bus laikomos kaltos dėl saugios aplinkos neužtikrinimo vaikui.
Kad vaikai augtų tik santarvėje, reikia padėti šeimoms
Tarpinstitucinė pagalba turi būti nuolat stiprinama toms šeimoms, kur pastebimas smurtas artimoje aplinkoje, ypač daug dėmesio reikia šeimoms, kur smurtas pasikartoja. Apie tai, kas kalbėta bendrame Šiaulių ir Telšių apskričių vaiko teisių apsaugos skyrių, policijos pareigūnų, Šiaulių apygardos ir apylinkės prokuratūrų, Kelmės rajono savivaldybės administracijos bei specializuotų pagalbos centrų pasitarime gruodžio mėnesį, informuoja Šiaulių vaikų teisių apsaugos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus specialistė Silva Šimkevičienė.
Jau 8 metai, kai Lietuvoje įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuris labai palengvino nukentėjusių nuo smurto gynimą. ,,Apie 95 procentai nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių – moterys, aišku, kentėjo ir vaikai, nes jie matė tuos smurto protrūkius. Iki šio įstatymo įsigaliojimo policija turėjo mažiau įrankių, kaip kovoti su smurtu artimoje aplinkoje. Dabar pagalba moterims ir šeimoms daug efektyvesnė, – sakė Telšių apskrities policijos komisariato viršininko pavaduotojas Robertas Jagminas. – Moterys turi žinoti, kad smurtautojas taip elgiasi, nes tai išmoktas elgesys, kurio etapai kartojasi, arba tai – jau liga ir smurtautojui reikia ne tik psichologo, bet ir psichiatro pagalbos. Iki fizinio smurto būna įvykę ir kitų smurto apraiškų – psichologinio, ekonominio, seksualinio. Moteris tai turi žinoti ir negalvoti esanti kalta, kad ją žemina“.
Pareigūnas paminėjo, jog džiugina tai, kad Telšių apskrityje šiemet nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjo mažiau vaikų, nei pernai per tą patį laikotarpį.
Kelmės rajone pagalbą moterims teikianti Tauragės SPC vadovė Nijolė Meilutienė sakė, kad vyksta renginiai, informuojantys visuomenę apie smurto prevenciją, tačiau moterys dar vis labai užsidariusios ir nedrąsios: „Jos bijo visko – pokalbių, artimųjų reakcijos į jos skundus, bijo netekti pajamų, jeigu smurtautojas bus atskirtas nuo šeimos. Tačiau moterys turi suprasti, kad vaikai turi augti matydami laimingą mamą, nepatirti ir nematyti smurto.“
Kaip rodo su šeimomis dirbančių tarnybų ir institucijų praktika, smurtą patiria ir žemesnio, ir labai aukšto išsilavinimo moterys. Smurtaujama ne tik skurdžiai gyvenančiose šeimose – smurtas patiriamas ir labai pasiturinčiose šeimose. Tironas šeimoje gali būti ir labai išsilavinęs, pasiturintis, gero įvaizdžio vyras.
,,Visuomenė turi būti nepakanti bet kokioms smurto apraiškoms. Pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus Šiaulių apskrityje nemažėja, ne visos savivaldybės turi krizių centrus, o Kelmės savivaldybei reikia padėkoti už tai, kad jie tokį centrą jau turi, pagalba vaikui ir šeimai Šiaulių apskrityje tikrai yra. Jeigu vaikui nustatomas aukščiausias grėsmės lygis, iš karto darbą pradeda mobilioji komanda. Dirba priklausomybių specialistas, socialinis darbuotojas. Nuo sausio pirmosios pradėjo dirbti antra mobilioji komanda, nes poreikis auga. Dažniausia priežastis, dėl ko vaikai paimami iš šeimos – tai smurtas artimoje aplinkoje ir tėvų girtavimas. Kur alkoholis, ten ir smurtas, vaikų nepriežiūra“, – sakė Šiaulių apskrities Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjas Donatas Žakaris.
Kadangi pasitarime paliesta tema, jog moterys smurtą neretai kenčia, nes bijo, kad atvykę išsivežti smurtaujančio vyro, pareigūnai paims ir vaikus, D. Žakaris sakė: ,,Vien dėl smurto, įvykusio artimoje aplinkoje, vaikas iš šeimos nebus paimtas. Jeigu atvykus į šeimą abiem tėvams policijos pareigūnų nustatytas girtumas, dėl ko tėvai negali pasirūpinti vaiku, tuomet ieškoma vaikui saugios aplinkos. Tokiais atvejais randama vaikui artimų žmonių ir vaikas perduodamas jiems. Dažniausiai tai būna seneliai, dėdės, tetos ar kiti su vaiku emociniais ryšiais susiję žmonės. Taigi vaikas lieka su artimaisiais, kol tėvai galės juo deramai rūpintis patys. Vaikas paimamas tada, kai yra nukentėjęs nuo abiejų įstatyminių atstovų arba nuo vienintelio turimo. Kitais atvejais vaikai iš šeimos nepaimami, o šeimai teikiama skubi ir intensyvi pagalba. Taigi moterys neturi kentėti smurto ir neturi bijoti kreiptis pagalbos.“
,,Vaikai neturi matyti ir patirti jokių smurto apraiškų, tai turi suvokti visi suaugusieji, o visos tarnybos ir institucijos, kurios dirba su šeimomis, joms turi padėti suprasti, kad vaikai turi augti šeimoje, kurioje vyrauja santarvė ir meilė“, – pasitarime kalbėjo Šiaulių apskrities VTAS vyresnioji patarėja Ala Šimkus.
Nuo sausio mobilioji komanda su šeima dirba nebe 14, o 30 kalendorinių dienų. Daugiau pagalbos teikia Krizių centrai. Į Specializuotus pagalbos centrus moterys gali kreiptis savo sprendimu, be jokių nukreipimų ir rekomendacijų.
