facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lietuvos gyventojų priklausomybė nuo pagrindinio pajamų šaltinio – pensijos – yra milžiniška. Su laiku ji tik didėja, nes vis daugiau senjorų galutinai pasitraukia iš darbo rinkos, o alternatyvių pajamų galimybių iš esmės neturi. Nepaisant to, dauguma lietuvių vis tiek tikisi senatvėje oriai gyventi.

Puoselėja dideles viltis
Maždaug 3 iš 4 šalies gyventojų mano, kad jų poreikius visiškai patenkinti galinti pensija šiandien turėtų sudaryti 600 eurų ir daugiau. Tuo metu vidutinė pensija, kuri šiuo metu siekia apie 365 eurus, priimtina atrodo tik 1 proc. respondentų. Be to, didžioji dalis lietuvių įsitikinę, kad valstybė turėtų užtikrinti mažiausiai 75 proc. jų būsimosios pensijos dydžio. Tokią šalies gyventojų nuomonę atskleidė „Swedbank“ užsakymu atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa.

Kaip rodo apklausa, gyventojai kelia aukštus lūkesčius valstybės indėliui į jų senatvės pensiją − 40 proc. apklaustųjų tikisi, kad valstybė 100 proc. patenkins jų poreikius atitinkančias pajamas senatvėje. 43 proc. apklausos respondentų teigia, kad valstybė turėtų užtikrinti apie 75 proc., o 13 proc. – apie 50 proc. juos tenkinančios pensijos sumos.

Didžioji dalis šalies gyventojų nurodo, kad jų lūkesčius atitinkanti pensija turėtų siekti mažiausiai 600 eurų, tačiau nuomonės dėl konkretaus pensijos dydžio skiriasi.

Remiantis apklausos duomenimis, 21 proc. mano, kad ori pensija turėtų sudaryti 601–700 eurų, kone kita tiek (20 proc.) tenkintųsi 701–800 eurų siekiančia pensija, 23 proc. norėtų gauti nuo 801 iki 1 tūkst. eurų siekiančią pensiją. Daugiau kaip 1 tūkst. eurų siekiančią pensiją nurodo norintys gauti 9 proc. šalies gyventojų. Tuo metu 501–600 eurų pensija pasitenkintų 17 proc. šalies gyventojų, o mažesne kaip 500 eurų – 7 proc. gyventojų.

Remiantis apklausos rezultatais, norimos pensijos dydžiui įtakos turi gyvenamoji vieta. Pavyzdžiui, didmiesčių gyventojai jų poreikius atitinkančiomis dažniausiai linkę vadinti 801–1000 eurų siekiančias pensijas. Tuo metu rajonų centrų, miestelių ir kaimo vietovių gyventojų lūkesčiai ne tokie aukšti – jie įvardija 501–600 eurų siekiančias pensijas.

Skirtingų amžiaus grupių gyventojų lūkesčiai pensijos dydžiui taip pat skiriasi. Kuo vyresnė gyventojų amžiaus grupė, tuo lūkesčiai dėl orios pensijos tampa mažesni. Pavyzdžiui, didesnioji dalis 36–45 m. amžiaus respondentų mano, kad ori pensija turėtų sudaryti 701–800 eurų, tuo metu tarp 56 m. ir vyresnių šalies gyventojų vyrauja lūkestis dėl 601–700 eurų siekiančios orios pensijos.

Viskas yra įmanoma
Ar tokie gyventojų lūkesčiai nėra pernelyg nerealūs? Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys „Šiaulių naujienoms“ sako, kad atsakymas priklauso nuo žmogaus išsilavinimo ir turimų pajamų. Jo nuomone, tikėtis senatvėje disponuoti tokiomis pat pajamomis, kaip prieš tai nepasitraukus iš darbo rinkos, yra šiek tiek  naivu, bet vis dėlto įmanoma.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos socialinė sistema sudėliota taip, kad socialiai jautresniems žmonėms padedama labiau nei daugiau uždirbantiems. Todėl uždirbančiam, pavyzdžiui, 600 eurų, tikėtis senatvėje gauti tokias pat pajamas yra labiau realu, nei žmogui per mėnesį uždirbančiam 3 tūkst. eurų.

Asociacijos prezidentas skaičiuoja, kad jeigu žmogus per mėnesį į rankas uždirbdavo 800 eurų, iš „Sodros“ jis gautų apie 300-400 eurų. Jeigu jis visą gyvenimą dalyvavo antrosios pakopos pensijų kaupime, tai per mėnesį jam prisidėtų dar apie 100 eurų. Jeigu į pensiją išėjęs žmogus dar išnuomotų savo didesnį butą, o pats persikeltų į mažesnį, tai prisidėtų dar papildomai 100 eurų ir taip susidarytų trokštama 600 eurų suma.

„Viskas yra įmanoma, tačiau nereikėtų pamiršti, kad daug kas priklauso nuo planavimo ir kiek tam buvo skirta laiko. Jeigu 60-ies metų žmogus, kuris per gyvenimą nieko dėl to nedarė, tikėtųsi gauti tokio paties dydžio pensiją, tai turbūt būtų nelabai įmanoma, bet jeigu tai yra jaunas žmogus, kuris iš anksto pasiryžęs dėl to kažką daryti, nes žino, jog ateityje bus ne ką geriau, tokiu atveju senatvėje tikėtis tokios sumos yra visiškai realu“, – teigia Š. Ruzgys.

Jo nuomone, keistai atrodo ir gyventojų viltys, esą valstybė užtikrins orią pensiją. Iš tiesų ne tik Lietuvos, bet ir kitos Europos valstybės neprivalo visu 100 proc. užtikrinti buvusias pajamas.

„Turbūt kai kurie žmonės naiviai galvoja, kad jeigu apklausos metu įvardys didesnę pageidautiną pensijos dydį, kas nors tai išgirs ir priims jiems palankesnius sprendimus. Kita vertus, su tais pačiais žmonėmis pabendravus neformaliai, gali paaiškėti, kad iš tiesų jie patys nelabai tiki, kad valstybė užtikrins sočią senatvę. Taigi atsakyti galima visaip, bet tai nereiškia, kad žmonės iš tiesų būtent taip ir galvoja“, –  mano Š. Ruzgys.

Ragina neprarasti „šalto“ proto
Ekonomistas Romas Lazutka laikraščiui komentuoja, kad į panašias apklausas reikėtų žvelgti atsargiai, nes tai lyg paslėptas raginimas tapti privačių pensijų fondų dalyviais. Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, jam taip pat atrodo, kad gyventojų įvardytas pageidautinas pensijų dydis yra pakankamai realus.

„Lietuva pensijoms išleidžia dvigubai mažiau nuo bendrojo vidaus produkto negu kad kitos Europos Sąjungos šalys vidutiniškai, tai reiškia, kad jeigu valstybė labiau finansuotų mūsų „sodrinę“ pensijų sistemą, tai dabar mes artėtumėme ne prie 400 eurų, bet 600 eurų pensijos. Vertinant pagal Lietuvos ekonominio išsivystymo, atlyginimų ir vartojimo lygį, jeigu valstybė tvarkingiau surinktų mokesčius ir pati mokesčių sistema būtų geresnė, pensijos dydis iš tiesų galėtų siekti 600 eurų“, – paaiškina R. Lazutka.

Tai ką daryti, tikėtis, kad valstybė ateityje savo piliečiams bus dosnesnė ar vis dėlto prisijungti prie kaupiančių privačiuose pensijų fonduose? Pašnekovas į šį klausimą negali tiksliai atsakyti. Jo nuomone, šį sprendimą turi priimti kiekviena šeima ar žmogus individualiai. Anot jo, kažką dėl to patarti žmogui būtų neteisinga, nes kiekvieno iš mūsų finansinė situacija yra skirtinga.

„Kaupti – tai reiškia dalį lėšų nuo savo algos atidėti pensijai. Svarbu, tai, kad nusprendus kaupti, bet kada pasitraukti nebus galima. Tad kas nutiks, jeigu kitais metais tam pačiam žmogui pinigų prireiks daugiau. Jeigu, pavyzdžiui, susirgs vaikas ir reikės daugiau išleisti vaistams arba vaikui prireiks korepetitoriaus pagalbos. Kiekvienas žino savo situaciją, todėl patarinėti kažkam iš šalies būtų nesąžininga. Be to, tie, kurie patarinėja, paprastai taip tenori prisivilioti klientų ir iš to užsidirbti“, – sako R. Lazutka.

Į viršų