facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Aš iš tikrųjų esu Voveriškių laukų vaikas, nuo raudonojo maro pasitraukęs į Vakarus, pragyvenau margą gyvenimą…“ – laiške Voveriškių mokyklai 2004 m. rašė Vaclovas Dargužas. Taip užsimezgė nuoširdi draugystė su įžymiu kraštiečiu, istorinių audrų nublokštu į Šveicariją.

Draugystės pradžia
„Dirbau pradinių klasių mokytoja, visada rūpėjo kuo daugiau sužinoti apie čia gyvenusius žmones.  Esu janonietė, – sakė Voveriškių mokyklos direktorė, aktyvi kraštotyrininkė Albina Gudaitienė. –  Šilti ryšiai išliko su nuostabiu mokytoju Jonu Krivicku. Jo knygoje apie įžymius kraštiečius perskaičiau, kad buvęs Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, visuomenės veikėjas, veterinarijos gydytojas, medicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto garbės daktaras, mecenatas Vaclovas Dargužas yra gimęs, užaugęs Voveriškiuose. Pradėjau šia asmenybe domėtis, kaupti medžiagą. 2004 metais nedrąsiai, nelabai žinodama, kokia kalba kreiptis, rašiau pirmąjį laišką. Kiek buvo džiaugsmo, kai po savaitės atėjo atsakymas, aiškia rašysena, gražia lietuvių kalba parašytas.“

Nuo tada į mokyklą pradėjo plaukti, pasak A. Gudaitienės, iškilaus Voveriškių, Šiaulių krašto, visos Lietuvos, Šveicarijos ir pasaulio žmogaus prisiminimai, straipsniai, nuotraukos, asmeniniai daiktai, knygos… Pats į tėviškę atvažiuoti jau nepajėgė, bet visomis išgalėmis rūpinosi, kad jo gimtinės mokykloje vaikams būtų kuo geresnės sąlygos siekti išsilavinimo, kad būtų puoselėjama kultūra ir istorinė atmintis. Jo dėka praturtėjo mokyklos biblioteka, modernizuota ir atnaujinta klasė, įsteigta vienkartinė stipendija geriausiai besimokančiam mokiniui.

Pagarba kraštiečiui
Mokykloje pagarbiai saugomas V. Dargužo atminimas. 2008 m. Nepriklausomybės dienos išvakarėse iškilmingai atidaryta Vaclovo Dargužo klasė. Už jo pinigus atnaujinti klasės baldai, atliktas remontas. Pasak direktorės, ši klasė buvo moderniausia mokykloje, joje ji pati mokė pradinukus.

Lentynose išdėlioti V. Dargužo padovanoti asmeniniai daiktai, žymių žmonių laiškai jam, knygos, segtuve saugomi jo laiškai mokyklai ir nuotraukos. Čia galima pamatyti mecenato rašiklį ir antspaudą, moksleivių konkursinių darbų kalendorių. Galima paskaityti jo prisiminimų knygą „Mylėsiu Lietuvą iš tolo...“, kurią autorius skyrė Lietuvos jaunimui, nepažįstančiam okupacijos tragiškumo. Ant sienos kabo senovinis Lietuvos žemėlapis. Tai kopija iš V. Dargužo žemėlapių kolekcijos, kurią jis dovanojo Vilniaus universitetui. 11 panašių kopijų išdovanota vardinės V. Dargužo stipendijos laimėtojams. Bibliotekos skaitykloje dažnai vartomos V. Dargužo dovanotos knygos.

Nuolat palaikomas ryšys su Šiauliuose gyvenančia jo seserimi D. Mockiene. Šiaulių rajono kultūros skyriaus ir mokyklos iniciatyva 2019 metų vasario 15 d. ant mokyklos sienos atidengta bronzinė atminimo lentelė| „Atkurtai Lietuvos valstybei – 100. Šiaulių kaimiškosios seniūnijos šimtmečio asmenybės. Dr. Vaclovas Dargužas – Lietuvos puoselėtojas, aktyvus visuomenės veikėjas“.

Sausio 7 d. Voveriškių mokykloje vyko prasmingas renginys „Dr. V. Dargužas Lietuvos ir pasaulio pilietis“, skirtas praėjusiems Pasaulio lietuvių metams ir kraštiečio šimto metų jubiliejui paminėti. V. Dargužo pagerbti atvyko šiaulietė jo sesuo Danutė Mockienė (Dargužaitė) su šeima, V. Dargužo žmona Ruth Hofer, sūnus Lukas Aras Hofer, vaikaitė Alina Hofer iš Šveicarijos, kiti giminaičiai ir artimi draugai iš Lietuvos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės. Šventinę nuotaiką kūrė moksleivių ir vokalinio ansamblio „Vovingė“ atliekami muzikiniai kūriniai.

Karo audros išblaškyti
„Gimiau tikrame dvidešimtojo amžiaus pradžios lietuviškame kaime, kuris buvo sklidinas gražaus dvasingumo. Tai buvo 1920-ųjų metų sausio 6-oji, Trijų karalių diena. Mama pasakojo, kad lauke tada staugė baisi audra (...). Tai buvo tarsi mano ateities pranašystė“. Taip apie savo gyvenimo pradžią atsiminimų knygoje rašė gražaus amžiaus sulaukęs Lietuvos ir Šveicarijos pilietis, Vilniaus universiteto garbės daktaras V. Dargužas.

V. Dargužo tėvų, senelių ir prosenelių 40 hektarų ūkis plytėjo į vakarus nuo dabartinės Voveriškių gyvenvietės. Melioruojant kaimo žemes, senoji sodyba buvo nugriauta, vėliau nutiestas vakarinis Šiaulių miesto aplinkkelis. Devintąją dešimtį metų bebaigianti, bet dar labai guvi V. Dargužo sesuo D. Mockienė pasakojo, jog pirmą kartą į Voveriškes atvykęs Vaclovas nebegalėjo savo gimtinės atpažinti – plačiuose laukuose maurojo kombainai. Beliko nubraukti sūrias ašaras. Dar būdamas paauglys Vaciukas buvęs labai darbštus, kiek įmanydamas stengėsi padėti tėvams ūkio darbuose, mylėjo gyvulius. Gal dėl to baigęs Šiaulių berniukų  gimnaziją stojo studijuoti veterinarijos. Sesuo prisimena, kad 1944 m. Vaclovas ragino tėvus išvažiuoti, bet jie nesiryžo. Tėvas mirė 1946 m., o motina su dviem dukterimis Danute ir Zita 1949 m. buvo ištremtos į Sibirą. Zitos jauna gyvybė užgeso svetimoje žemėje.

Prof. Vytenis Rimkus pasakojo apie sudėtingą šeimos istoriją, prisiminė susitikimus Irkutsko srityje, mokyklai dovanojo 1958 metais pieštą Justinos Dargužaitės, laisvės kovų dalyvės, ištvėrusios lagerio ir tremties kančias, portretą.

„Negalima pamiršti praeities, – sakė prof. V. Rimkus. – Mūsų Lietuva,  Sibiro Lietuva, Vakarų Europos ir Amerikos Lietuva – visos trys neatskiriamos, žmonių likimai jose susipynę. Didžiosios tautos mažai prisideda prie mažųjų raidos, o mažosios tautos papildo, intelektu maitina didžiąsias. Tai vyksta nuolatos.“

Nuotraukose matyti Vaclovo dviratis, su kuriuo į tolimą kelionę susiruošęs jaunuolis išvyko iš gimtųjų Voveriškių. Tūkstančiai kilometrų dviračiu, pėsčiomis ir vežimais įveikta, kol pasiekė Vokietiją, paskui Šveicariją, kurį laiką vargo darbo stovykloje už spygliuotos vielos. Atkaklus jaunuolis baigė dar Lietuvoje pradėtas veterinarijos studijas, apgynė daktaro disertaciją, įgijo Šveicarijos pilietybę, sukūrė šeimą.  

Kad sovietinės tarnybos nepersekiotų artimųjų, Šveicarijoje sėkmingai įsikūręs V. Dargužas pasikeitė pavardę – pasivadino Andreas Hoferiu.

Ruth Hofer kalbėjo, kad gyvenimas su mokslui, darbui atsidavusiu žmogumi nebuvo lengvas. Daugybė nemiegotų naktų, kai teko dalyvauti operacijose. Bet labiausiai įsiminė įspūdingi susitikimai, pokalbiai su įdomiais žmonėmis, atvykusiais iš Lietuvos.

V. Dargužo gyvenimas nutrūko 2009 m. spalio 22 d. Šveicarijoje, Alpių priekalnėse prie Thuno ežero prigludusiame Thuno mieste, bet liko šviesus atminimas apie jo gerus darbus ir meilę dviem tėvynėms – Lietuvai ir Šveicarijai.

Mecenatas, visuomenininkas
A. Gudaitienė, veikli kraštotyrininkė, daug gali pasakoti apie šviesios atminties kraštietį. Ji rekomendavo perskaityti išsamų prof. Vytenio Rimkaus straipsnį apie Dargužų šeimos likimą leidinyje „Padubysio kronikos“. Kitame numeryje pasirodys jos straipsnis apie V. Dargužą. Abu autoriai rėmėsi D. Mockienės prisiminimais.

Ji pabrėžė, kad V. Dargužas mylėjo abi savo tėvynes ir nuoširdžiai joms dirbo. Vedė žavią šveicarę Ruth ir  su ja išaugino tris sūnus – Marką Vytautą, Gabrielių Gintarą ir Arą Luką, savo šeimą laikė Lietuvos ir Šveicarijos piliečiais, saugojo gimtąją kalbą, tradicijas, papročius, buvo vienas iš Šveicarijos lietuvių bendruomenės Berno skyriaus organizatorių, 20 metų vadovavo lietuvių bendruomenės veiklai. Dargužų namuose dažnai skambėjo lietuvių kalba, juose pabuvojo daugybė atgimstančios Lietuvos įžymybių – menininkų, mokslininkų, politikų. Kad namuose svečiuojasi lietuviai, žinojo visa apylinkė, nes Dargužų kieme būdavo iškeliamos abi vėliavos – Šveicarijos ir Lietuvos.

V. Dargužas įkūrė vieną moderniausių veterinarijos klinikų Thune, vėliau ją perdavė vyresniajam sūnui. 10 metų buvo Thuno miesto parlamento narys, darbuodamasis Šveicarijos institucijose, reikšdamasis kaip šios šalies politikas, V. Dargužas daug prisidėjo prie istorinio paveldo išsaugojimo ir gamtosaugos.

V. Dargužas domėjosi Lietuvos valstybės istoriniais dokumentais ir sukaupė vertingą XVI-XX a. kartografijos rinkinį, kurį padovanojo Vilniaus universitetui. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma unikali V. Dargužo žemėlapių kolekcija, asmeninis archyvas, jo pastangomis bibliotekai iš Šveicarijos ir Romos perduotas Lietuvos diplomato dr. Alberto Geručio archyvas ir biblioteka. V. Dargužo rūpesčiu į Signatarų namus atkeliavo pasiuntinybei Berne priklausę senoviniai Liudviko XVI stiliaus baldai, Vilniaus universitetą pasiekė vertinga mokslo tyrimams reikalinga aparatūra, o Kauno kartografijos institutą – Žemės paviršiaus matavimo įrenginiai. Vilniaus universitetinei Santaros klinikai jis padovanojo dvi modernias kraujo tyrimo laboratorijas, suteikė paramą Šiaulių ligoninei. Vaclovo Dargužo rūpesčiu Šaukėnų (Kelmės r.) bažnyčia turi vargonus. Šveicarijoje jis rengė lietuviams gydytojams stažuotes, skyrė stipendijas, kartu su žmona Ruth rūpinosi labdara pavieniams asmenims ir organizacijoms Lietuvoje bei Punsko krašte.

Visa tai, kas V. Dargužo dėka pasiekė Lietuvą, yra neįkainojamas turtas, reikšmingas istorinės atminties šaltinis, todėl po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo jis tapo pirmuoju Vilniaus universiteto garbės daktaru, o 1998 metais apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

Direktorė A. Gudaitienė džiaugėsi Vilniaus universiteto dovanota V. Dargužo prezentacija, priminė, kad prieš kelerius metus dalį jo dovanotų turtų teko pamatyti su mokiniais lankantis Vilniaus universiteto bibliotekoje.

„Lietuvių Šveicarija“
Sudėtinė renginio dalis – fotografijų parodos „Lietuvių Šveicarija“ atidarymas. Ją pristatė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narė, Kultūros tarybos narė Jūratė Jablonskytė-Caspersen. Ji papasakojo apie parodą ir nemažai gražių žodžių išsakė apie vieną garsiausių lietuvių Šveicarijoje V. Dargužą, palikusį ryškų pėdsaką negausios, bet veiklios lietuvių bendruomenės narių veikloje.

Šveicarijos lietuvių bendruomenės paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Pasaulio lietuvių metams paminėti, startavo 2016 liepos 16-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Keliavo per Lietuvą, buvo eksponuojama Seime. Pasak parodos iniciatorės J. Jablonskytės-Caspersen, tai dovana Lietuvai, kuria siekiama pavaizduoti Šveicarijos lietuvių gyvenimą ir veiklą, puoselėjant tautinį tapatumą, kalbą, tradicijas praeityje ir šiandien.

Atrinkta 10 neprofesionalių autorių darbų. Pirmoji dalis istorinė, joje pasakojama, kaip sekėsi įsikurti, kokiomis sąlygomis gyveno darbo stovyklose, antrojoje dalyje palyginamos tradicijos, trečiojoje dalyje galima grožėtis Šveicarijos gamta. Prie kiekvienos fotografijos yra aprašas, todėl aiški parodos pažintinė funkcija.

Trečią dešimtmetį Šveicarijoje gyvenanti Jūratė gražiai apibūdino nacionalinės gėlės edelveiso simboliką: „Kodėl ta pūkuota, į vilną panaši gėlytė yra nacionalinė gėlė? Ogi todėl, kad ji auga trijų km aukštyje, sugeba pražysti ten, kur nebėra medžių, tik uolos, kur diena labai karšta, o naktys šaltos. Ji simbolizuoja, kad reikia siekti aukščio – ne konkuruoti su šalia esančiu, bet tobulinti save: šiandien esu kuo nors geresnis negu vakar. O pūkai padeda prisitaikyti, išlikti bet kokiomis sąlygomis.“

J. Jablonskytės-Caspersen teigimu, Šveicarijos lietuvių bendruomenė yra nedidelė – šiuo metu joje tik pusantro šimto žmonių, aktyviai veikloje dalyvauja gal 50. O darbai nuveikti dideli. Nors antrabangių emigrantų, atvykusių po Antrojo pasaulinio karo, beliko 6, jų indėlis nepamirštamas. Ypač pagarbos vertas V. Dargužas. Nuo pirmos dienos padarė didžiulių žygių, rėmė tautiečius. „Trečiabangiams, atvykusiems iš nepriklausomos Lietuvos, jis tapo tarsi tiltas, mokė, kokiomis vertybėmis išgyvena bendruomenės, ko reikia, kad pritaptume. O reikia visai nedaug: būti mandagiam, visada sveikintis ir niekada nebūti našta: jei atsistojai ant kojų, tai pats padėk kitiems“, – kalbėjo J. Jablonskytė-Caspersen.

Kaip matome, tokių principų savo gyvenime laikėsi šviesios atminties Šveicarijos lietuvių bendruomenės garbės pirmininkas  mecenatas V. Dargužas, prisiėmęs atsakomybę už savo tautiečius Lietuvoje, Šveicarijoje ir pasaulyje.

2020 01 10 6

V. Dargužas.
Mokyklos archyvo nuotr.

2020 01 10 5

Dr. V. Dargužo žmona Ruth Hofer ir Šiaulių r. švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Elena Leparskienė.
Algimanto JASINAUSKO nuotr.

2020 01 10 2

Lukas Aras Hofer, dr. V. Dargužo jauniausias sūnus, gyvenantis Šveicarijoje, dėkojo už tėvo pagerbimą.
Algimanto JASINAUSKO nuotr.

2020 01 10 4

J. Jablonskytė-Caspersen, Šveicarijos bendruomenės pirmininkė, pristatė parodą.
Algimanto JASINAUSKO nuotr.

Į viršų