Ketvirtadienį Šiaulių dailės galerijoje iškilmingai atidaryta jubiliejinė Vilmanto Dambrausko paroda „Cliché“. Paroda sudaryta iš trijų skirtingų, autoriaus kūrybinės veiklos įvairiapusiškumą atskleidžiančių dalių. Gausiai susirinkę žiūrovai turėjo galimybę pamatyti prieš 25 metus sukurtą filmą  „Sapnai. Žana. Les Reves. Jeanne“. Pirmajame galerijos aukšte eksponuojami fotografiniai portretai, o visas antrasis aukštas skirtas filosofiškam estetikos ir vaizdinio pasakojimui – fotografijų ciklui „Cliché“.

Kodėl cliché? „Cliché arba klišė yra meno kūrinio išraiška, idėja ar elementas, kuris dėl per dažno naudojimo praranda savo pradinę prasmę ar poveikį, klaidina ir erzina, nors anksčiau buvo prasmingas ir reikšmingas. Cliché – tai, kas banalu ir nuvalkiota. Vertybių kaitos visuomenei banaliais dalykais tampa atmintis ir pagarba, ir pasiaukojimas, ir tikėjimas, – prieš parodos atidarymą paaiškino  autorius. – Jei pažiūrėsime, kas pas mus dabar tampa banalybe, tai tie dalykai, ant kurių turėtų laikytis žmogaus savivertė ir vertė. Tautos patirtis sudėta iš kiekvienos šeimos patirčių: iš kartos į kartą. Iš kraujo ir žodžių apie garbę, orumą, patriotiškumą, gyvenimą ne vien dėl savęs. Tie dalykai, mano galva, yra kertiniai, bet mūsų besikeičiančioje visuomenėje vadinami banaliais.“

Menininkas pastebi, kaip niveliuojamos sąvokos ir prarandamas jų turinys: informacija pakeitė žinias, menas tampa projektais, darbas virsta tik imitacija. „Tai skaudina, glumina ir aš tokiame laikmetyje sąmoningai renkuosi būti sentimentalus, – teigia V. Dambrauskas. – Parodoje vaizdais kalbu apie vertybes, kurios man yra svarbios, bet dabar subanalintos.“

Giminės istorija
Pasak autoriaus, šis nuotraukų ciklas subrandintas prieš trejus metus, bet dar niekur neeksponuotas. Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos. Vis dėlto bandome ieškoti atramos taškų. Visas jas vienija subtili šviesa ir merginos siluetas, bet apie tai vėliau.

Sustojame prie pirmosios nuotraukos, kurioje ant virvutės skalbinių segtukais prisegtos mažytės senovinės nuotraukėlės. „Labai svarbi man giminės istorija, Lietuvos tarpukario laikas man yra labai gražus, ilgiuosi to prarasto mūsų tėvų jaunystės laiko, – sako menininkas. – Mano šeimos istorijoje buvo visokių skaudžių dalykų, kaip ir visai Lietuvai – karas, smurtas, tremtys.“

V. Dambrauskui šios nuotraukos primena pagarbos vertą senelių šeimos istoriją, kai močiutė, išvogta iš vienuolyno, tapo senelio žmona, ir nors abu už pasipriešinimą tėvų valiai buvo jų pasmerkti, puikiai sutarė. Sovietizmo negandai užklupus močiutė su maža dukrele važiavo paskui vyrą į tolimąjį Sibirą. Iš pasakojimų jis žino, kad „Valerijono“ vaistinės rūsiuose, buvusiame KGB kalėjime, uždarytam seneliui žvitri mergaičiukė, Vilmanto teta, įgrūsdavo per langelį maisto ryšulėlį. Sunku net įsivaizduoti, iš kur žmonės sėmėsi tiek stiprybės. Giminės vertybės perduodamos iš kartos į kartą. Kai kurių nuotraukose matomų žmonių Vilmantas nėra matęs, bet žino, kad jie buvo, žino, kuo tikėjo, kokias dainas dainuodavo.

Įsižiūrėjus atidžiau metaforų galima prigalvoti visokių – gal tai siekimas išskalbti giminės istoriją (ko tik nebūta istorinėse painiavose), gal noras pasididžiuoti saviškiais (juk buvo laikas, kai susirinkę peržiūrinėdavome šeimos albumus), man virvelė, skalbinių segtukai primena naivius vaikystės žaidimus. Tačiau tai, kas brangu, gražu, tampa kliche. Kas siūloma dabartinėje visuomenėje vietoje jų? Pasak V. Dambrausko, mus iš visų pusių supa beverčiai dalykai: televizijos šou, kurie nieko neskatina, minčių nekelia, tiktai fonas, glemžimas, kažkokie balsavimai, rinkimai... „Jei sustotume kokiai savaitei, ne, ilgesniam laikui, pamatytume ir išsigąstume, kokiame chaose esame, – kalba menininkas. – Chaosas, toks totalus, nesibaigiantis triukšmas. Kam jis naudingas, aš nežinau, bet kad tame gyvenu, tai yra tiesa.“

Kai virsta taburetė...
Kelių nuotraukų centrinė figūra – aptriušusi taburetė. Žmogaus nėra. Ant virvės rakteliai arba spyna. Nukrečia šiurpas. Kas įvyko? Kodėl? Ką prarado ir ką paliko tas, kuris išėjo? „Nuversta taburetė – irgi cliché, – komentuoja autorius. – Žmogus nusivylęs, nusprendęs nebedalyvauti. Liko tik simboliai – raktas, spyna. Kiekvienas savaip juos gali perskaityti. Dabar mažai išeinu į viešumą, turiu laiko daugiau pabūti su savimi, savo mintimis, užsiimti savianalize.“ Pasak V. Dambrausko, kažkas su žmogumi darosi, vis sunkiau rasi vyrą, kuris laikosi žodžio. Tapo lyg norma apgauti, apsukti.

Jo pastebėjimu, darbiniai santykiai taip pat išsikreipia. Direktoriai, firmų vadovai per ilgesnį laiką tampa diktatoriai. Jie nebegirdi žmonių, kurie yra savo srities specialistai. Nebesiklauso, jų pačių nuomonė tik yra svarbi. Žinios, patirtis nieko nebereiškia. Įsigali  analfabetizmas. Su tuo niekur nenueisime.

Kitas dalykas, kas menininką siutina – darbo imitacija. Tai vyksta aplinkui – mokyklose, įstaigose, savivaldybėse, ministerijose. Visi tarsi dirba, o rezultato jokio. Tie, kas vertina, tikrina, irgi tik imituoja tai darantys. „Žmonės, sustokit, įsignybkite, ką jūs darote! Tiesiog nepadoru taip meluoti, apgaudinėti, – pratrūksta autorius. – Tai išgyvenu. Atsisakau tame dalyvauti. Aš nesijaučiu prarandantis to, kame nebedalyvauju. Noriu lįsti į sentimentalumą, į praeitį.“

Auksas ir sakralumas
Kitoje fotografijoje ant virvės kabo auksinė žydiška menora ir sidabrinė katalikų žvakidė. Skirtingų tikėjimų sakraliniai daiktai surišti viena virve. Bandau suprasti, kas svarbiau – skirtybės ar panašumai. Tikėjimo šviesa ar kraujo ženklas?

„Labai skaudus simbolis: žydų menora ir mūsų sakralinė žvakidė, – paaiškina autorius. – Tai mums sakralinė sidabrinė, žydams sakralinė auksinė. Jei ateis trečioji jėga, tai bus tik grobis. Tie dalykai, dėl ko pjaunamės, į atlapus puolame, trečiai jėgai atsiradus tampa sąlyginiai.“ Pasak pašnekovo, daug ginčų, pjautynių yra bevertės. Partijų rietenos yra didžiausia blogybė, o tokiame mažame mieste susiskaldymas į interesų grupuotes – žeidžia. Godumas ir negarbė yra mūsų pražūtis. Tarsi vyksta pilietinis karas, kuriame nematai, kas yra tavo priešas. Kovos lauke paprasčiau būtų atpažinti. Be to, kovotum už kilnų tikslą – už savo šalį. O mes sukeliame karus, kurie visai beprasmiai. „Myliu tautą, bet nekenčiu minios. Nemėgstu tų, kas stoja priešaky su megafonu. Niekada neisiu į politiką, manęs tai nedomina tokie laikini tušti dalykai“, – apibendrina V. Dambrauskas.

Erudicija išgyventi nepadeda
Kitoje salės pusėje keista fotografija – ant taburetės stirta storų laiko nugludintų knygų. Jos kyla aukštyn ir, rodos, tuoj tuoj nugrius. Knyga – išminties, išsilavinimo simbolis. Tikime, kad išsilavinęs inteligentas iš esmės yra nusiteikęs prieš prievartą. Tačiau jis, pasak V. Dambrausko, nėra kovotojas. Žinios, erudicija nepadeda išgyventi. Tas, kuris daug žinių turi, dažnai tampa patyčių, smurto auka. Apie mobingą kalbama vis dažniau. Juk ne iš silpniausio tyčiojamasi.

Garbingas, jautrus, inteligentiškas žmogus neturi laiko intrigoms, tad pilkoji masė, nemąstantys žmogeliai tyčiojasi iš intelektualesnio. „Kiek patyčių iškęsta tarpukary, pokary. O ir per visą žmonijos istorijos ratą žmogus nieko vertas, – pakomentavo autorius. – Sąžiningų, išmintingų, kurie dorai vestų šalį, pirmiausia atsikratoma.“ Prisimenu pasakojimus apie tai, kad norėdami sunaikinti tautą, kalbą, tikėjimą, pirmiausia degindavo knygas. Ir dabartinis laikas žmogų stumia vis toliau nuo knygos.

Balerina, cinizmas ir sentimentai
V. Dambrauskas pasakoja, kad kai prieš trejus metus fotografavęs šiuos darbus, dar nebuvę tiek niekšybės ir chaoso šalies politiniame gyvenime, nebuvo tyčiojamasi iš mūsų tautos didvyrių, nebuvo girdėti apie tokius niekšingus ministrų  poelgius, o jis tarsi nuspėjęs, kas bus. Sovietiniais laikais, kai mirus kokiam „generalisimui“ nauji vadukai imdavo valdžią, visada televizija rodydavo baletą. Žinodavo žmonės – jei rodo baletą, vyksta perversmas. Baisus cinizmas. Taigi balerina – irgi nuvalkiotas moters trapumo įvaizdis, cliché,

Daugumos fotografijų personažas – grakšti mergina balerinos drabužiais. Nė vienoje neišvysime merginos akių, nėra jokio kontakto, ji susikaupusi savo viduje.

O pamąstyti yra apie ką. Trapios merginos rankose gali būti rapyra, pjautuvas, vaikystės bateliai, žaismingas skėtis arba anų laikų tinklelyje (,,sietkoje“) sudėti šalmai. Vienur ji tarsi Žanos d'Ark atšvaitas, kitur sustingusi nerūpestingo šokio judesy, o dar kitoje palinkusi ties šalmų „kapeliais“. Prabėga prieš akis gyvenimo ratas su skaudžiais ir ilgesingais prisiminimais, išgyventomis ar tik išgirstomis istorijomis.

Atimti vardai ir prisiminimai
Ant kai kurių merginų nugarų – numeriai. Kiekvienai mergaitei ant krūtinės – tuščia bespalvė skiautelė. B. Sruogos „Dievų miške“ skaitėme, kad kiekviena koncentracijos stovyklos kalinių rūšis buvo pažymima tam tikra spalva: kunigai, vagys, anarchistai ir t. t. Pasak autoriaus, žiūrovo valia, kokia spalva nuspalvintų kiekvieną personažą.

V. Dambrauskui ramybės neduoda mintis „Blogis visada yra šalia“. Kartais aiškinama, kad blogis yra tam, jog mūsų gerumas būtų patikrintas, kad gerumo sušildytas blogasis taptų geresnis. „Iš tikrųjų blogas geru netampa, – teigia menininkas. – Blogis įeina pro tas duris, kurios skirtos draugams. Šviesusis žmogus yra naivus, tad blogasis įlenda, sugriauna jo šeimą, atima kalbą, atima šalį. Kiek okupacijų būta. Keisdavo pavadinimus, vietovardžius, žmonių vardus ir pavardes keisdavo numeriais. Numeriai ant namo sienos, ant rankos ištatuiruoti, ant krūtinės prisiūti – širdyje.“ Tai koncentracijos stovykla? Ar ji baigėsi? Šalmuose išauga, pražysta gėlės. Gal tai viltis? Deja, tik kanapės ir aguonos – kvaišalai... Kam ir kieno jie skirti? Džiaugtis tik šia akimirka? Viską užmiršti? Užsimerkti?

Šis ciklas – kaip istorija – neturi pradžios ir pabaigos, dvi, sąlygiškai, paskutinės fotografijos primena pranašystę. Vienoje krūva aptrintų lagaminų, kitoje suversta visokių daiktų, kuriuos matėme kitose fotografijose. Lagaminai – kelionės įvaizdis, tačiau iš istorijos žinome, kad kartais ji būna paskutinė. Vietoj žmonių lieka tik lagaminai. Koncentracijos stovykla? Emigracija? Ko gero, kažkas baisiau ir giliau. Kitą nuotrauką autorius pavadino šiukšlynu. Ar tikrai šiukšlyne atsidurs mūsų vaikystės žaislai, tėvų kančios, žuvusiųjų už tėvynę atminimas?

Nemeluoti sau
,,Kai sueina 55, mažėja laiko baimei. Gyventi susigūžus neįdomu. Jau žinau, kad menas neišgelbės pasaulio. Nieko negaliu pakeisti. Galiu tik išsakyti, kas skauda. Stengiuosi būti tik veidrodis, – atskleidžia esmę autorius. – Nėra jokio kvietimo, jokio raginimo, bet dar turi galimybę pabūti vienas kambaryje, susivokti. Dar turi šansą.“

V. Dambrauskas labiau linkęs prisiimti vienišiaus poziciją. Prisipažįsta, renginių nemėgstąs ir šios parodos gal nebūtų, jei ne atkaklus žmonos paraginimas: „Tai, ką darau, nereikšminga. Jei nepadarysiu, niekas nepasikeis. Bet jei darai, privalai kaip profesionalas padaryti kuo geriau.

Šįvakar apėjau, pajutau vidinį katarsį: aš nemeluoju. Galėčiau paprasčiau gyventi, bet nenoriu.“
Vis dėlto pats sunkiausias darbas gyvenime, pasak V. Dambrausko, – išauginti dorą žmogų. O pats didžiausias turtas yra šeima, kartu praleistos atostogos, pasėdėjimas ant sofos. Visa kita – tuštybė. „Esu be galo turtingas, – sako V. Dambrauskas, – nes mano prasmė – vaikai. Užspaudžia gerklę, kai apie tai kalbu, bet aš nebijau būti sentimentalus.“

Portretai mieste ir filmo repremjera
Fotografiją V. Dambrauskas laiko sielos atgaiva, susitikimai su fotografuojamais žmonėmis – nepaprasta patirtis. Dažniausiai pasirenka menininkus, garsias asmenybes. Žmonės, kurie daug pasiekę, „iškentėję tą žinomumo statusą“, jam yra įdomūs. „Netiesa, kad nepakeičiamų žmonių nėra, sako autorius. – Kasdien nepakeičiamų žmonių atsiranda. Senoji karta išeina, todėl vis dažniau pasiilgstu tikro vyriškumo, padorumo.“ Pirmajame galerijos aukšte eksponuojami portretai, kuriuose gerai pažįstamos asmenybės. Ciklas „Portretai mieste“ yra ciklo „Mano miesto portretai“, eksponuoto Šiauliuose, Vilniuje, Grodne ir Londone, tąsa. Drąsiai ir šiandien autorius gali atsiversti 2014 metais išleistą albumą „Mano miesto portretai“, kuris pripažintas gražiausia metų knyga. Joje pristatomi žmonės spinduliuoja išmintį, kiti – trykšta jaunyste. 2015 m. pristatyti fotografijų ciklai  „Šiaulių gydytojai“ ir „Choreografai“. 2016 metais dienos šviesą išvydo – „Universitas Doctorum et Studentium“, „Šiaulių dramos teatro aktoriai“.

Širdžių knyga šiemet pripažintas solidus albumas „Šiaulių berniukų gimnazija“. Šį mėnesį pristatytas albumas, prie kurio triūsė dvejus metus – „Trys orkestrai“. Gruodžio 30 bus pristatomas dar vienas albumas, skirtas „Polifonijai.“ Jis visus 4 metų laikus apima, fotografuota studijoje ir lauke.

Jubiliejiniai metai buvo išties darbingi. O didžiausiu pasiekimu šeštos kartos šiaulietis, dizaineris, fotografas, dailininkas įvardija tai, kad pagaliau Šiauliai turi savo „brendą“. Iki šiol buvo galiojantys 6 ženklai. Šiaulių brendas atitinka visus reikalavimus yra puikus reprezentacinis miesto simbolis.

Kitas ne mažiau svarbus šių metų darbas skirtas Pasaulio lietuvių metams. Mieste puikuojasi plakatai su smuikininkės Augustės Emilijos Janonytės, rašytojos Dalios Staponkutės, pianisto Rimanto Vingro ir kt. portretais, jų mintimis apie tėviškę, gimtąjį miestą.

Parodoje taip pat įvyko repremjera. Prieš 25 metus kino juostoje nufilmuotas vaidybinis filmas, kupinas sąlygiškumo ir simbolių, pasakojantis apie kelis Žanos d’Ark gyvenimo epizodus. Filme vaidino mėgėjai „Helijas“ studijos aktoriai ir Šiaulių dramos teatro profesionalai. Idėjos autorius, scenaristas ir režisierius – Vilmantas Dambrauskas, operatorius ir filmo montažo kūrėjas – Tomas Andrijauskas. Muziką filmui kūrė Gediminas Dapkevičius. Viktoras Gundajevas filmą perskanavo, o Tomas Andrijauskas restauravo.

O drąsūs ir kūrybiški žiūrovai laikinoje fotostudijoje kūrė žaismingas fotosesijas.

Asmeninio archyvo nuotr.

V. Dambrauskas: „Svarbiausia – šeima, visa kita – tuštybė.“
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

Tai, kas mums brangu, virsta „cliché“.
Asmeninio archyvo nuotr.