Gruodžio 12-ąją Šiaulių taryboje vyko balsavimas, kur įkurdinti benamių apnakvindinimo įstaigą. Tarybos nariams buvo siūloma rinktis iš dviejų variantų – arba palikti jau anksčiau priimtą sprendimą steigti šią įstaigą buvusiose įmonės „Busturas“ patalpose, esančiose atokiau nuo miesto centro, arba įkurti benamius Kauno gatvėje, esančioje centrinėje miesto dalyje.

UAB „Busturas“ patalpos Purienų gatvėje prieš kiek laiko savivaldybės atstovų įvardytos kaip labiausiai tinkamos apnakvindinti benamius. Šios vietos pliusas, pasak tuomet viešai pasisakiusių valdininkų, tai, kad ji yra dideliame pramoniniame rajone, iki artimiausio gyvenamojo namo patalpos nutolusi apie 500-600 metrų, tad gyventojų koncentracija – mažiausia, kokią pavyko rasti ieškant optimaliausio varianto. Pabrėžta ir policijos kaimynystė – džiaugtasi, kad saugumo prasme sunku rasti tinkamesnę „vienos nakties“ nakvynės namų vietą mieste. Pridėta, kad patalpos erdvios, o ir jų rinkos kaina pasirodė nedidelė.

Idėjai pirkti šį pastatą spalį pritarė ir Šiaulių miesto taryba.

Tačiau po kurio laiko situacija ir valdininkų teiginiai apie rastą saugiausią ir geriausią vietą tiek benamiams, tiek miestiečiams, staiga apsivertė aukštyn kojom, o ši tema valdininkų rankose vėl tapo tarsi „karšta bulve“, mėtoma kiršinant miesto gyventojus.  

Sužinojome, kad geležinkeliai perduoda savivaldybei pastatą Kauno gatvėje, kuris tapo nauju valdininkų taikiniu įkurdinti benamiams. Pagrindiniu argumentu tapo pinigai – pastatą Kauno gatvėje įrengti kainuotų pigiau nei patalpas „Busturo“ teritorijoje. Kaip tarė, taip padarė – Šiaulių taryba balsavo ir gruodį nutarė įkurti vienos nakties asocialių asmenų apnakvindinimo paslaugas Kauno gatvėje.

Valdžios požiūrio nepakeitė nei vietos bendruomenės pasipriešinimas, nei surinktų daugiau nei 1000 Kauno ir aplinkinių gatvių gyventojų parašų, nei dvi dešimtys verslo įmonių, prašiusių neįkurti „naktinukų“ Kauno gatvėje, o pasilikti prie „Busturo“ varianto.

Prašėme valdininkų dirbti nuosekliai, pasilikti prie buvusio sprendimo, nebekiršinti miesto, nesukelti emocinio ir fizinio pavojaus Kauno gatvės gyventojams, einantiems į mokyklą vaikams, nekenkti verslo įmonėms, nebedidinti benamių koncentracijos miesto centre. Niekas „valdžios buldozerio“ nesustabdė. Valdininkai neatsižvelgė ir į Vietos savivaldos įstatymą.

Nors Kauno gatvė yra centrinėje miesto dalyje, iki artimiausio namo – keliasdešimt metrų, artimiausios įmonės – vos keli metrai, šalia mokykla, pagrindinis miesto viadukas, geležinkelio ir autobusų stotys, valdininkams tai nebuvo argumentas. Jų nesustabdė ir faktas, kad Kauno gatvės rampa – vieta, iš kurios buvo vykdomi gyventojų trėmimai – o juk kiekvienas šiaulietis savo šeimoje, giminėje, kaimynystėje turime žmonių, vienaip ar kitaip susidūrusių su Stalino represijomis.

Šiaulių valdininkai užmiršo savo kalbas apie geriausią ir saugiausią visiems atokiau nuo centro esantį „Busturo“ pastatą, kurio artimoje kaimynystėje nėra nei daugiabučių, nei mokyklų, nei istorinės pagarbos vietų. Pagrindiniu argumentu liko noras sutaupyti palyginti menką, kelių šimtų tūkstančių sumą.

Esu įsitikinęs – taupyti reikia remontuojant prie Šiaulių savivaldybės esančius skverus (kuriems pinigų kažkodėl negailima), taupyti valdininkai turėtų pirkdami pigesnius medžių sodinukus (prieš gyventojų valią ir jiems priešinantis, mieste kertant čia augusius medžius). „Auksiniai medeliai“, pasak viešos informacijos, perkami už milžiniškus pinigus, o bendros sodinukų pirkimo sumos gerokai viršys valdininkų skelbtą „Busturo“ patalpų remonto sąmatą.

Mano nuomone, adekvati valdžia turėtų taupyti ieškodama pigesnių sodinukų, trinkelių, o ne taupydama miestiečių gerovės, saugumo, pagarbos mūsų visų istorijai sąskaita.

Man buvo gėda žiūrėti, kaip prieš balsavimą tarybos posėdžio metu politikai imituoja benamių gynimą. Prieš mėnesį kalbėję, kad benamiams geresnės ir saugesnės vietos kaip „Busturo“ patalpos nėra, staiga jie pakeitė plokštelę ir išsižadėjo savo žodžių. Tuo tarpu mes, Kauno gatvės gyventojų gynėjai, buvome iškoneveikti, įžeidinėjami. Tačiau, bent jau aš, nekreipiu į tai dėmesio, nes daug didesnė problema tiek mums, tiek  patiems benamiams – valdininkų „buldozeriu“ priimtas sprendimas dėl Kauno gatvės.

Kas atsakys už tai, jei į Kauno gatvę pernakvoti einantis benamis nusiridens stačiais viaduko laiptais, kas prisiims atsakomybę, jei apsvaigęs jis bandys pereiti geležinkelio bėgius ir pateks po traukiniu? Ar prisiimsite, už tai balsavę tarybos nariai ir visi kiti šios vietos siūlytojai moralinę, politinę atsakomybę?

Vis dėlto, noriu ne tik atskleisti „buldozeriu“ pervažiuotų šiauliečių ir verslo įmonių būseną. Noriu padėkoti visiems, kurie tikėjo, kad savivaldos lygmenyje žmonių bei darbo vietas kuriančių įmonių nuomonė negali būti paskutinėje vietoje. Visiems, kurie bandė priešintis, nors jėgos buvo nelygios. Atskirai už moralinį palaikymą noriu padėkoti Vincei Vaidevutei Margevičienei (ne Šiaulių, nacionalinio lygmens Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovei, jų Tarybos pirmininkei).

Tačiau „buldozerio“ nesustabdė niekas. Gaila stebėti, kai pasirenkama pigesnė, o ne saugesnė visiems vieta. Mūšis prieš valdininkus pralaimėtas. Tačiau tikiu, kad šis pralaimėjimas neįbaugins šiauliečių, o kova už viešąjį interesą, į mokyklą einančių vaikų saugumą, savo namus, bendras istorines vertybes, miesto įvaizdį, viešąsias erdves tęsis ir toliau. Juk sakoma, kad kas pralaimi mūšį, nebūtinai pralaimi karą.

Apie mane
Gimiau, augau šalia Kauno gatvės. Kartu su kaimynais, tame tarpe ir tremtiniais, dar būdami vaikais, eidavome „ant rampos“ dalyvauti birželio 14-osios renginiuose. Mačiau minias gedulo ir vilties paliestų žmonių, gėlių jūrą. Kartu dainuodavome „Kur tas dulkėtas traukinys...“.

Jau suaugęs, universitete studijuodamas istoriją, dar giliau supratau tų įvykių reikšmę visiems be išimties lietuviams. Įsitikinau, kad tremties, represijų, genocido, sukilimų vietos yra net ne konkretaus miesto, konkrečios vienos socialinės grupės, organizacijos ar bendruomenės, o visų Lietuvos žmonių jei ne materialinė, tai tikrai – moralinė nuosavybė, visų mūsų savasties, tapatybės dalelytė, kurią būtina tausoti, gerbti, saugoti.

Deja, po Šiaulių miesto valdininkų sprendimo, ko gero dabar Kauno gatvės rampoje skambės ir kitokios dainos, ne tik „Dulkėtas traukinys“, ar Tautiška giesmė. Ko gero, šalia naujosios asocialius asmenis apnakvindinsiančios įstaigos durų rytais ir vakarais girdėsis ne pagarbos, bet kitokie išsireiškimai, chrestomatiškai dar keiksmažodžiais vadinami, kurių tirada sklis tikrai nebūtinai lietuvių kalba...