facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kauno gatvės ir viso rajono gyventojų kova su Šiaulių miesto administracijos siūlymais dar labiau padidinti asocialių asmenų koncentraciją centrinėje Šiaulių miesto dalyje, įkuriant nakvynės namus greta gyventojų daugiabučių, verslo įmonių, tremtinių memorialo, moksleivių kelio į Ragainės mokyklą, viaduko, vedančio į „Saulės miestą“, geležinkelio stoties eina į pabaigą. Gruodžio 12-ąją Šiaulių politikai balsuos, kokį sprendimą priimti.

Šioje kovoje buvo keletas įdomių etapų, kuriais norisi pasidalyti.

Pirmasis etapas – nuostaba. Apie Šiaulių administracijos siūlymus įkurti nakvynės namus asocialiems asmenims sužinojome iš žiniasklaidos ir gandų – miesto administracijos atstovai, matyt, buvo linkę kuo ilgiau nuslėpti šį faktą nuo Kauno gatvėje gyvenančių miestiečių ir čia veikiančio verslo.

Po pirmojo epizodo sekė antrasis, kurį lydėjo pasipiktinimas – nes tai jau ne pirmas kartas, kai bandoma nakvynės namus įkurti centrinėje Šiaulių dalyje (prisiminkime ŠU bendrabučių istoriją), o ir prieš kurį laiką Šiaulių miesto taryba jau viešai džiaugėsi, kad surado tinkamiausią ir saugiausią vietą benamiams įkurti – buvusiose „Busturo“ patalpose. Staiga viskas apsivertė – „planai keičiasi“, „reikia pataupyti“ – sutrimitavo  administracijos atstovai, pasiūlę naktinukus iš miesto pakraščio perkelti į Kauno gatvę.

Trečiasis etapas man, kaip diplomuotam istorikui, priminė Sąjūdžio laikus – tokio vieningumo jau kelis dešimtmečius neteko matyti ne tik šiame rajone, bet, ko gero, ir visame mieste. Gyventojai, verslininkai, moksleivių tėvai surėmė pečius – darganotomis dienomis savanoriai, permirkusiais batais vaikščiodami nuo namo prie namo, rinko gyventojų parašus, tikėdami, kad vietos savivaldos lygmenyje gyventojų nuomonė vis dėlto negali būti paskutinėje vietoje. Savanoriavę rajono gyventojai (savo sveikatos netausoję senjorai, moksleivių mamos) surinko šimtus popierinių parašų, šimtai žmonių pasirašė ir elektroninėje peticijoje.

Ketvirtąjį etapą pavadinčiau tikėjimų „ketvirtąja valdžia“. Prašėme žiniasklaidos atkreipti dėmesį į gyventojų poziciją, skleisti žinią iš laikraščio į laikraštį, iš ekrano į ekraną. Ačiū tiems, kurie išgirdo. Taip pat savo poziciją el. paštu nusiuntėme visiems miesto Tarybos nariams.

Penktasis etapas – pagaliau miesto valdžia susitiko su vietos gyventojais ir verslu. Ragainės progimnazijoje vykusio susitikimo metu Šiaulių savivaldybės atstovai gyventojams bandė įrodinėti, kad asocialūs asmenys yra visiškai nepavojingi, tačiau tokie argumentai ne tik nieko neįtikino, bet sukėlė žmonių pasipiktinimą. Šiauliuose yra aibė pavyzdžių apie nakvynės namų gyventojų smurto protrūkius. Tokios informacijos netrūksta ir internete.

Nutilę dėl saugumo situacijos, valdininkai bandė traukti kitą argumentą – nakvynės namų lankytojai, tikrai neserga tuberkulioze, kaip kad baiminasi Kauno gatvės gyventojai, vedantys savo atžalas šiuo keliu kasryt į mokyklą! Tą Ragainės progimnazijoje susirinkusiems šiauliečiams sakė valdininkų poziciją ginti stojusi Socialinių paslaugų centro atstovė. Nors ji patikino, kad ateinantys nakvoti benamiai turi pristatyti pažymas, kad neserga tuberkulioze, čia pat kalbėjo, kad apsvaigusius ir gulinčius gatvėse juos paima greitoji pagalba ir pristato į nakvynės vietą. Vargu, ar jie tokios būsenos pateikia pažymas.

Šeštasis etapas – atsitraukimas. Taip, tai atsitraukimas, tačiau tikrai ne mūsų – rajono gyventojų ar verslininkų, palaikančių poziciją, kad Šiaulių centras – ne vieta tokiai įstaigai. Atsitraukėme ne mes, atsitraukė tie, kurie, mano žiniomis, žadėjo ginti Kauno gatvėje esantį istorinį memorialą, šalia kurio kasmet vyksta trėmimų dalyvių pagerbimo renginiai.

Istorijos mokęsis pas geriausiuosius Lietuvos istorikus A. Bumblauską, E. Gudavičių, A. Anušauską, A. P. Kasparavičių ir daugelį kitų, asmeniškai jaučiu nusivylimą Šiaulių organizacijomis, kurios galėjo savo autoritetu prisidėti prie to, kad nuo alkoholio ir kitų svaigalų priklausantys asmenys neapsistotų memorialo kaimynystėje. Kiek žinau, parašų rinkimo pradžioje šios organizacijos žadėjo prisidėti, bet galiausiai atsitraukė – turbūt nenorėjo konfliktuoti su miesto valdžia...

Vis dėlto, perimdamas moralinę pareigą, viešai sakau, kad nakvynės namai – netinkama kaimynystė vos už kelių metrų esančiam memorialui, prie kurio kasmet vyksta istorinės atminties renginiai (https://www.youtube.com/watch?v=a7Fn-wGUQtk&t=15s).

Čia atvyksta užsieniečiai, jį aplanko vietiniai ir iš kitų šalies miestų atvykę tremtiniai, tad čia – ne vieta nakvynės namams. Net jei memorialą aptversime, ką pamanys atvykę užsieniečiai, traukiniais pravažiuojantys keleiviai? Ką sakys kitų miestų tremtiniai, sužinoję, kad šalia nuo Stalino represijų nukentėjusių tautiečių pagerbimo vietos taupydami įkūrėme tokią įstaigą?  O ir Šiaulių tremtinius bei jų artimuosius, bent jau tuos, kuriuos pažįstu, toks sprendimas piktina – jie prieštarauja benamių kaimynystei. Tik dar kartą tenka apgailestauti, kad organizaciniu lygmeniu Šiauliuose situacija yra tokia, kokia yra….

Septintasis – viltis. Šį etapą taip pavadinau ne veltui. Tikiuosi miesto politikų supratingumo, kad jie atsižvelgs į čia veikiančio verslo, kuriančio darbo vietas ir mokančio mokesčius, prašymus neįkurti greta nakvynės namų. Atsižvelgs į vietos gyventojus, į moksleivius ir jų tėvus, atsižvelgs į Šiaulių įvaizdį. Netaupykite mūsų ir mūsų artimųjų emocinės ir fizinės sveikatos, verslo gerovės, miesto įvaizdžio, pagarbos istorinei atminčiai sąskaita.

Į viršų