Visus atėjusius pasitiko smagi liaudiškos muzikos ansamblio „Auda“ muzikikė ir jaunos mergelės, tautiniais kostiumais dailiai „apsigerbusios“ – Šiaulių žemaičių draugija „Saulaukis“ iškilmingai šventė savo trisdešimtmetį.

Ne koks „nikis“, o vidinė būtinybė „suspietė į krūvą“
Šiaulių  gimtadienis siejamas su Saulės mūšiu 1236 metais, kuriam vadovavo narsus žemaičių kunigaikštis Vykintas ir stipriai „į skūrą“ kirtęs kalvijuočiams jų ordiną sutriuškino, todėl, pasak „tropniausio“ mūsų miesto žemaičio dr. Juozo Pabrėžos, turime „įsikirsti, įsikalti sau į galvą, kad Šiauliai yra pati tikroji Žemaitija.“

„Pavadinimas „Saulaukis“– ir šiaulietiškas, ir žemaitiškas, – aiškino dr. J. Pabrėža: – Žemaičiai sako „dalkotis“, ne dalgiakotis, „baltgalvis“, ne baltagalvis. Todėl ne saulės laukas ir ne saulalaukis, o sutrumpintai – Saulaukis.“

Nuskambėjus Birutės Jononienės vadovaujamo Šiaulių universiteto choro „Studium“ atliekamai „Žemaitiu giesmei“, gerą dešimtį metų „Saulaukiui“ vadovavęs dr. J. Pabrėža, kaip visada žemaitiškai, papasakojo apie draugijos pradžią.

Kai prieš 30 metų visuomeniniams judėjimams papūtė gaivesni vėjai, vieni pirmųjų Lietuvoje sukruto Šiaulių žemaičiai. Sąjūdžio būstinėje 1989 spalio 1 d. susirinko pasitarti  1 moteris ir keturi vyrai: Aldona Sireikienė, Kazimieras Alminas, Mykolas Žalneravičius, a. a.  Romanas Vilkauskas ir Juozas Pabrėža.

1989 m. lapkričio 24-oji „saulaukiečiams“ labai brangi, nes tą dieną „Šiaulių naujienų“ 1 puslapyje išspausdintas tekstas žemaičių kalba, pavadintas „Žemaitē, soēkem ī krūva.“ Straipsnyje rašyta, kad nors yra sakoma, jog žemaičiai užsispyrę, mažakalbiai, sunkiai išjudinami, bet kai tas žemaitis išsilinguoja, tada jau, brangusis, laikykis. Visi, kieno gyslose žemaitiškas kraujas kruta, pakviesti burtis ir išsaugoti pamatinius žemaitiškos tapatybės „kūlius“ – istoriją, kalbą, papročius.

Nuo to laiko paskutinė „subata“ prieš adventą tapo tradicine Šiaulių žemaičių sueigų diena. Kasmet ji švenčiama su dainomis, pasišokimais, ypatinga pagarba papročiams ir kalbai. Paskutinius dvejus metus tos sueigos „nibrėmis“ pavadintos, rengiamos „Juonė pastuogėje“, pagrindinis jų organizatorius Pranciškus Trijonis. Sueigose ragaujama žemaitiškų valgių, skamba muzika, vyksta pasakojimų, dainų ir šokių varžytuvės.

Kalbininkas pabrėžė, kad ant žemaičio dvasios tvirtybės pamatų laikosi namas, Lietuva vadinamas, susiburti skatino ne tuščias išdidumas, o noras savo kalbą ir tradicijas puoselėti, savo istoriją pagerbti.

Žemaitiu litā
Pasak J. Pabrėžos, 1989 gruodžio 2 dieną tikra jūra žemaičių susirinko į didelį jomarką Šiaulių manieže. Tame jomarke už prekes galima buvo atsiskaityti tik žemaitiškais litais. Žemaitiu litā buvo K. Almino idėja, dizainą sukūrė žemaičiams prijaučiantis Vilius Puronas, spausdino „Titnago“ spaustuvė. Ši valiuta buvo pirmesnė už lietuviškus litus ir iki šiol tebėra didelė numizmatinė vertybė. Rusiškus rublius tądien žmonės smagiai keitė į žemaičių litus, už juos pirko, ko širdis geidė, buvo galima įsigyti ir liaudies meno dirbinių, vyko paveikslų aukcionas. O kai kas vežė savo draugams, giminėms kaip suvenyrą dovanų.

Jomarkui pasibaigus, buvo „sutverta“ draugija „Saulaukis“ ir patvirtinta 13 žmonių valdyba. Dr. J. Pabrėža „alei vieno“ vardijo garbingus šiauliečius žemaičius, kurie daug prisidėjo, kad draugijos veikla klestėtų, būtų gaivinamos tradicijos, vyktų leidybinė ir mokslinė veikla. Tradicijų puoselėjimui nemažai nusipelnė Mykolo Žalneravičiaus vadovaujamas ansamblis „Auda“, išpopuliarinęs žemaitiškas Užgavėnes, kaukių drožėjas Jonas Tamulis bei daugybė kitų.

Muotinos kalba
Šiaulių universitete buvo rengiamos mokslinės konferencijos, leidžiamos knygeles. Nepaprastai reikšmingas doc. dr. J. Pabrėžos darbas – sunorminta žemaičių kalba. Kalbininkas ir aktyvus žemaičių kultūros puoselėtojas 2017 m. padovanojo Lietuvai ir žemaičiams monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“. Ja remdamiesi atkuto poetai ir prozininkai, drąsiau kurti žemaitiškai, kai yra iš ko pasimokyti. Vyksta jaunimui skirtų kūrybos konkursų, kuriuose teisėjauja dr. J.Pabrėža.

„Jei žemaitis užsispirs, ir į debesį įspirs“, – mėgsta kartoti J. Pabrėža, kalbėdamas apie žemaičių kalbos skambesį, žemaičių tautos išskirtinumą, gebėjimą pasiekti užsibrėžtus tikslus, atkaklų savo krašto tradicijų puoselėjimą.  

„Žemaitė pasos“
Kiek Šiauliuose žemaičių? Šiauliuose buvo išleisti žemaitiški pasai, jų tada išdalyta per 300. Žinoma, kad mieste žemaičių gerokai daugiau. Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ dabartinis pirmininkas Jonas Bartkus neretai sako, kad beveik visi šiauliečiai yra žemaičiai, tik dalis jų to nežino.

Anuomet šis dokumentas turėjo atstoti „Saulaukio“ nario pažymėjimą. Tačiau paso  idėja labai patiko Žemaičių kultūros draugijai ir dabar „Žemaitė pasos“ yra visos Lietuvos žemaičių pasididžiavimas. Kai kurie pasai rodo, kad jų jau išleista keli tūkstančiai, nors išduodamas ne bet kam, reikia ne tik paprašyti, bet ir nusipelnyti. Šventėje daug kas vartė savo pasus, rodė, kieno senesnis, daugiau nutrintas, vienas gyrėsi viešbutyje kuo puikiausiai su šiuo pasu užsiregistravęs. Kai kurie juokavo, kad žemaitiškas pasas – alternatyva pasaulio lietuviui: gauti lengviau, o garbė – nė kiek ne mažesnė. Keli pasai įteikti ir šį vakarą.

30-asis „Žemaitiu kalenduorios“
Keitėsi draugijos veikla, tačiau vieną tradiciją „Saulaukis“ išsaugojo iki šiol. Tai žemaičių kalba leidžiamas kalendorius, kuriame pažymimos tais metais svarbios Žemaitijai sukaktys, istorinės datos, žmonės, įvykiai. 30 metų leidžiamas kalendorius yra vienas iš būdų apie tai priminti, skatinti susimąstyti. Kiekvienas kalendorius skirtas kokiai nors temai: žemaičių valgiams, žemaitiškam kostiumui, trejus metus iš eilės kalendorių puošė piliakalnių fotografijos. Naujasis primena senovinius žemaitiškus „budinkus“ – pastatus.  

Organizacinis kalendoriaus kūrimo darbas dažniausiai tenka pirmininkui Jonui Bartkui. Spausdina spaustuvė „Titnagas“. Tekstus tvarko kraštotyrininkas Jonas Tamulis ir dr. Juozas Pabrėža.  Kalendoriuje surašomos svarbiausios žemaičiams šventės, minėtinos datos, parenkama gražių posakių. Pirmuosius dešimt metų kalendoriaus dizainą kūrė grafikas prof. Vaidotas Janulis, kitus dešimt – dizainerė Gražina Šimoliūnienė. Iš jos šį darbą perėmė dizainerė Jurgina Jankauskienė.  

„Žemaitiu kalenduorios“ – puiki dovana kiekvienam žemaičiui ir ne žemaičiui – vieni džiaugsis skaitydami gražius posakius, kiti spėlios, ką jie galėtų reikšti, treti studijuos, kiek panašus į nuotraukose užfiksuotus jų tėviškės svirnas ar pirtelė.

… ir spalvuoti guzikieliā
„Mes turime savo kalbą, kultūrą, tradicijas, papročius. Mūsų tikslas ją puoselėti ir išsaugoti“, –  tvirtino minėjime susirinkę žemaičiai. Ir nors ne visiems lengvai pasiduoda liežuvis, stengėsi suprasti, ausimi pagauti intonacijų skirtumus, žodžių prasmes, ypač kai klausėsi svečių iš tikrosios Žemaitijos sostinės – Telšių.

Spalvingame Telšių Žemaitės dramos teatro muzikiniame spektaklyje „Spalvuotu guzikieliu rožončios“, režisuotame Laimutės Pocevičienės vaidino folkloristė, etnomuzikologė Loreta Sungailienė, kino ir teatro aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė, aktorius Vaidas Lengvinas, poetas ir dramaturgas Mindaugas Valiukas ir Žemaitės dramos teatro aktoriai.
Šie metai paskelbti Žemaitijos metais, o iš to, ką Šiaulių žemaičiai yra „pridirbę“ švitrindami tuos kertinius žemaitiškos tapatybės kūlius – istorija, papročiai ir kalba – rodo, kad didelis užsispyrimas ir meilė savo šaknims, savo kraštui Šiaulių žemaičius daro „didelē keitus“.

2019 12 02 17

2019 12 02 15

Autorės nuotr.

 

Į viršų