,,Stebuklas, kad dar neatsisakiau visų savo vilčių – juk jos juokingos ir neįgyvendinamos. Laikausi jų įsikibusi ir, nepaisydama jokių aplinkybių, tikiu, kad žmogaus širdis iš prigimties gera“ (Ana Frank). Visame pasaulyje žinomos penkiolikmetės dienoraščio, parašyto baisiais nacių siautėjmo metais, ištrauka pradėtas parodos „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ pristatymas Didždvario gimnazijoje. Ekspozicijos stenduose – autentiškos fotografijos, prisiminimai liudija katastrofą, vykusią Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos žemėje, artimųjų netektis ir stebuklingą išsigelbėjimą, persekiojamų vaikų jausmus, įtampą, baimę ir dvasinę stiprybę.

Primena Holokaustą
Stenduose– 48 išsigelbėjusių vaikų skaudžios ir viltingos  istorijos, kai kuriuose – gerai žinomi Lietuvos žmonės, atpažįstami šiauliečiai.

 Kiekvienas stendas reikalauja atidaus įsižiūrėjimo. Dokumentai atskleidžia nepaprastą gerumą ir drąsą tų žmonių, kurie sunkią valandą ištiesė pagalbos ranką, kad išgelbėtų. Vieną vaiką dažniausiai gelbėjo keliolika žmonių, nes pavojingu laiku teko keisti slėptuvių vietas, sutvarkyti dokumentus, gauti maisto ir pan. Kilnaus gelbėjimo darbo ėmėsi kunigai, šviesuomenė, ypač pagarbos vertos doros motinos, kurios į savo šeimą priėmė šeštą ar septintą burną, rizikuodamos savo vaikų gyvybe. Istorijos mokytoja metodininkė Valda Kizevičiūtė priminė, kad Šiauliuose, Vilniaus ir Dvaro gatvių sankirtos grindinyje, yra atminimo plytelė su vaikų gydytojo Urijaus Rozovskio vardu. Jis išvažiavo kartu su tautiečių vaikais į mirtį Aušvice.

Mokytojos teigimu, parodos tikslas ne tik supažindinti su faktais, bet ir pamąstyti apie išgelbėto vaiko ir gelbėtojo jausmus, suprasti, kiek daug tokiais atvejais lemia atsitiktinumas, suvokti vidinę žmogaus tvirtybę ir išmintį.

Gyvas liudijimas
Šiaulietę Idą Vileikienę su Didždvario gimnazija sieja nuoširdi draugystė jau 15 metų. Kai mokytojos Valdos vadovaujami mokiniai ruošėsi rašiniui „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“, per žymų Šiaulių krašto šviesuolį Leibą Lipšicą keliai atvedė į Idos namus. Iš pradžių moteris nė kalbėti šia tema nenorėjo. Bet susitikimas įvyko – šiltas ir nuoširdus. Paskui atsitiktinumų virtinė sustiprino ryšius.

„Galiu tik įmotės pasakojimu remtis, – su virpuliu balse pradėjo Ida Vileikienė. – Buvau septynerių, kai viena kaimynė pasakė, kad ne duktė savo mamai esu, o priglausta žydelkikė.“  Verkė pusę dienos, po stalu palindusi, negalėjo patikėti, kad jos mama – ne mama.

Tada globėja Zofija Staškevičienė pasisodino ir papasakojo mergaitės istoriją. Kai Idos tėvelius ir visą giminę suvarė į getą, mama jau buvo su dideliu pilvu, netrukus turėjo gimdyti. Tuo metu išleistas įsakymas, kad žydėms draudžiama gimdyti, visi naujagimiai turėjo būti sunaikinti. Tėvams pavyko kūdikėlį nuslėpti. Tėvas tuo metu dirbo kepykloje. Buvo susitaręs išnešti dukrelę ir atiduoti kunigui V. Požėlai, tik kažkodėl jos nepaėmė. Priešais buvo geto ligoninė, o žydams buvo leidžiama neštis į ligoninę savo pagalvę. Dvimetė mergytė buvo užmigdyta, susukta į pagalvę ir permesta per tvorą.

„Angelai mane saugojo ir lig šiol tebesaugo“, – šypteli I. Vileikienė. Mergaitė atsidūrė Adolfo ir Zofijos Staškevičių šeimoje. Jie turėjo 5 vaikus, jauniausiai dukrai buvo 11 metų. Išvyniotas kūdikėlis atrodė baisiai. „Dieve, duok man ją pamilti“, – meldusis globėja. Mergaitė pasiliko šeimoje iki 18 metų, niekas neskriaudė, neturtingi buvo, bet duonos užteko.

Į mokslus jos neišleido, nors gydytoja norėjo tapti, teko darbuotis fabrikuose. Anksti ištekėjo, išaugino dukrą. Moteris džiaugiasi, kad anūkui jau 31, doktorantas, gyvena Vilniuje.

„Giminių neturiu. Tėvas žuvo Štuthofe, mamos likimas neaiškus, jos giminaičiai nužudyti Aušvice, bet nesijaučiu vieniša. Puiki mūsų bendruomenė, palaiko. Išsigelbėjau, gyvenu ir dėkoju lietuvių tautai. Sutikau daug gerų žmonių. Esu dėkinga už mokytojos Valdos dėmesį, visada malonu apsilankyti mokykloje, kurioje maža būdama mokiausi“, – baigė pasakojimą Ida Vileikienė.

Autentika ir dėkingumas
Parodos atidaryme dalyvavo būrelis Šiaulių krašto žydų bendruomenės atstovų. Bendruomenės pirmininkas Naumas Gleizer dėkojo gimnazijos vadovams ir mokytojai, kad istorinė atmintis saugoma pagarbiai.

 Josifas Buršteinas priminė posakį: „Išgelbėjai vieną žmogų – išgelbėjai pasaulį“ ir išsakė dėkingumą gelbėtojams bei linkėjo taikos: „Tarp išgelbėtųjų nemažai žymių mokslininkų, muzikantų, rašytojų, vienas iš jų Icchokas Meras, kurio kūryba išversta į daugybę pasaulio kalbų. Visų kraujas vienodas, visi kilę iš Adomo ir Ievos. Noriu palinkėti, kad nepasikartotų karo baisumai, kai nukentėjo visi, naikinami buvo ir romų tautybės žmonės. Gyventi visiems taikoje linkiu.“

Parodą parengė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Iki gruodžio pradžios ją bus galima aplankyti, naudoti ugdymo procese.

2019 11 21 1

I. Vileikienė: ,,Išsigelbėjau, gyvenu ir dėkoju.“
Dave KOCK nuotr.

2019 11 21 4

J. Bušteinas: „Visų mūsų kraujas vienodas, visi iš tų pačių protėvių – Adomo ir Ievos.“
Dave KOCK nuotr.

2019 11 21 7

V. Kizevičiūtė: „Nesvarbu, kuris stendas patrauks jūsų akis – svarbu, kad pamąstytumėte.“
Dave KOCK nuotr.

2019 11 21 23

Parodos stendai liudija praradimus ir viltį.
Autorės nuotr.

Į viršų