„Miestas yra nuolat atvira problema. Nuolatinis vystymosi procesas, – vienoje paskaitoje jaunimui kalbėjo menotyrininkas V. Kinčinaitis. – Per vienos kartos gyvenimą miestas taip pasikeičia, kad tampa neatpažįstamas: gimei viename, o mirsi visai kitokiame mieste. Kiekviena detalė, kiekvieną akimirka yra unikali – kitos nebus.“ Šiandieninis Šiaulių vaizdas tai patvirtina. Miestas tikrai keičiasi, ar į gerą pusę – kitas klausimas.

Gamta veikia žmogaus psichologinę būseną
Vis dažniau spaudoje ir viešoje erdvėje kalbama, kad mūsų planetos ištekliai yra riboti, senkantys, aiškinama, kaip svarbu juos tausoti. Dėl to gali tekti atsisakyti tam tikrų patogumų, keisti įpročius, stebėti savo elgseną. Po to, kai paaiškėjo, jog Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas atmetė prašymą stabdyti Šiaulių bulvaro ir jo prieigų medžių kirtimą, esą projekto pristabdymas atneštų didelių nuostolių, o bandančių išsaugoti likusius bulvaro medžius argumentai per menki, aktualios atrodo Vilniaus Gedimino technikos universiteto pranešime spaudai pateikiamos psichologės Gintės Gudzevičiūtės mintys apie žmogaus, gamtos ir tvarios aplinkos psichologinį ryšį. „Gamtoje, gryname ore praleistas laikas gali pagerinti ne tik fizinę, bet ir psichologinę sveikatą“, – neabejoja specialistė ir remiasi JAV mokslininkų atliktais tyrimais.  

Psichologė atkreipia dėmesį ne tik į dažnai aptariamą klimato kaitą, gamtinius išteklius, bet ir į kasdieniškus, lengvai aplinkoje pasiekiamus gamtos resursus: medžius, gėles, pieveles, siūlo pagalvoti, ką tai suteikia žmogui. Teigiamas gamtos poveikis psichologinei sveikatai yra gausiai tyrinėtas psichologų ir sociologų, kurie sutinka, kad gamtoje praleistas laikas pagerina nuotaiką, ramina, mažina stresą, agresiją, didina pasitikėjimą savimi, padeda išlikti aktyvesniems, skatina bendruomeniškumą, socialinius santykius, įkvepia. Pasak specialistės, parkai ir žaluma ne tik gerina žmonių savijautą, bet ir padeda jiems būti geresniems.

Aplinkos įtaką žmonėms tiriantys JAV psichologai atskleidė, kad pievelėmis ir medžiais apsuptuose namuose gyvenantys asmenys yra socialesni, labiau bendraujantys tarpusavyje, taikesni ir paslaugesni vieni kitiems. O asmenys, gyvenantys identiškuose namuose, kurie nėra apsupti augmenijos, būna daug labiau pavargę, suirzę, konfliktiški, agresyvūs ir mažiau bendruomeniški. Kolumbijos ir Pensilvanijos universitetai (JAV) inicijavo tyrimus, kurie atskleidė, jog mieste įkūrus daugiau žalių erdvių su medžiais ir žolynais, toje aplinkoje galima reikšmingai sumažinti nusikalstamumą. Ištyrus asmenis, turinčius tokius pačius finansinius resursus ir propaguojančius panašų gyvenimo būdą, paaiškėjo, kad gamtos apsuptyje gyvenantys žmonės vartoja mažiau vaistų, yra ramesni, laimingesni.

Tiriant žmonių savijautos sąsajas su aplinka, pastebėta, kad daugiau laiko gamtoje praleidžiantis žmogus fiziškai aktyvesnis, susitinka ir bendrauja su daugiau žmonių. Ištrūkęs į gamtą ir atsitraukęs nuo kasdienio šurmulio bei rūpesčių žmogus gali geriau įsiklausyti į save, savo poreikius, o tai svarbu psichologinei gerovei. Kanadoje atliktas tyrimas parodė, kad asmenys, kurie kasdien iš vienos vietos į kitą keliavo medžiais apsodintu, palei upę besidriekusiu keliu, dienos metu jautėsi kur kas laimingesni negu tie, kurie vyko keliu be augmenijos arba tuneliais. Studentai universitetuose ir pacientai ligoninėse jautėsi laimingesni, jei kasdien pro langus matydavo medžius ir kitą augmeniją. Panašius rezultatus atskleidė ir kiti tokio pobūdžio tyrimai, parodę, kad savo biuruose pro langą medžius ar kitą augmeniją matantys žmonės gali lengviau įveikti stresą, ramiau reaguoti į problemas. Panašu, kad kiekvienam žmogui būtų naudinga paieškoti galimybės vis žvilgtelėti pro langą į šalia augančius medžius arba tiesiog šalia savo stalo pasistatyti augalą.

Mažiau vartojimo
Norint rūpintis savo sveikata ir psichologine gerove, mums nebūtinai reikia siekti materialių gėrybių ar didinti vartotojiškumą – galime paprasčiausiai daugiau laiko praleisti gamtoje ir gryname ore. Vis dėlto dauguma šiuolaikinių žmonių didžiąją laiko dalį tiek dirbdami, tiek ir ilsėdamiesi praleidžia uždarose patalpose. Užimtas žmogus pasakys, jog nėra lengva rasti laiko dažnoms išvykoms į gamtą. Vis dėlto, jei miškas ar sodas yra toli, nereikėtų per daug nusivilti, nes gamtos, augmenijos galime paieškoti ir kasdienėse veiklose.

,,Atsižvelgus į šių tyrimų rezultatus, verta pagalvoti, kaip į savo kasdienę rutiną galima įnešti daugiau gamtos teikiamos naudos, – rekomenduoja psichologė. – Galbūt kartais vietoje automobilio galima į darbą vykti dviračiu ar pėsčiomis pro žalesnę teritoriją, šunį pavedžioti ne tik aplink namus, bet nueiti šiek tiek tolėliau iki parko. Siekiant daugiau save apsupti gamta, grynu oru, gali tekti mažiau naudoti automobilius ar kitus prietaisus.”

 Taip pat tikėtina, kad daugiau laiko leisdami gamtoje mažinsime ir savo vartotojiškumą. Be abejo, mėgaudamiesi teigiamu gamtos poveikiu, kiekvienas turėtume savęs paklausti, kaip galime prisidėti prie gamtos saugojimo ir tausojimo. Juk būtent saugant gamtą, rūpinantis aplinka, kuriant naujas žalias erdves, galima gana lengvai siekti nors kiek geresnės aplinkinių žmonių sveikatos, gerovės ir didesnio saugumo.

Pozityvi energija – iš gamtos
Medis daugeliui tautų reiškia mitologinį Gyvybės medį – šaknys (požemis), kamienas (žemė, ), viršūnės (dangus). Tai ženklas, simbolizuojantis gyvybę, nemirtingumą ir išmintį. Medžiai senovės lietuviui reiškė ryšį su tuo, kas buvo šventa.

Kuršėnuose dirbanti psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė-Šličienė teigia, kad paprasta paaiškinti, kodėl žmogui mieliau gyventi gamtos apsuptyje. Rankdarbiai ar buvimas gamtoje yra tam tikra meditacija. Žmogus nesąmoningai nusiramina, pasijunta geriau. Kiekvienas aplinkos daiktas skleidžia energiją. Gyvas – tuo labiau.

Iš patirties žinome, jog tam tikri augalai, ypač medžiai skleidžia savitą energiją. Vienam labiau patinka priglusti prie ąžuolo, kitam maloniau prie beržo ir pan. Kad tarp žmogaus ir gamtos vyksta apsikeitimas energija, matome iš paprasto pavyzdžio. Bet koks gyvas padaras gimsta su pozityvia energija. Darnioje šeimoje augantis šuo būna reto švelnumo, o šeimoje, kurioje nuolatinė įtampa, barniai, ir augintinis dažniau būna dirglus, piktas. Panašiai vyksta su augalais, tik reakcija kitokia. Nemylimas augalas dažniausiai sunyksta.

Jeigu medis keroja, veši, jis šaknimis stipriai susijęs su žemės energetika ir toks augalas nemažai energijos gali žmogui duoti. Žinome daugybę liaudies pasakojimų apie namus, šeimą sergstinčius  medžius, apie seną paprotį gimus sūnui sodinti ąžuolą, o dukrai gimus – liepą, obelėlę.

Antra vertus, kambariniai augalai, jų grožis taip pat sukuria pozityvią energiją. Kad ir dėl labai proziškos priežasties: rūpestis tinkamu metu palaistyti, į kokį vazonėlį persodinti, nukreipia mūsų mintis nuo finansinių problemų, nuo galvojimo apie skaudančius sąnarius ar kitas bėdas. Sufokusavę savo dėmesį į kitus dalykus, nukreipiame jį toliau nuo somatinių negalavimų, jaučiamės sveikesni. Taigi augalų priežiūra ne tik padidina fizinį aktyvumą, bet ir daro mus ramesnius, geresnius.

Pasak psichologės D. Grakauskaitės-Šličienės, teigiamą poveikį gali daryti tai, jei ligonis už lango mato medžius. Jo akyse vyksta gamtos transformacijos, pavasarį sužaliuoja, sužysta, rudenį meta lapus. Žmogus sąmoningai ir nesąmoningai ima suvokti pasaulio dinamiką, nusiteikti pokyčiams, darbymečiui, didesniam energijos sunaudojimui. Stebėdamas kaitą gamtoje, nusiteikia, kad viskas laikina, nuolatinis atsinaujinimo procesas gali paliesti ir jį, atsiranda viltis pasveikti. Be to, gyvybė visada gražu. O grožis teikia pozityvių minčių. Stebi kraunamus žiedus, kol pražys lauki – juk tai viltis. Žiūrėdamas į betono sieną vargu, ar pozityvios energijos pasisemsi.

Prarasti prisiminimai
S. Šaltenio apsakyme „Amžinai žaliuojantis klevas“ atėjęs Nuomininkas sugriovė šeimą ir savo dvasios tuštybę užpildė užsispyrimu sunaikinti kieme klevą. Jo šeimininkas pririnko žalių lapų, pririšo juos prie nudžiūvusių klevo šakų. Naktį pakilo vėjas ir klevas „atgijo“. Nuomininkui nepavyko sunaikinti šeimininko orumo, jo sielos.

Miesto erdvių atnaujinimas šiuo metu stipriai suerzino visuomenę. Kovojantys už medžių išsaugojimą dažniausiai argumentuoja ekologinėmis grėsmėmis: klimato kaitos, oro užterštumo, triukšmo, poveikio fizinei žmonių sveikatai. Baiminamasi, kad Europos pinigai, skirti tik rekonstrukcijos projektams, želdynų tvarkymui, naujų kūrimui, nueis vėjais, o genėti, prižiūrėti reikės iš savų lėšų, kurių amžinai trūksta.

Kuo gali pavirsti nauji želdynai, matome rekonstruotoje bulvaro dalyje: „modernios“ liepaitės apsamanojusios nuo žemės iki viršūnėlių, nušiurusios, nuplikusiomis šakelėmis, išretėjusia laja. Dendrologas K. Aukselis apie miesto sodinukus sakė: „Visokių nuomonių yra, vieniems gražu, kitiems nelabai. Švedai, vokiečiai jau atsikando to vienodumo, ieško išskirtinių augalų. Mes neturėjome iki šiol, todėl madinga, kad visa gatvė daili, lygi būtų. Tik reikėtų kas pavasarį groteles nuėmus, išvalyti. Visokios bjaurasties po jomis prisikaupia, ne vien žiemą barstomos druskos medžius kankina. Jei paliksime be tinkamos priežiūros, gali sunykti.“

Negalima nuneigti medžių „atsodinimo“ psichologinio poveikio. Fizine prasme, gal tas pats, kokį medį sodinsime –  lietuvišką ar europinį sodinuką, gyvybė ta pati. Bet medis, kuris 20, 30 ar daugiau metų mūsų akyse užaugo, psichologės D. Grakauskaitės-Šličienės teigimu, turi mums ypatingą reikšmę, istorinę, santykių reikšmę. Rytą vakarą matai eidamas į darbą, grįždamas namo. Tas medis, ta alėja tampa kaip šeimos dalis, dalis tavęs paties. O jeigu dar pats sodinai, arba sodino tavo tėvai, seneliai, proseneliai?

„Pats medis – gyvybė. Jis nei geras, nei blogas – jis kitas. Palyginkime: išmesiu jūsų seną nuotraukų albumą, naują nupirksiu – gražesnį. Ar tai pradžiugins? Senieji miesto medžiai – tai mūsų prisiminimai. Nėra jų – kažko artimo, brangaus netekome. Praradome dalelę savęs. O jeigu grubiai, su patyčiomis tai iš mūsų atėmė – dvigubai skaudžiau, – komentuoja psichologė-psichoterapeutė. – „Isterikai“, „medverkiai“, donkichotai“– visokių pravardžių mestelta tiems, kas saugojo miesto vėsą, šiauliečių prisiminimus ir orumą. Pravardžiuoti norint sumenkinti – didelio proto nereikia. Išklausyti, suprasti, paaiškinti, kompromiso ieškoti – daug energijos reikalaujantis darbas.

Kai serga artimas žmogus, mes jį gydome, kai serga draugas, aplankome. O kai serga medis? Kai sergančius, šleivus, kreivus imame naikinti, serga mūsų dvasia. Abiejose pusėse: kas už naikinimą  ir kas prieš.“

Tikėtina, kad bulvare ir kitose gatvėse susodintos vienodos liepaitės ar šermukšniai kam nors bus taip pat brangūs, kaip šiandien išdraskyto bulvaro, kaip kitose miesto gatvėse ašaromis palydėti vešlūs beržai, klevai, liepos. Labai graži Jono Nekrašiaus idėja skelbti socialiniuose tinkluose žymių šiauliečių sodintų medžių nuotraukas. Įvardytas medis tampa mūsų savastimi. Prie kiekvieno iš jų turėtų būti lentelė, kad nei po 10, nei po 20 metų nepakiltų ranka paversti tokį medį malkų krūva.

Miestas mūsų – kol jame gyvi mūsų prisiminimai.

2019 11 12 4

2019 11 12 1

Autorės nuotr.

Į viršų