Sielų gydytojas.  Daugelis taip tebevadina prieš keturiolika metų į nebūtį išėjusį kapucinų vienuolį  kunigą Algirdą Mykolą Dobrovolskį – Tėvą Stanislovą.  Jo puoselėtoji Paberžė tebetraukia dvasios atgaivos ir ramybės išsiilgusius žmones. Išsipildė Tėvo Stanislovo  troškimas, kad šis ramus gamtos kampelis nenugrimztų užmarštin, kartkartėmis prisipildytų jaunatviško klegesio,  kad pavargusios sielos čia rastų atgaivą, kad jaukioje bažnytėlėje nurimtų besiblaškanti širdis. Prie to nuoširdžiai  prisideda  Paberžės sergėtoja muziejininkė Regina Galvanauskienė, kuri ne tik prižiūri čia sukauptus muziejinius turtus, tvarko didžiulę sodybą, bet ir su didele meile bei pagarba sutinka kiekvieną atvykėlį, pasakoja prisiminimus, dalija žmonėms charizmatiškojo kunigo išmintį.

Gal Visatos ranka pastūmėjo
Prieš tris dešimtmečius Regina Galvanauskienė laikė save miestiete ir niekada negalvojo apsigyventi kaime. Užaugo Šiauliuose, baigė mokslus, dirbo muzikos dėstytoja tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute bei Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje. Dainavimas, fortepijonas, pedagoginė veikla buvo visas gyvenimas. Šeima, jos žodžiais tariant, kažkur šalia, antroje vietoje. „Buvau pikta, labai reikli ir savo vaikams, ir studentams, nemokėjau įeiti į kito padėtį. Reiklumu pasiekdavau gerų rezultatų, bet meilės buvo mažai. Buvau egoistė, svarbi sau, nemačiau kito žmogaus. Šiltadaržio gėlelė, niekada vargo nemačiusi, – atvirai prisipažįsta R. Galvanauskienė. – Tačiau kiekvienoj srity, kur beprisiliestum, reikia meilės.“

Regina vaikams neretai sakanti, kad danguje aukštai esąs galingas kompiuteris, kuris viską pagal mūsų mintis apskaičiuoja, išvingiuoja mūsų likimo kelius. „Numatė, kad galiu būti geresnė ir atsiuntė prie tos ypatingos asmenybės, kad truputį pasikeisčiau“, – kritiškai, tarsi iš šono apžvelgia  savo atvykimo Paberžėn istoriją Regina.

Jos vyras Gendrikas, medžio drožėjas, dalyvavo seminare  Kėdainiuose. Visą kompaniją atvežė ekskursijon į Paberžę. Tėvas Stanislovas aprodė viską ir pabėdojo, kad nepajėgia sutvarkyti griūvančio Šilingų dvaro. Būtų gerai, kad kuris apsigyventų, padėtų drožiniais Paberžę puošti. Jos vyras, našlaičio vargus išvargęs, sunkumų neišsigando, užsidegė Paberžėje apsigyventi. O gal ir sielų artumą pajuto. Abu daug vargo matę, abu tą patį mėnesį gimę. Svarstyklės nusvėrė, tada Reginai atrodė – ne jos naudai.

Kaip numesti skrybėlę
Daug ašarų Regina išliejo, bet teko pasiaukoti dėl savo šeimos trijų vyrų, kurie visi troško kaime gyventi. Teko ir savo mėgstamą darbą paaukoti, ir miestietišką gyvenimą.

„Dabar tenka aukotis čia, – tęsia Regina. – Man 74-eri ir jokiu būdu nedirbčiau to, ką darau. Žinoma, sunkiausius darbus seniūnija padeda atlikti, žolę nupjauna, padėjėjų atsiunčia. Kartais suaugusių anūkų pagalbos paprašau, bet didžiąją dalį pačiai reikia apibėgti. Antra vertus, kokia čia auka. Kam aš tokio amžiaus mieste bebūčiau reikalinga? Pedagoginio darbo nebedirbčiau. Mano metai būtų tušti.  Tuštybių mugė mieste. Sėdėčiau tarp mūrų surūgusi.“
R. Galvanauskienė sako įsimylėjusi Paberžę: „Čia pajutau, supratau, kas yra gyvenimas, ne šaligatviais cipenti su aukštakulniais svarbu, o kad ir senatvėje galiu būti naudinga žmonėms. Tėvas Stanislovas išmokė aukotis, kad Paberžė būtų graži, kad kitus jo dvasia, jo meile užkrėsčiau.“ Regina esanti dėkinga, kad turėjo galimybę bent šiek tiek pasikeisti. „Tėvelis – puikus psichologas, žmogų kiaurai permatė. Matė, kad ta ponia atvažiavo iš Šiaulių pilna puikybės, vos ne viršesnė už jį patį. Kaime miestietei per žema gyventi, – ironiškai šypteli pašnekovė. – Pamažu, kantriai mokė tą puikybės skrybėlę nusimesti.“

Pasak Reginos, iš pradžių vyras mokė: „Kaip kaime be gyvuliukų gyvensi? Žmonės užjuoks.“ Moteriai ūkininkavimo „mokslai“ nemažai kantrybės kainavo: „Paglostyti ožiuką važiuojant pro šalį – iš laimės tirpdavau. Bet reikėjo vištas, antis palesinti, triušius šerti ir prie mėšlo prisiliesti… Tik karvės ir arklio nelaikėme, labai jų bijojau.“ Vis dėlto po metų ūkininkavimas baigėsi. „Kas iš to, kad norint vištai galvą nukirsti vyrui tenka valerijonus gerti, o man – baisu pagalvoti, kaip visą tą kruviną reikalą iškęsti. Būdavo vakarais užsidedu P. Čaikovskio šeštąją simfoniją ir verkiu, kad  nuo gyvenimo atplėšta...“

Paskui atsirado darbo mokyklose. Rengė vaikus dainų dainelėms, fortepijono mokė. Šviesiau pasidarė ir dviratuku minti į darbą nesunku atrodė. Kaip pedagogė, stebėjo save iš šalies, ko Tėvas Stanislovas moko ir kokiais metodais. Pasak Reginos, Tėvelis išmokė ne tik skrybėlę nusimesti, išmokė keliais ropoti. Gludino, keitė kaip akmenuką, kantriai, tylomis, žvilgsniu ir savo pavyzdžiu.

R. Galvanauskienė su lengva ironija prisimena, kaip ponia dėstytoja buvo priversta ant kelių išropoti po visą bažnyčią. Tai buvęs jos sielos gydymas. Pirmas gydymo seansas prasidėjo Tėvo Stanislovo klausimu: „Ar tu galėtum išplauti bažnyčią, labai nešvari. Jei su meile dirbsi, pajusi džiaugsmą.“ Niekada nebuvo tokio ploto plovusi. Mieste siurbliu kilimą perbraukei – ir švaru. Išropojo visas grindis, su šlapiu skuduru ištrynė. Kai atsistojo, iš nuovargio kinkos dreba – jokio džiaugsmo. Po savaitės vėl Tėvelis prašo bažnyčią išplauti – „nelabai švari“. Darbą baigusi buvo pikta, nors išplovė švariai. Kunigas nepagyrė nei pirmąjį kartą, nei antrąją. „Trečią kartą baigusi plauti atsistojau – vitražuose saulė žaidžia, atspindžiai mirguliuoja. Dulkes nuvaliau, toks gaivus kvapas aplinkui. Pajutau, kad džiaugiuosi“, – pasakoja moteris.

Atvažiuodavo ekskursijos po keliasdešimt vaikų. Tėvas Stanislovas kiekvieną vaiką su didele meile į kaktą pabučiuoja, saldainiukais, kur nuo vestuvių likdavo, apdalija. O vaikai – saldainį į burną, popieriuką ant žemės. „Jiems išvažiavus Tėvelis ima kibiriuką ir lenkiasi prie kiekvienos šiukšlės. Ką darysi? Imu kibiriuką ir aš. Taip savo pavyzdžiu mokė, kaip gyventi, melstis ir kaip numirti, – sako R. Galvanauskienė. – Tokiam eruditui, poliglotui nebuvo gėda apsivilkti vatinuką, skiedinį maišyti ir mūryti tvoras. Net tualetų iškuopti niekam neleisdavo.“

Po tokių pamokų Regina nebebijo juodo darbo: „Kai rudenį lapai nukloja visą parką, jaučiu malonumą juos grėbdama. Senatvėje privalu judėti. Jei nesportuoju klube, reikia grėbti lapus arba paravėti. Padirbėjus gamtoje išsivalo smegenys.“

Meilės sėkla
Jau 14 metų Tėvo Stanislovo nebėra, o kambarėlis tebesaugomas, lyg ką tik būtų knygą užvertęs. Ir kai senojoje klebonijoje prisėdi ant suolelio prie lango – mėgstamą kunigo vietą, kai Regina švelniai užkliudo palubėje kabančius varpelius, rodos, pajunti rūpestingą ranką ant peties.

Pasak Reginos, iš aukščiau nulemta, kad Paberžė ypatinga vieta. Geologai pastatė seisminę stotį, stebi viso pasaulio žemės drebėjimus. Čia kažkokias energines anomalijas prietaisai užfiksuoja.

Keista ramybė tvyro aplinkui. Net ir tie, kas save laiko netikinčiais, sykį pabuvę, nori sugrįžti.  „Tėvas Stanislovas 39 metus barstė savo gerumo energiją, užkrėtė kitus Meile, – apžvelgdama kunigo iškalinėtas skardines saulutes, kurių gal 30 tūkstančių išdalijo, kad žmonės jose žvakelę įstatę nepamirštų pasimelsti, kalba Regina. – Jis suprato, kad kiekvienam reikia dėmesio. Jei kas nors pastebi, pasako gerą žodį, žmogui išauga sparnai.“

Pasak R. Galvanauskienės, Tėvas Stanislovas neskirstė žmonių pagal rangus ar kvapą, kiekvieną priimdavo kaip Dievo tvarinį. Neleido nieko apkalbinėti. Tik gėris ir grožis turi būti aplinkui. Kiekvieną stovyklautoją, kiekvieną atvykėlį apklostydavo. Kaip pas dvasinį tėvą važiuodavo. Ko nori klausk: lytine ar politine tema – apie viską galėjo kalbėtis. Už jo kaip už mūro jauteisi.

Reginos teigimu, maža Lietuvoje asmenybių, kurios su tokia meile eitų į kiekvieną. Ji tebeturi raštelį, kurį Tėvelis perdavė iš Dotnuvos. „Čia mano patys mylimiausieji.“ Tai buvo invalidų grupė, kurią privalu buvo priimti ypač pagarbiai. „Daugelis kunigų evangeliją perskaito, paaiškina, o patys gyvena visai kitaip. Tėvas Stanislovas gyveno kaip Kristus – pagal evangeliją. Gal tai buvo Mykolas Archangelas į žemę atsiųstas, – svarsto Regina. – Kiek žmonių Tėvelis išgelbėjo… Po jo celės langeliu paminklas iš akmens su užrašu: „Tėvai Stanislovai, melskis už blaivią Lietuvą.“ Tai atminimas alkoholikų šeimų vaikelių, kuriems taip pat reikėjo pagalbos, šilumos, pastiprinimo, gydymo. Ne vienas pajuto Tėvelio gėrio sėklą, keitėsi. Jis keitė mus visus, ne tik alkoholikus.“

Vienuolis kapucinas Vincentas, Stanislovo mokinys, taip pat seka jo pėdomis. buria žmones iš gatvės, prikelia juos gyvenimui. Jis ragina rinkti liudijimus, kad Tėvas Stanislovas būtų paskelbtas palaimintuoju, vėliau šventuoju. Kas mėnesį 23 dieną Paberžėje vyksta mišios už Tėvą Stanislovą.

Jau 14 metų po Tėvelio mirties, tačiau Paberžę tebelanko tie, kam svarbu pastiprinti savo dvasią.

Atvažiuoja anoniminiai alkoholikai ir jų vaikai. Jie irgi turi gydytis ir keistis, jau 6 metai nevartoja, be galo daug meldžiasi. Vyksta 12 žingsnelių terapija, mokosi, kaip neužteršti savo vidaus. Prisidėjo anoniminių lošėjų grupelė. Jokūbo kelio pasekėjai apsilanko. Pėsčiomis keliauja iki Jokūbo katedros Ispanijoje. Vieni eina, kad pagytų, kiti, tiesiog keistuoliai, labai apsiskaitę, atitrūkę nuo kasdienybės, kaip Kristaus kryžių savo sunkias kuprines neša. Jie pasakoja supratę, kad beprasmis gyvenimas skubant. Kai išeini vienas, pajunti, kad žmogui nieko nereikia: tik pagalvės, gamtos, kur galva išsivalo, ir žmogaus šalia. Jie stebisi, iš kur tiek ramybės Paberžėje. Regina įsitikinusi, kad čia tebetvyro Tėvo Stanislovo dvasia.

Palaima – dalytis
Regina prižiūri 1863 m. sukilimo muziejų, kuris yra tame pačiame Šilingų dvaro pastate, kuriame ji su šeima gyvena, svirne gausi liturginių rūbų ekspozicija, senojoje klebonijoje taip pat nemažai Tėvo Stanislovo surinktų senovinių eksponatų. Joje dažnai įsikuria stovyklautojai, atvyksta anoniminių alkoholikų, lošėjų terapinės grupės. Atvažiuoja daugybė ekskursijų, daug kam reikia pasėdėti Tėvo Stanislovo kuklioje celėje, pajusti jo rankų prisilietimą kiekviename klebonijos kampelyje.

Šiemet jau buvo 62 stovyklos. Reginos rūpestis – visus priimti, buitimi pasirūpinti. Jos žodžiais tariant, idealu nėra, neina šveisdama kiekvienam iš paskos, patys tegu tvarkosi – darbo terapija. Pasitaiko, kad tenka pamokyti, pavyzdžiui, 10 dienų gyvenusios mergaitės su meile pasiuvo skiautines antklodėles, angeliukus išsiuvinėjo. Turi jas atvykėliai gražiai sulankstyti prieš sėsdami, vėliau dailiai užkloti. Žmogiškumo pradžia – nuo pagarbos kito darbui. Kaip radai, taip palik. Prie Tėvelio taip pat nebūdavo iščiustyta, bet jis su didžiausia pagarba žiūrėjo į žmogų, į kiekvieną daiktą.

Mėgstamiausia R. Galvanauskienės veikla – sutikti ekskursijas. Aštuoniomis kalbomis Tėvas Stanislovas vedė ekskursijas. Kiekvienai grupei pasakojo kitaip. Su humoru, suprantamai, kalbėjo ne tik žodžiais, bet ir judesiu, žvilgsniu. „Buvo įdomu stebėti, dėtis į galvą. Pasakydavo taip, kad negali neprisiminti. Išgirdai – įkrito ir užsirakino, – atvirauja Regina. – Mane daug kas laidininku vadina. Didžiausias džiaugsmas, kai žmonėms galiu pakelti jų dvasią dalydama tėvelio išmintį. Tėvelis mokė kas vakarą Dievui dėkoti, melsdamasi prašau Viešpaties, kad atsiųstų man žmonių, kad aš galėčiau nors trumpam jiems laimės suteikti. Nieko neturiu, galiu tik tėvelio žodžius kartoti. Labai nuoširdžiai tai darau, net pravirkdau. Išvažiuoja susimąstymui nusiteikę, dėkoja, sveikatos linki. Ir jaučiuosi labai laiminga.“

Daug metų Paberžėje gyvenanti ir nuolat su Tėvu Stanislovu bendravusi bei jam Paberžę padėjusi kurti R. Galvanauskienė išleido prisiminimų knygelę „Sielų gydytojas. Prisimenant Paberžės kūrėją Tėvą Stanislovą“. Autorė vykdo savo gyvenimo misiją – perteikti iškilaus dvasininko išmintį, meilę žmonėms ir nepajudinamą tikėjimą .

„Mano vieta ir prasmė Paberžėje, kurią pamilau, kurioje esu reikalinga, – baigdama pokalbį sakė R. Galvanauskienė. – Dėkinga likimui, kad čia atvedė, leido mokytis meilės ir nuolankumo, leido suprasti, kad laimė yra ne imti, o duoti.“

Paberžės bažnyčia.
Autorės nuotr.

Tėvo Stanislovo kapas.
Autorės nuotr.

Tėvo Stanislovo celėje.
Autorės nuotr.