Skurdo riziką Lietuvoje vis dar patiria kas penktas gyventojas. Be to, nepritekliuje gyvenantys žmonės dažnai yra stigmatizuojami, kaltinami, gėdinami ir išstumiami iš visuomenės gyvenimo. Negerėjanti statistika rodo, kad trūksta konkretaus ir visapusiško veiksmų plano skurdui mažinti.

Skurdo rizikos lygis nepasikeitė
Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT) atliko apžvalgą „Skurdas ir socialinė atskirtis Lietuvoje 2019“. Minėtoje apžvalgoje rašoma, kad palyginti su ankstesniais metais, skurdo rizikos lygis nepasikeitė ir siekia 22,9 proc.

Atkreiptas dėmesys, kad 2018 m. Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija pradėjo skaičiuoti absoliutaus skurdo rodiklius. Apskaičiuota absoliutaus skurdo riba 2018 m. – 245 Eur per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 515 Eur – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2018 m. siekė 11,1 proc., palyginti su 2017 m., jis sumažėjo 2,7 procentiniais punktais. 2018 m. apie 312 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos. Dirbančių asmenų žemiau absoliutaus skurdo ribos buvo 3 proc., bedarbių – 50,8 proc., senatvės pensininkų – 13,1 proc. Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 8,3 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 5,5 proc., kituose miestuose – 13 proc.), kaime – 16,8 proc.

Negana to, pajamų nelygybė šalyje šiuo metu yra viena didžiausių Europos Sąjungoje. 2012 m. 20 proc. pačių turtingiausių ir 20 proc. pačių skurdžiausių žmonių Lietuvoje pajamų lygis skyrėsi 5 kartus. 2018 metais šis skirtumas siekė 7 kartus.

Pastebėta, kad kai kurios socialinės grupės yra jautresnės socialiniams bei ekonominiams iššūkiams ir rizikoms bei turi mažiau resursų su jais sėkmingai susidoroti. Statistika rodo, kad skurdo rizikos atžvilgiu Lietuvoje pažeidžiamiausi asmenys yra vaikai, daugiavaikės šeimos, vieniši tėvai, auginantys vaikus, neįgalieji, senatvės pensininkai, vieniši asmenys ir bedarbiai.

Socialinė atskirtis toliau didėja
Tyrimai atskleidžia, kad beveik pusė (46,8 proc.) Lietuvos šeimų, kurias sudaro vieniši tėvai, auginantys vaikus, susiduria su skurdo rizika. Dažniausiai šiuos namų ūkius sudaro vienišos mamos su vaikais. Skurstantys vaikai praranda galimybę dalyvauti įvairiose popamokinėse veiklose. Moterys, būdamos vienintelės šeimos maitintojos, susiduria su daugybe iššūkių. Dėl apsunkintų galimybių derinti šeimyninį gyvenimą ir darbą, motinoms susirasti darbą yra kur kas sunkiau. Dažnai tenka imtis mažiau apmokamų darbų dirbant nevisą darbo dieną.

2018 m. didžiausias skurdo rizikos lygis Lietuvoje buvo 65 metų ir vyresnio amžiaus asmenų grupėje. Naujausi duomenys rodo, kad 2018 m. senatvės pensininkų skurdas siekė 41,7 proc. ir, palyginti su 2017 m., padidėjo 5 procentiniais punktais.

Pensininkų skurdo rizikos lygis jau keletą metų iš eilės didėja. Nuolatinis jo didėjimas yra susijęs su vis augančiomis darbo pajamomis, o taip pat ir skurdo rizikos ribos padidėjimu bei santykinai mažu senatvės pensijų augimu. 2017 m. vidutinė senatvės pensija (277,3 Eur)

žymiai atsiliko nuo skurdo rizikos ribos (345 Eur). Tai rodo, jog pensijos Lietuvoje yra gerokai per menkos oriai gyventi.

Skurdo rizikos rodikliai byloja, kad Lietuvoje asmenų, turinčių negalią, skurdo rizikos rodiklis (2018 m. 35 proc.) yra beveik dvigubai didesnis negu tų, kurie negalios neturi (17,9 proc.). Toks atotrūkis yra ypač skaudus – neretai asmenys, turintys negalią, neturi objektyvių galimybių dalyvauti visuomeniniame bei socialiniame gyvenime dėl nepritaikytos fizinės aplinkos. Be to, dėl didelio skurdo paplitimo neįgalieji yra stumiami į vis didesnę socialinę atskirtį, taip vis mažėjant galimybėms jiems integruotis.

Galiausiai svarbu paminėti, kad Lietuvos neįgaliųjų skurdas yra vienas iš didžiausių visoje ES.

Nerimą kelia tai, kad šis skaičius kasmet labai didėja. 2011 m. šis rodiklis siekė 16 proc., o 2018 m. skurdo riziką patyrė 35 proc. Lietuvos neįgaliųjų. Bedarbių skurdas visoje Europoje yra net penkis kartus didesnis negu dirbančiųjų.

Lietuvoje bedarbių skurdas – vienas iš didžiausių. 2018 m. bedarbių skurdo rizikos lygis siekė net 62,3 proc. Su nedarbu vienu ar kitu gyvenimo periodu susiduria didelė dalis gyventojų, ypač kalbant apie aukščiau išvardytas, pažeidžiamiausias gyventojų grupes – neįgaliuosius, vienišus tėvus ir panašiai.

Trūksta elementariausių paslaugų
NSMOT direktorės Aistės Adomavičienės teigimu, negerėjanti statistika rodo, kad trūksta konkretaus ir visapusiško veiksmų plano skurdui mažinti. Anot jos, stagnaciją skurdo mažinimo srityje lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems – neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams. Taip pat trūksta elementarių paslaugų, kaip kad efektyvus ikimokyklinis ugdymas ar transporto paslaugos,  o skaitmenizacijos nelygumai taip pat gilina socialinę atskirtį.

„Kai kuriuos dalykus reikia reformuoti, bet dėl to niekas nedaroma. Neieškoma svarių sprendimų, kurie padėtų pakeisti situaciją“, – „Šiaulių naujienoms“ komentuoja A. Adomavičienė.

Pašnekovei ypatingą susirūpinimą kelia padėtis ikimokyklinio ugdymo srityje, kuris sukuria pagrindą vaikų mokymuisi ateityje ir yra kertinis dėmuo siekiant sumažinti skurdą bei užtikrinti socialinį mobilumą.

Lietuvos vaikų, dalyvaujančių ikimokykliniame ugdyme, skaičius siekia tik 58,2 proc. Skirtingose savivaldybėse šis skaičius smarkiai varijuoja: 2018 m. ikimokyklinio ugdymo nuo 0 iki 5 metų programą lankė 15-82 proc. vaikų. Dideli skirtumai pastebimi tarp kaimo ir miesto vietovių: pastarosiose šis skaičius vidutiniškai siekia 71,6 proc., kaimo – 27,9 proc.

„Jeigu nespręsime ikimokyklinio ugdymo prieinamumo problemos, nesudarysime vienodo starto galimybių ir toliau užprogramuosime vaikus skursti“, – perspėjo A. Adomavičienė.

Pasigenda aiškaus veiksmų plano
Ji pastebi, kad atsiranda ir naujų problemų, tokių kaip skaitmenizacijos iššūkiai. 2018 m. asmeninius kompiuterius namuose turėjo 76 proc., o interneto prieigą – 78 proc. namų ūkių. Nors šie rodikliai kasmet vis gerėja, Lietuvos gyventojų asmeninių kompiuterių turėjimo ir prieigos prie interneto rodikliai yra vieni žemiausių ES. Kaimo vietovėse interneto prieigos neturinčių gyventojų skaičius siekė 27,9 proc. Dažnas jų stokojo tinkamų įgūdžių naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, kas didino atskirtį nuo informacijos ir paslaugų bei sukūrė barjerus siekiant įsidarbinti.

Kaimų gyventojai taip pat atkreipia dėmesį, kad autobusai važinėja tik keletą kartų per dieną ir geriausiu atveju yra suderinti tik su vaikų grįžimu iš mokyklos. Vaikų vasaros atostogų metu pasitaiko atvejų, kai autobusai kaimus pasiekia tik kelis kartus per savaitę, todėl susisiekimo stoka tampa rimtu iššūkiu ieškant darbo. Neužtikrinant elementarių paslaugų, žmonės stumiami į nedarbą ir dar didesnę atskirtį.

Nepaisant valdžios nesugebėjimo spręsti skurdo problemos, pašnekovė įsitikinusi, kad šiuo atžvilgiu kažko imtis gali ir eiliniai piliečiai: „Reikėtų raginti valdžią priimti sprendimus, nesipriešinti tam tikriems mokesčiams, palaikyti svarius sprendimus, nepasiduoti populizmui. Tam reikia aktyvesnio dalyvavimo visuomenėje, gilesnio žiūrėjimo į politinius sprendimus.“

Anot jos, taip pat labai svarbu nekaltinti ir negėdyti nepritekliuje gyvenančių žmonių. Suversdami kaltę vien ant žmonių, palengviname darbą sprendimo priėmėjams, nes taip jie pamiršta, kad turi kažką keisti.

„Įsivaizduokite situaciją. Aštuoniolikametis auga rimtų problemų turinčioje šeimoje. Jį mėto iš  vienos mokyklos į kitą. Galiausiai jis iš mokyklos išeina be išsilavinimo, gebėjimų ir su pykčiu tiek ant sistemos, tiek ant tėvų bei su tokiu požiūriu gyvena toliau. Tai ar tikrai dėl to jis pats kaltas? Galbūt taip nutiko, nes nebuvo suteikta pagalba nei jam, nei jo šeimai?“ – susimąstyti ragina A. Adomavičienė.

2019 10 21 15

Nedaug uždirbantys negali pasigirti visaverte mityba.
Autorės nuotr.

Į viršų