Mūsų miesto gatvėse nuo metų pradžios įrengti meniški stendai, iš kurių žvelgia užsienyje gyvenantys ir kuriantys šiauliečiai, pasaulio lietuviai. Šiaulių universiteto bibliotekoje vyko vieša diskusija su kultūrologu, buvusiu ilgamečiu Australijos lietuvių bendruomenės pirmininku Vytautu Jonu Juška apie lietuvius ir lietuvybę šiuolaikiniame pasaulyje. 

„Lietuvių chartija“ – moralinis kodeksas
„Gimiau Anglijoje, gyvenau Australijoje, esu lietuvis“,  – taip prisistatė kultūrologas V. J. Juška. – Turiu Anglijos, Australijos ir Lietuvos pilietybę, bet mirsiu tik už vieną iš jų.“ 1953 m. jis gimė Jungtinėje Karalystėje, 1960 m. emigravo į Australiją. Baigęs Melburno Viktorijos universitetą, save paskyrė visuomeniniam, kultūriniam bei politiniam darbui Australijos lietuvių bendruomenėje. Puoselėjo akademines Baltijos šalių studijas Macquarie universitete, rengė ir vedė radijo laidas lietuvių kalba, rašė į lietuvišką spaudą, tyrinėjo Australijos lietuvių problematiką, skaitė paskaitas Lietuvių bendruomenėje bei tarptautinėse konferencijose. Vadovavo įvairioms Australijos organizacijoms. Į Lietuvą grįžo 2011 metais, atkūrė Lietuvos pilietybę. Šiuo metu puoselėja kultūrinę veiklą, dėsto anglų kalbą, verčia tekstus iš lietuvių į anglų kalbą, dirba su pasaulio lietuvių bendruomenėmis bei lietuviškomis kultūrinėmis organizacijomis.
Kultūrologas V. J. Juška kalbėjo apie Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrimą, jos vystymąsi ir iššūkius, pristatė „Lietuvių chartiją“, aptarė diskutuotinus klausimus apie pirmąją, antrąją ir trečiąją emigruojančių lietuvių bangas ir kiek mitų apie šį reiškinį yra sukurta.  

Šiemet sukanka 70 metų, kai 1949 m. birželio 14 d. Augsburge (Vokietija) Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK'as) paskelbė „Lietuvių chartiją“. Pasibaigus karui tapo aišku, kad Lietuva dar ne greit bus laisva, ir daugelis į Vakarus pasitraukusių žmonių pradėjo naudotis atsiradusia galimybe iš pabėgėlių stovyklų emigruoti į Kanadą, Australiją, kitas nuo karo nenukentėjusias šalis. VLIK pirmininko Mykolo Krupavičiaus ir kitų iniciatyva nutarta kiekvienoje šalyje steigti lietuvių bendruomenes ir jas visas vienijančią Pasaulio lietuvių bendruomenę
.„Lietuvių chartija“, sudaryta iš trylikos punktų, – pabrėžė V. J. Juška, – be kitų dalykų, skelbia, kad tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė, kad niekas negali būti prievartaujamas nutraukti savo ryšio su tautine bendruomene ir kad po pasaulį pasklidę lietuviai sudaro vieną Pasaulio lietuvių bendruomenę.“ Remiantis šia nuostata, pasak V. J. Juškos, bet kuris užsienyje gyvenantis lietuvis yra Lietuvių bendruomenės narys.

„Lietuvių chartija“ padėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės pagrindus, subūrė ir įprasmino per Antrąjį pasaulinį karą už Lietuvos ribų išsibarsčiusių lietuvių pastangas toliau kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir stengtis bet kokia kaina išlaikyti ne tik šeimos ir giminystės, bet ir tautinį ryšį. Pasak kultūrologo, „Lietuvių chartija“ buvo ir dabar tebėra  moralinis kodeksas, kuriame įsipareigota, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė vienytų visus už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius, siektų išlaikyti, kurti bei ugdyti lietuvių tautos gyvastį: jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas ir remti Nepriklausomos Lietuvos valstybę.

Tai visuomeninė nepolitinė organizacija, ji šiuo metu jungia 45 šalių lietuvių bendruomenes. Labai svarbu, kad Seimas paskelbė 2019 metus Pasaulio bendruomenės metais, parodydamas, kad siekiama kokybiškai naujo dialogo su Lietuvos diaspora.

Sau žmogus ir sau lietuvis
V. J. Juška taip pat nemažai dėmesio skyrė Vydūno asmenybei, teigė, kad jo gyvenimas yra pavyzdys, kaip visą save galima atiduoti tautos sąmonės formavimui. Jo mokymo dvasioje brendo kultūrinė ir šviečiamoji veikla emigrantų stovyklose Vokietijoje, jis parodė kelią, kaip reikia tvarkytis bendruomenėms už Lietuvos ribų, nes kur begyventume, esame viena tauta.

V. J. Juškos teigimu, vien tai, kad namie šneki lietuviškai, dar nereiškia, kad esi lietuvis. Svarbu asmeninis apsisprendimas. Pranešėjas apgailestavo, kad laikydami save europiečiais tolstame nuo Lietuvos. O kai gyveni toli nuo tėvynės, tas atitolimas dar spartesnis. Vydūnas į sąvoką „sau žmogus“ sudėjo esmines vertybes, kurios neleidžia menkinti savo esmės, savo kultūros.

Kultūrologo teigimu, pirmoji emigrantų karta, per 800 tūkst. asmenų, išvyko iš Lietuvos dar nesuvokę savo tapatybės. „Caro gubernijos pakraštys buvome, niekas neinvestavo į švietimą, kultūrą. Buvo tradicija, kad žemę paveldi vyresnysis sūnus, o į amatus žiūrėta kreivai. Išeitis – vykti į Angliją ar Ameriką užsidirbti“, – sakė kultūrologas. Emigracijos pradžia laikoma laikotarpis po 1863 m. sukilimo. Antroji XIX a. pusė, kai dalis net nežinojo savo tautybės, užsirašė rusais, lenkais. V. J. Juška pabrėžė, kad vienijanti jėga buvo bažnyčia, todėl emigracijoje daugelis jautė artimumą lenkams. Tačiau toji beraščių, galima sakyti, karta, kuri gyveno sunkiai dirbdama šachtose ir skerdyklose, savo lėšomis sugebėjo sukurti parapijas, pastatyti mūrines bažnyčias ir mokyklas, rūpintis tautiečių švietimu. Fotopaveiksluose uždokumentuota sunki pradžia. Daug žuvo šachtose.  Pasak V. J. Juškos, trečioji emigrantų banga turi daug daug panašumų. Nemaža dalis po ekonominės krizės išvykusiųjų taip pat gyvena ir dirba vergiškomis sąlygomis, tarkim, 10 vyrų išsinuomoja kambarį ir miega pamainomis, o uždirba skatikus.

J. Basanavičiaus idėjos pasiekė ir užjūry gyvenančius. Ypač, pranešėjo teigimu, turėtume būti dėkingi daktarui J. Šliūpui, kun. A. Burbai. Emigrantai kruvinu prakaitu uždirbtais pinigais dalijosi su Lietuva, karo metu buvo šelpiami skurstantys, pavyzdžiui Žemaitė Amerikoje surinko 30 tūkstančių dolerių. Emigrantai sukūrė kapitalą Lietuvos valstybei, padėjo spaudos leidybai ir platinimui. Jų pastangomis nepriklausoma valstybė kūrėsi be didelių skolų. Nemažai dėmesio skyrė savo ir vaikų švietimui, kūrė politines ir visuomenines organizacijas, kurios tapo pavyzdžiu besikuriančiai nepriklausomai Lietuvai.

Nemažai kalbėta apie antrosios bangos emigrantus, kurie užsienyje atsidūrė, nes okupacinė valdžia trėmimais ir represijomis parodė, kad bus susidorota su kunigais, inteligentais, mokslininkais, kariškiais, pažangiais ūkininkais. Jie nepabėgo iš Lietuvos, o dirbo Lietuvai, klojo pamatus nepriklausomybei.

Kultūrologas pabrėžė, kad didelė politinė klaida, tautos išdavystė buvo sprendimas nesipriešinti okupantui, bijant prarasti daug gyvybių. V. J. Juška priskaičiavo milžiniškus tautos nuostolius, į kuriuos įeina, karo metu išžudyti, tremtyse nukankinti, partizaninėje kovoje žuvę, į užsienį emigravę ir dalinai arba visai nutautėję Lietuvos žmonės. Buvęs Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkas remdamasis savo paskaičiavimais teigė, kad jei ne istorinės aplinkybės, politikų klaidos, lietuviškų šaknų turinčių žmonių būtų galima priskaičiuoti ne 10 ir ne 20 milijonų, o gerokai daugiau. Kalbėtojas tikino, kad būtina keisti Konstituciją, nes niekas neturi teisės atimti prigimtinės lietuviškos pilietybės. Jo teigimu, žmogus gali turėti ir kelias pilietybes, bet vis tiek laikyti save lietuviu.

Pranešėjas apgailestavo, kad trečiosios kartos emigrantai vis labiau nuo lietuvybės tolsta, pavyzdžiui, JAV iš 680 lietuviškų parapijų belikę vos 8, kurias išlaikyti darosi vis sunkiau. Ypač skaudina, kad net Lietuvoje gyvenantys kai kurie žmonės didžiuojasi, kad jų vaikai nuo mažumės mokomi anglų kalbos ir gyvens užsienyje.

„Kai užgriuvo ekonominė krizė, graikai sukėlė riaušes, o  mūsiškiai, deja, susipakavo lagaminus“, – konstatavo V. J. Juška. Tačiau kaip gerą pavyzdį pateikė Anglijoje besiburiančius jaunus žmones, kurie jau imasi tvarkyti tautiečių kapus.

Būti pasaulio lietuviu reiškia būti savotišku Lietuvos ambasadoriumi, tai – didelė atsakomybė. Pažinti kitas kultūras ir išlikti lietuviu, kiekvienam turi būti svarbu. Bet valstybė, pasak V. J. Juškos, neturi atstumti savo tautiečių. Kitaip nuostoliai bus neatitaisomi.

2019 10 14 1

V. J. Juška: „Turiu Anglijos ir Australijos pilietybę, bet esu lietuvis.“
Autorės nuotr.

Į viršų