Ričardas Sokas, Čikagoje gyvenantis pianistas, vargonininkas, pedagogas, chorvedys,  krikščioniškos muzikos kūrėjas, dainų muzikos autorius ir atlikėjas, kelias dienas svečiavosi Lietuvoje, dirigavo Šiaulių valstybiniam chorui ,,Polifonija“ tarptautinio chorinės muzikos festivalio ,,Šiauliai Cantat“ koncerte Šiaulių Šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje atliekant jo sukurtą giesmę ,,Tėve mūsų“.

Ričardas Sokas ir jo žmona Audronė – buvę šiauliečiai. Apie tai, koks kelias atvedė į krikščioniškos muzikos pasaulį, su kokiu kraičiu atvyko į gimtinę, ko labiausiai ilgu gyvenant svetimame krašte, kalbamės „Polifonijos“ salėje, kur buvo įrašinėjamas R. Soko adventinių ir kalėdinių giesmių albumas.

Vaikystės žaislai – muzikos instrumentų parduotuvėje
R. Sokas gimė Kelmėje 1962 m. rudenį. Į bažnyčią eidavo su tėvais ir a. a. seserimi Zita kiekvieną sekmadienį. Jo tėvas Adolfas Benediktas buvo stiprus lietuvis. Tėvui, amžiną jam atilsį, Ričardas dėkingas, kad nebuvo nei spaliukas, nei pionierius. Tėvas nekentė tarybų valdžios, sakė: „Lietuviai esame, todėl neimk jokių kvailų dalykų: jei kokią žvaigždę prikabins, namo neparsinešk.“ Septynmetis vaikas atsisakė stoti į spaliukus, į pionierius – nebesiūlė. „Visi Kelmėje žinojo, kad mes einame į bažnyčią. Mokytoja suprato, nevertė, nešantažavo. Kai esi tikras, drąsiai darai, niekas nepristoja, kokie laikai bebūtų, – tikina R. Sokas. – Jokio persekiojimo nebuvo, mokslus baigiau jokioms organizacijoms nepriklausydamas.“

Nors abu tėvai bažnyčios chore giedojo, muzikalumą, absoliučią klausą Ričardas mano gavęs labiausiai iš mamos Zofijos. Ji  gražų balsą turėjo, daug kur dainuodavo, bet sunkus laikas po karo, tėvai neišleido mokytis į Šiaulius. „Ji neturėjo progos profesionaliai muzikos mokytis, bet kai manęs laukėsi, intuityviai suvokė, kad jos antrasis vaikas bus muzikantas. Taigi iš jos sąmoningo nusiteikimo gavau tą Dievo dovaną“, – tvirtina R. Sokas.

„Save atsimenu nuo 4 metų, – pasakoja Ričardas. – Aš žaislų visai nenorėjau, tik prašydavau, kad nuvestų į universalinę parduotuvę po Mišių. Ten buvo muzikos instrumentų skyrius. Stoviu ir žiūriu į instrumentus. Žinojau, kad nieko man nenupirks, nes neturėjo tiek pinigų. Ir taip kiekvieną sekmadienį: iš bažnyčios į parduotuvę – pastoviu, atiduodu pagarbą muzikai. Taigi natūraliai muzika atėjo į mane. Groti pradėjau pats akordeonėliu 4 bosų, paskui su amžiumi tų bosų daugėjo. Net negalvojau, ką spausti, ką daryti, kažkaip savaime išeidavo.“

Po Mišių gana dažnai būdavo choristų susitikimų: padainuoti, pabūti kartu toje pačioje lietuviškoje dvasioje. Ir klebonas ateidavo. Per vieną tokį pasibuvimą mama užkėlė Ričardą ant stalo ir jis be jokio jaudinimosi pagrojo, ką sau visada grodavo. „Buvo keista, kad visi labai ploja, džiaugiasi. – prisimena Ričardas. – Tada gavau pirmąjį apdovanojimą – 1 rublį. Dar prisakė, kad nepamesčiau, nes čia daug pinigų.“

R. Sokas teigia niekada, nė vienos sekundės, neabejojęs, ką gyvenime turėtų veikti. „Iš mažumės absoliučiai sąmoningas grūdas pasėtas – būti muzikoje.“ Muzikos mokyklą pradėjo lankyti nuo 6 ar 7 metų. Tėvai nusprendė, kad Šiauliuose sūnus geriau muzikuoti išmoks, todėl persikėlė gyventi į Šiaulius. Šiaulių vaikų muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu pas mokytoją P. Keblikienę. „Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje Sergejus Šelmuk mokė mane fortepijono, – pasakoja R. Sokas. – Didžiausia pagarba jam. Buvau jo pirmas studentas. Pastatė mane ant kojų, per 4 metus ištaisė klaidas. Centrinis mokytojas mano gyvenime: ir kaip specialistas ir dėl asmeninių savybių. Su manimi daug dirbo, suformavo kaip muzikantą, požiūrį į muziką. Tas laikas – 14–18 metų – labai svarbūs asmenybės vystymuisi. Konservatorijoje buvo tik viskas giliau, plačiau.“ Lietuvos valstybinėje  konservatorijoje fortepijoną studijavo prof. Olgos Aleksandrovnos Šteinberg klasėje ir prof. Leopoldo Digrio vargonų klasėje, dalyvavo jaunųjų atlikėjų konkursuose.

Pažinti pasaulį ir būti laisvam
Baigęs konservatoriją R. Sokas tapo koncertuojančiu vargonininku. Koncertavo Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kitur. Mamai – džiaugsmas, jos svajonės išsipildymas. Ji dirbo „Rūtos“ fabrike buhaltere, be galo didžiavosi išgirdusi, kad jos sūnus koncertuoja, atvažiuodavo į koncertus bet kur. Tačiau euforija truko neilgai, ėmė kirbėti mintis: kas tu esi, kur tu nori būti? Mokytasi 16 metų, o už koncertą gauni 15 rublių. Žinoma, koncertuoti smagu, nuo ketverių svajota. Bet atėjo tas laikotarpis, kai muzikantai pradėjo dirbti taksistais, pardavinėti metalą.

Atsirado žmogus, kuris pasiūlė važiuoti į Ameriką. Kaip ten patenkama? Iš kur viza? Klausimų buvo daugybė, bet jis parūpino iškvietimus ir 1991 m. R. Sokas išvyko į JAV. „Nenorėjau atsidurti situacijoje, kai mane pradėtų kontroliuoti finansinės sąlygos, priverstų paklusti, – emigracijos motyvus aiškina R. Sokas. – Išvažiavau, nes norėjau pamatyti pasaulį, kokią muziką groja ten. Amerika – tai šalis, kurioje pavažiavęs 10–15 min. rasi vis kitą kultūrą. Tai duoda gerą jausmą, neužsidarai vien savo kultūroje, girdi, suvoki skirtingumus, atsiveria pasaulinė kultūra. Ir Dievas turbūt mane palaimino.“

Trečią dieną jau buvo apgyvendintas ir pakviestas groti liuteronų parapijoje. Ričardas negaili padėkos žodžių jį Čikagoje globojusiems ir parėmusiems šviesios atminties žmonėms visuomenės veikėjams, mecenatams daktarui Jonui Adomavičiui bei Vytautui Radžiui.

„Negaliu girtis, meluoti. Išvažiavau negalvodamas daug apie Lietuvą. Norėjau pasižiūrėti, kaip galėčiau save atskleisti, tik žinojau, kad būtinai muzikos srityje. Akordeonas lydi mane visą gyvenimą. Išbandžiau save visur: grojau roką su amerikiečiais, teko groti įvairią muziką  restoranuose, šokiams pokylių metu, vestuvėse. Ilgai neuždaviau sau klausimo, kur tai nuves“, – atvirauja Ričardas.

Kalifornijos universitetas R. Sokui pripažino Lietuvoje gautą diplomą ir suteikė bakalauro laipsnį bei teisę dėstyti muziką JAV. Jis yra Lietuvių bendruomenės kultūros tarybos narys, Čikagos lietuvių operos chormeisteris ir koncertmeisteris, Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuvių parapijos Čikagoje vargonininkas bei choro vadovas. Su choru organizuoja religinės muzikos koncertus, dalyvauja įvairiuose tautiniuose renginiuose, pats dažnai akompanuoja solistams ir chorams, įvairiomis progomis vargonuoja. Turi savo pramoginės muzikos orkestrą, kuris dalyvauja įvairiuose renginiuose. R. Sokas gerai pažįstamas ir Čikagos bei jos apylinkių lietuviams, ir amerikiečiams.

Dievas atveda žmones, kurių reikia
Kadangi R. Sokas dar groja angliškose ir ispaniškose Mišiose, pirmiausia giesmes kurti pradėjo šiomis kalbomis, vėliau atsirado daugiau drąsos kurti lietuviškai.

„Lietuviškoje savo parapijoje groju tik savo muziką – kaip koks Bachas senovėje, – šypteli R. Sokas. – Drįstu taip elgtis, nes klebonas toleruoja. Mane girdėjo įvairūs kunigai atnašaudami Mišias, vyskupai iš Lietuvos. Jie vis paklausdavo, iš kur ta negirdėta muzika. Palankiai psalmes įvertino arkivyskupas Gintaras Grušas, ypač kai jas atliko puiki jauna dainininkė Agnė Giedraitytė. Supratau, kad mano muzika gali būti įdomi ir Lietuvos žmonėms“, – pasakoja R. Sokas, paaiškindamas, kaip kilo mintis Lietuvoje daryti savo muzikos įrašus.

Prieš kelerius metus į bažnyčią atėjo viena dainininkė, kuri yra dainavusi Vilniaus arkikatedros chore. Ji pamatė, kad R. Soko natos ranka rašytos ir nukreipė pas žmones Lietuvoje, kurie gali jo natas surinkti ir išspausdinti. Taip Ričardo kelyje atsirado vilnietis Žygimantas Čmieliauskas ir Kauno technologijų universiteto profesorius muzikologas Darius Kučinskas.

Laimingas atsitiktinumas: „Gal šventoji dvasia atsiuntė D. Kučinską į Čikagą po pusmečio, kai darbas buvo pradėtas, – neslepia džiugesio pašnekovas. – Profesorius į bažnyčią nelabai eidavo, vos ne ateistas. Iš mandagumo nuvažiavo kartu su mumis į bažnyčią, o kai išgirdo giedamas psalmes, tapo beveik mano muzikos fanas – „Mes turime vežti tavo muziką į Lietuvą“, – sakęs su ašaromis akyse D. Kučinskas.“ Atsirado drąsos išleisti dvi atskiras psalmių giesmių knygas. Bet šiuolaikiniam žmogui trūksta laiko nagrinėti natas, todėl, R. Soko teigimu, prie kiekvienos knygos reikėtų pridėti po kompaktinį diską.

Ričardas kreipėsi pagalbos į maestro Sigitą Vaičiulionį, „Polifonijos“ choro įkūrėją, su prašymu tarpininkauti, kad jo giesmes šis choras sugiedotų. Šį kartą kaip burtažodis suveikė R. Soko mokytojų vardai. S. Vaičiulionis juo patikėjo, neišgirdęs nė vienos natos. Netrukus kūrėjas gavo laišką iš „Polifonijos“ choro direktorės Nijolės Saimininkienės ir bendradarbiavimas užsimezgė.

Didžiulė garbė, Ričardo teigimu, kad jo adventines ir kalėdines giesmes atlieka ir įrašo Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“.

Kitas laimingas susitikimas, pasak R. Soko, įvyko Čikagoje su Asta Krikščiūnaite. Garsi solistė sugiedojo R. Soko „Ave Marija“, jai patiko, paprašė dar giesmių. A. Krikščiūnaitė suvedė muzikos autorių su jos studentės vadovaujamu vokaliniu ansambliu, su kuriuo Vilniuje  įrašoma keletas R. Soko psalmių. Gali būti, kad vieną kitą solo partiją atliks ir pati A. Krikščiūnaitė.

Daug pasaulio matęs brolis kunigas Lukas Laniauskas S J. Čikagos Šventojo Ignaco mokyklos kapelionas, pasirūpino, kad R. Soką priimtų „Marijos radijas“ Kaune. Ričardas pakviestas interviu, bus transliuojama jo muzikos. Tuo pačiu metu bičiulė poetė Sandra Avižienytė, kurios eilėmis Ričardas yra sukūręs dainų, atvėrė kelius į televiziją. LRT įrašyta laida apie emigracijoje gyvenantį lietuviškos muzikos kūrėją.

„Pačiu laiku Dievulis atsiuntė reikalingų žmonių, – apibendrina pašnekovas. – Prieš pusantrų metų  Audronei, savo žmonai, sakiau: turiu kažką daryti, kad mano muzika gyventų, negulėtų seife. O dabar vienu metu mano muzika skamba Šiauliuose, Kaune, Vilniuje. Ir atliekama profesionalių kolektyvų.“

Išgirsti savo muziką – begalinis džiaugsmas
R. Sokas yra sukūręs 200 psalmių, 105 giesmes. Dauguma jų parašyta per paskutinius septynerius metus. Ruošdamasis Palaimintojo Jurgio Matulaičio jubiliejinėms Mišioms R. Sokas surinko profesionalų ansamblį, pradėjo vartyti giesmynus – arba senoviška ar šiek tiek per paprasta, arba labai sudėtinga. Nusprendė sukurti savo, pradėjo domėtis kardinolo biografija.

„Kai paskaičiau, supratau, koks sudėtingas jo gyvenimas. Įstrigo J. Matulaičio žodžiai: „Leisk, Viešpatie, sudegti ant altoriaus. (…) Leisk, Viešpatie, man būti kilimėliu po kojom prie bažnyčios durų.“ Toks buvo jo tarnystės moto“, – pasakoja R. Sokas.

Vieną nuostabią giesmę sukūrė J. Matulaičio žodžiais. O sunkiausia buvo, kai atėjo iki „Tėve mūsų“. „Tai vienintelė Kristaus palikta malda, visa kita sukurta žmonių. Kaip išdrįsti prie jos prisiliesti? Bet... rankas uždėjau ant fortepijono ir per 15 min. atsirado giesmė“, – prisimena Ričardas. Šią giesmę choras „Polifonija“ giedojotTarptautiniame chorinės muzikos festivalyje „Šiauliai Cantat 2019“.

„Aš dirigavau valstybiniam chorui ir mano muzika skambėjo bažnyčioje, kurioje meldžiausi vaikas būdamas. Daugybės metų prireikė, kol suvokiau, ko noriu. Palaimintasis Jurgis Matulaitis atvedė, kad pirmasis kūrinys, atliktas viešai Lietuvoje profesionalaus kolektyvo, būtų ši malda“, – kalba R. Sokas. Jam džiugu, kad „Polifonijos“ choristai teiraujasi natų, tikisi, kad greitai galės jomis pasidalyti.

„Mano muzika tokia, kad nereikėtų žmonėms baigti didelius mokslus ją suprasti ir giedoti. Gali vos keletą kartų pasiklausęs niūniuoti. Nenoriu atradinėti naujovių ir didžiuotis, kad vienintelis sukūriau tam tikrą harmoniją, panaudojau ypatingą muzikinę techniką, kurios niekas nematė negirdėjo. Man esmė yra, kad žmogui miela būtų giedoti, gal net gitara pritariant, – apibūdina savo muziką kompozitorius. – Per įrašų repeticijas ir festivalio koncerte jaučiausi pakylėtas: didžiausia laimė girdėti erdvėje sklindant tai, ką tik savyje girdžiu.“ Leidiniuose bus atskiros partijos numatytos vargonams, chorui ir kitiems instrumentams. R. Sokui  tekstas taip pat labai svarbus, kartais pats parašo, bet dažniau atsirenka prasmingos poezijos.

„Amerikos bažnyčiose visi žmonės kartu gieda. Labai gražus įspūdis. Lietuvoje tokio šilto bendrumo trūksta, – įsiterpia Audronė.– Gal su Ričardo giesmėmis ir bažnytiniame gyvenime vyktų atsinaujinimas. Žmonės nesunkiai per kelis kartus išmoksta, o paskui emocija ir melodija veda įprastiniu keliu. Klausydama, kaip nuostabiai Ričardo giesmės skamba atliekant „Polifonijai“ negalėjau sulaikyti ašarų. Pagaliau Ričardas Sokas atvežė į gimtinę nepaprastą dovaną kaip atsidėkojimą savo mokytojams už gautą išsilavinimą.“

Gimtinė kvepia obuoliais ir juoda duona
Ričardą ir Audronę Čikagoje suvedė bažnyčia ir muzika. Jis Audronės dukterėčią mokė muzikos, o vėliau per Mišias tarsi užbūrė į širdį smengančios giesmės. Kaip neužkalbinsi žemietės? Paaiškėjo daug bendrų interesų. Abiejų mamos Šiauliuose gyvena, abu tą pačią muzikos mokyklą lankė. Audronės svajonė turėti namuose fortepijoną tik sutikus Ričardą išsipildė.

„Aš ne muzikė, nors mokiausi groti smuiku. Dirbu ligoninėje, bet mūsų namai pilni muzikos ir kalbų apie ją“, – dalijasi džiaugsmu Audronė.

Liūdina, kad ne per visas šventes vien gimtąja kalba gali šnekėtis – amerikiečiai greiti įsižeisti. Rūpi, kad augantys giminaičiai savo lietuviškumo nepamestų. Skaudu, kad tuštėja lietuviška parapija ir nuostabaus grožio Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią išlaikyti vis sunkiau. O pastatė ją, puoselėjo žmonės iš savo lėšų, vienuolės įkūrė mokyklą, ligoninę. Deja, senoji karta nyksta, o naujus lietuvius pritraukti nelengva.

Abu džiaugiasi lietuvišku rudeniu. „Rytą išbėgome, nėra trimis eilėmis zujančio mašinų srauto. Tylu, tolumoje arklys prunkščia, ant žemės obuolių prikritę. Tokia ramybė širdyje. Pasiilgstame tikros kvepiančios juodos duonos, mamos virtų cepelinų. Ir pyragas, net parduotuvėje pirktas, – čia kvepia kitaip“, – dvi valandos pralėkė bešnekant, o dar tiek liko neišsakyta, todėl pabaigia abu sykiu: „Kur begyventum, svarbiausia – jei ką nors gero sukuri žmonėms.“

 

2019 10 12 5

R. Sokas po įrašų repeticijos „Polifonijos“ salėje.
Autorės nuotr.

2019 10 12 4

2019 10 12 3

Akimirkos iš tarptautinio chorų festivalio-konkurso „Šiauliai Cantat 2019“.
Egidijaus GEDMINO nuotr.

Į viršų