,Jūsų šalis labai graži, tiek žalumos ne visur pamatysi, bet kai peržengęs Latvijos sieną panorau apsinakvoti miške, nustėrau. Aplinkui plynas kirtimas. Joniškyje man papasakojo, kad žmonės susirūpinę, jog Lietuvoje naikinami gražiausi miškai. O čia, Šiauliuose, matau tą patį – tokio grožio liepos iškirstos. Kuo kvėpuosite? Kur savo širdį nuraminsite?“ – tokiais žodžiais pradėjo pokalbį miesto bulvare taikos piligrimas Tanausu Herrera, kuris jau pėsčiomis apkeliavo 14 Europos šalių, nešdamas žinią, kad žmonės turi išmokti gyventi darnoje su gamta ir su vienas kitu.

Už taiką be sienų
T. Herrera, 41-erių vyras, kilęs iš Ispanijos, nuo devyniolikos gyvenantis Londone, kelionę pradėjo 2017 m. Ant jo marškinėlių nugaros yra parašyta angliškai: „Ėjimas už taiką be sienų“.

Iškeliauti jis nusprendė iškart po to, kai įvyko teroro išpuolis Mančesteryje, Arianos Grande koncerte. Žuvo mažiausiai 22 žmonės, 59 sužeisti.

„Mano kelionė yra dėl taikos. Man labai rūpi, kad nesaugus žemynas, kuriame kariauta nuo seniausių laikų: kolonizatoriai, protestantų ir katalikų kruvini susirėmimai, Napoleono karai, sovietai ir fašistai, teroristų išpuoliai. Žuvo milijonai žmonių, o kokia prasmė?“ – ugningai kalbėjo T. Herrera.

Svarbiausia  jo misija – priminti žmonėms, kad taika yra būtina. Jis lankėsi Niurnberge ir Berlyne, nes negalima pamiršti, kokią žalą žmonijai padarė nacistai. Svečiuodamasis Kalė domėjosi pabėgėlių problemomis, mitais, kurie apie juos skleidžiami. Paryžiuje diskutavo su taikos organizacijų dalyviais. Keliaudamas per Daniją, Švediją, Malmę susitiko su budizmo, žydų, musulmonų ir katalikų lyderiais. Europoje plintančios baimės dėl musulmonų nepadeda sugyventi saugiai, tolerantiškai.

Pasididžiuodamas piligrimas rodė ant kaklo nešiojąs vieno Šveicarijos kunigo dovanotą medinį pakabutį. Jis simbolizuoja brolį Klausą (Nicholą von Flue), kurio patarimai XV a. padėjo pasiekti taiką tarp Šveicarijos kantonų ir jis buvo pramintas Taikos Princu.

Baltijos tautos piligrimą sužavėjo drąsiomis idėjomis. Taline lankėsi, kai buvo minimas Baltijos kelio 30-metis. „Koks pakilus jausmas, kai stovi ilga žmonių grandinė su vėliavomis ir gėlėmis, pravažiuojančios mašinos signalizuoja, sveikina. O tada 2 milijonai susikibo rankomis, – šypsojosi pašnekovas. – Kai papasakojau tai savo draugams, jie negalėjo patikėti.“ Tokios vienybės piligrimas linkėtų visai Europai.

Esame dalelė gamtos – kapojame savo rankas
Energingu žingsniu stumdamas vežimėlį, ant kurio puikuojasi užrašas: „Artūrai Visockai, save the trees“ keliautojas sustoja bulvare, kurio ramybę laikinai tebesaugo liepos. T. Herrera mielai prisistato juo susidomėjusiems praeiviams, pasakoja apie savo kelionės tikslus bei patirtis. Lietuvoje jis dar nedaug tespėjo apeiti: Joniškis, nakvynė Gataučiuose, nepamirštamas Kryžių kalno įspūdis. Jam patinka bendrauti su žmonėmis, sako Lietuvoje sutinkamas svetingai. Bet jam neramu dėl to, ką savo akimis pamatė: kertami medžiai, daug negyvų gyvūnų pakelėse. Kai sužinojo, jog Šiauliuose žmonės prie medžių prisirakino, kad juos išsaugotų, žvakutes uždegė prarastoms liepoms pagerbti, nusprendė būtinai savo akimis pamatyti.

T. Herrera randa sąsajų tarp Šiaulių ir žaliausio Europos miesto Šefildo. Ten taip pat buvo užsimota senuosius medžius išnaikinti, bet žmonės nepasidavė. Vieningas pasipriešinimas privertė valdžią nusileisti. Pasak piligrimo, mūsų miestas taip pat gali išgarsėti žaliosiomis iniciatyvomis, jei išradingi architektai ir dizaineriai pajėgūs sugalvoti, kaip erdves modernizuojant senuosius medžius išsaugoti.

Lankydamasis Briuselyje keliautojas domėjosi Europos Sąjungos struktūromis, projektų finansavimo principais. Jis įsitikinęs, kad socialiniuose tinkluose paskleista žinia apie tai, kaip naikinama gamta pasitelkiant Europos Sąjungos fondus, turėtų labai nepatikti tiems, kas tas lėšas dalija.

,,Keliaudamas daug laiko praleidžiu gamtoje ir supratau, kad žmogui reikalingas ne tik švarus oras. Gamtos gyvenimas ir mūsų gyvybinis ritmas yra labai artimai susieti. Mes negalime išardyti nė vienos ekosistemos dalelės. Kerti medį – kenki aplinkai ir žmogui. Tarsi savo rankas kapoji. Naikinti senus medžius – tai tas pats, kas uždrausti gyventi seniems žmonėms. Tai primena fašizmą. Ekologija ir politika yra labai artimi dalykai“, – kalbėjo T. Herrera.

Pamatyti, pažinti, išmokti
Dvejus metus trunkančiai kelionei T. Herrera pinigų iš anksto netaupė. Pasitaiko, kad kas nors į sąskaitą kelias dešimtis eurų perveda, nakvynės pakviečia ir pamaitina. Pinigai – reliatyvus dalykas. Latvijoje piniginę prarado, greičiausiai pametė. „Gerai, kad pasas liko. Be jo kelionėje blogiau būtų“, – ispaniška maniera mosteli keliauninkas.

Pavėžėjimo paprastai atsisako, keliauja kaip sraigė su savo nameliu: vežimėlyje palapinė, drabužiai visiems metų laikams, skėtis, čiužinėlis, šiek tiek maisto, vandens. Nakvynės kartais geri žmonės pakviečia, jei ne – permiega palapinėje. Į restoranus nevaikšto, yra veganas, todėl maisto jam daug nereikia. Džiaugėsi, kad Lietuvoje obuoliais pavaišino, šiauliečiai po susitikimo su žurnalistais pakvietė į „Valerijono“ arbatinę.

Pasak piligrimo, pirmiausia kiekvienam žmogui reikia vidinės taikos. Nuo jos galime pradėti galvoti apie taiką visame pasaulyje. „Sienas mes pirmiausia statome savyje, vėliau sukuriame jas tarp žmonių, tarp tautų ar tarp religijų. Baimė stabdo mūsų kritinį mąstymą ir sukuria stereotipus. Vienas mano tikslų – paskatinti žmones nebijoti, – sakė keliautojas. – Pats siekiu pamatyti, pažinti, išmokti naujų dalykų. Aš domiuosi psichologija, meditacija, ekologija, religijomis. Mano religija yra meilė. Meilė žmonėms ir gamtai, kurioje gyvenu. Keliaudamas sutinku daug žmonių ir kalbuosi apie viską, nes mūsų buvimas žemėje priklauso ne tik nuo politikų, bet ir nuo to, kaip mes patys jaučiame, elgiamės.“

Piligrimui svarbu aplankyti Europos šalių sostines istorines bei sakralines vietas, nepaisant to, kokia religinė bendruomenė jas adoruoja. Kiekviename krašte randa ypatingų, dvasinę šilumą spinduliuojančių vietovių. Keliautojas jau pabuvojo Lurde, Fatimoje, Kryžių kalne. Būtinai norės pamatyti Tytuvėnus ir Šiluvą. Dar svarsto, kuriuo keliu suks į Vilnių. Yra girdėjęs apie nepaprastą Paberžės aurą, Tėvo Stanislovo išmintį ir toleranciją. Kernavė traukia kaip istorinės ir mitologinės reikšmės objektas.

Išskleidęs didelį žemėlapį T. Herrera ranka vedžiojo po savo kelionių maršrutą. Nueitas kelias pažymėtas mėlyna linija. Bet keliautojo mintyse jau rikiuojasi nauja gija: Varšuva, Čenstakovas, Aušvicas, Krokuva, Viena, Bratislava, Budapeštas, Bukareštas, Sofija, Atėnai, Roma, Vatikanas. Grįždamas dar labi norėtų aplankyti Amsterdamą. Pėsčiomis įveikta 10 500 km. Lietuva beveik pusiaukelė. Laukia dar ilgas kelias.

Norvegų dovanotame vežimėlyje – visas keliautojo turtas: palapinė, drabužiai, vanduo.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.