facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kasmet spalio 5-ąją arba jos išvakarėse gražiausius žodžius ir gėlių žiedus skiriame savo Mokytojams, minėdami Pasaulinę mokytojų dieną. Kol Šiaulių Centro pradinėje mokykloje pamokas veda gimnazistai, apie šiandieninius mokytojų džiaugsmus ir rūpesčius kalbamės su dviem ypatingais mokytojais Sauliumi ir Rasa Vilučiais. Jie pirmieji Šiauliuose beveik prieš 30 metų pagal amerikiečių patirtį pradėjo įgyvendinti geros pradžios programą „Step by step“. Rasą ir Saulių pažįsta dauguma Lietuvos pradinių klasių mokytojų, nes savo idėjomis jie užkrėtė ir kolegas iš kitų miestų bei rajonų, ir pedagogiką studijuojančius studentus, ir  moksleivių tėvus.  Iš anksto sutariame, kad šventės proga apie mokytojų atlyginimus nekalbėsime.

Nesusiliek su šešėliu
Laukdama, kol pašnekovai išdalys svarbiausius patarimus savo pagalbininkams gimnazistams, įsitikins, kad netradicinė pamoka vyks sklandžiai, žvalgausi kabinete ir dėmesį patraukia nekasdieniškos mokytojų nuotraukos ant sienų. 

Prie kiekvienos – sparnuota frazė, nusakanti asmens požiūrį į gyvenimą. Tokia fotosesija vyko  pernykštės Mokytojų dienos proga. Mokyklos direktoriaus pavaduotojo ugdymui Sauliaus Vilučio credo ,,nesusiliek su šešėliu“ puikiai atspindi gyvenimo būdą, požiūrį į ugdymą. Drąsa, laisvė ir sveikas protas yra pagrindiniai principai, kurių, jo teigimu turėtų laikytis kiekvienas žmogus, ypač mokytojas. 

Jo teigimu, šviesa turi būti  įjungiama, kada tamsu, o ne lygiai 10 val. Viskas teisingai surašyta ugdymo programos preambulėje – kūrybiškumas ir laisvė veikti  yra ugdymo proceso pagrindas. Taisyklės reikalingos, bet nereikia eiti prieš prigimtį. Mokytoją išlaisvina domėjimasis naujovėmis, kalbų mokėjimas ir vidinis noras mokytis naujų dalykų.

Mokykla be skambučio
Siauručiuose spalvinguose mokyklos koridoriuose malonus šurmulys. Mokykla be skambučio – tai mokymas be įtampos. Pradinių klasių mokytoja metodininkė R. Vilutienė džiugiai pasakoja, kad buvę jos mokiniai – dešimtokai gimnazistai – tiek malonių dalykų išsakė: ,,Kaip gerai, kad jūs padarote darbą iki galo, joks skambutis neblaško, nekelia įtampos. Kokie puikūs ryto rato pristatymai ir tokie visi skirtingi. Kokie kūrybiški, ypatingi jūsų mokiniai.“

„Ryto rato“  pradininkais Rasa su Sauliumi tapo  vos ne prieš 30 metų. Atviros Lietuvos fondas finansavo „Geros pradžios“ programą. „Pirmą kartą Amerikoje apsilankiau, išklausėme įdomių seminarų, įgavome pasitikėjimo, stiprybės, drąsos. Ir puikių idėjų parsivežiau, – pasakoja R. Vilutienė. – Tie pasisveikinimai, pristatymai kiekvieno pagal savo mokymosi stilių, pagal kūrybines galias dabar jau daug kur taikomi. Mūsų patirtis rodo, kad veiksminga.“

Kai skambučių nėra, mokytojas orientuojasi pagal klasės pajėgumą, nevaržomas dirbtinių rėmų. Čia daug metų dirbama pagal  integruoto ugdymo programą „Vaivorykštė“, Saulius Vilutis yra vienas iš vadovėlių komplekto bendraautorių, abudu su Rasa mielai skaito paskaitas,  diskutuoja  su mokytojais ir mokinių tėveliais apie programos privalumus ir trūkumus taikymo galimybes. 

Uniformų mokykloje nėra. Pašnekovų teigimu, uniforma suniveliuoja, lyg kokia armija paverčia, naikina išskirtinumą. Kiekvienas esame laisvi apsirengti, kaip norime. Turi vaikai koncertinę aprangą, kepurėles su simbolika. Gal gražu, kai gimnazistai ateina  su uniforminiais džemperiais, savaip reprezentuoja mokyklą. Yra buvę klausimų iš tėvų, bet grįžti prie suvienodinimo pedagogai neketina.  

Bendradarbiavimas ir susitarimai
Pasak S. Vilučio, mokyklose kartais patys baimių prisikuriame. Spaudimas, aišku, yra bet neretai mažesnis, nei mes įsivaizduojame. Reikia  tam tikros drąsos imtis naujovių. Susitarimai mokyklos viduje yra esminis dalykas.

Rasa papildo, kad mažoje mokykloje tartis lengviau, kai nėra aukštesniųjų klasių. Mokytoja džiaugiasi, kad  tėvai labai aktyvūs ugdymo procese. „Vienas iš geros pradžios principų – įtraukti tėvus. Jie tam tikrose srityse turi daug žinių, gerokai daugiau nei mes, mokytojai. Fantastiška, kai gali pasidalyti. Vaikams įdomiau klausytis ir mums yra pagalba, – sako R. Vilutienė. – Padeda pravesti pamokas, jei mes kur nors išvažiuojame. Be to, į ekskursijas dažniausiai važiuoja visa šeima: mamos, tėčiai, seneliai. Samdome didelį autobusą. Taip stiprėja bendruomenės ryšiai.“ 

Saulius įsiterpia, kad bet kokią naujovę taikant būtina nepamiršti sveiko proto. „Dažnai tikrintojai paklausia, ką darai, kokius metodus taikai. Retai kas paklausia, kodėl tai darai. Kas iš to bus? Tą madą pasigavęs galiu daug prigalvoti. Galiu pasikviesti tėvą dailininką, kad paaiškintų, kaip veido kontūrus piešti. Galiu kviesti tėvą gydytoją, kad apie virškinimo sistemą pašnekėtų. Bet turime apsitarti, kodėl tai darome, kam to reikia, kaip vaikams suprantamai pateikti.“

S. Vilutis prisimena iš jaunystės atvejį, kai  pasikvietė į klasę policininką, jis atėjo su uniforma, galingas, išdidus, bet pamatęs 30 vaikų išsigando, nebežinojo, kaip su jais kalbėtis.

Šaukštas deguto
„Niekas man neįrodys, kad aš turiu būti svarbesnis už mamą ar tėtį. Net ne antroje vietoje“, – teigia Saulius. Jam pritaria ir Rasa. Atėjo rugsėjo 1 diena ir tėvai nori, kad vaikas mokykloje pačią pirmą dieną sėdėtų iki vakaro, nes jiems nėra kaip iš darbo išeiti. Tarsi savo vaiku nori atsikratyti. 

Pamiršta, kad adaptacijos laikas ne šiaip sau. Vaikas greičiau pavargsta, natūralu, kad pirmomis dienomis reikia pasiimti anksčiau. Užsienio šalyse tai kažkaip išspręsta, tėvai randa būdų susikeisti ar aukles samdo. „Kai kuriems atrodo, kad jei vaikas iki pietų išbus mokykloje o paskui – 15 būrelių, tai Kembridžas jau – čia pat, už slenksčio, –  kalba Saulius. – Tikrai ne taip. Mes jau patys savo vaikus išauginome ir žinome, kad laikas su šeima yra be galo svarbus. Vaikus kažkur ištrėmus, manoma, kad jie mokosi, tobulėja. Iš tikrųjų bendravimo trūkumas šeimoje skaudi problema.  

Gali pasirodyti, kad mes į senatvę daromės irzlesni, bet iš savo patirties perspektyvos matome tėvų pokyčius. Ypač skaudu dėl tų, kurie ateina kovoti. Matai, kad vaikas blogai elgiasi. Ekstremaliai blogai. Tėvas sako, kad jis buvo toks pat ir tuo didžiuojasi: mokytojai su manimi vargo, o žiūrėkit – koks išaugau. Iš tikrųjų nieko gero neišaugo. Jam tik atrodo, kad išaugo, nes užima aukštas postą arba turi pinigų. Formaliai jis lyg pritaria, kad vaiką reikia drausminti, bet iš akių matai – jis širdy džiaugiasi ir  nieko čia nepadarysi. Gal ir nereikia nieko keisti. Liūdime, kai į tokią sieną pasitaiko atsitrenkti.“ 

„Bet labai džiaugiamės, kad tos pačios šeimos atveda antrą ar trečią vaiką arba buvę mūsų mokiniai jau savuosius vaikelius pristato, – švelnina situaciją Rasa. – Mumis pasitiki. Pajauti įvertinimą.“

Mokytojams neramu, kad į mokyklas mažai jaunimo ateina. „Kiek plaukus bedažytum, jaunesne netampi. Kokią jogą belankyčiau, ar ilgai begalėsiu su naujais pirmokais ropoti? –  šypteli Rasa. –   Galiu nebeatsistoti, kai ateis tam tikras amžius.“ Į Mokytojų dieną norėjo pakviesti studentų, kad praktiką turėtų, mokytojus pavaduotų – nėra, nors Šiauliai – buvusi pedagogų kalvė. Kaip prestižą bekeltum, kol atlyginimai bus tokie – jauni nesirenka. Kas bus po penkerių metų? 

Pasak Sauliaus, natūralu, kad su amžiumi kiekvieno žmogaus inovatyvumas mažėja, norom nenorom nuo jaunų imi atsilikti. Jis pastebėjo, kad vyresnieji mokytojai dar skelbimus nusirašinėja, o jaunesni spusteli telefono mygtuką. Norėtų, kad fotografuojančių būtų daugiau.

Žiūrėjimas viena kryptimi
Sauliaus tėvai Sigitas Vilutis ir AlbinaVilutienė – pradinių klasių mokytojai. Tėvas nelabai troško mokytojauti, jis – labiau dailininkas, bet šiek tiek dėstė, kai Profesinio rengimo centre reklamos dizaino specialybė atsirado. Mama Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje mokė pradinukus.

„Mes visi – janoniečiai, – sako Saulius, – ir mes mokėmės, ir mūsų vaikai.“ Jis mokytoju tapo ne iš karto, už nenuolaidumą buvo pašalintas iš pedagoginio instituto, muzikavo grupėje „Gin'Gas“, grojo Šiaulių pučiamųjų orkestre. S. Vilučio karjera mokykloje prasidėjo nuo mokytojo asistento. Centro pradinėje mokykloje jis dirba nuo 1997 m., Šiaulių universitete įgijo edukologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir specialiojo pedagogo, ir logopedo kvalifikaciją, baigė anglų kalbos ankstyvojo ugdymo universitetinių antrosios pakopos studijų programą, įgijo mokytojo profesinę kvalifikaciją, tapo pradinių klasių vyr. mokytoju, vėliau įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį. 2013 m. tapo direktoriaus pavaduotoju ugdymui.

Pradinių klasių mokytoja metodininkė Rasa Vilutienė visada žinojo, kad bus mokytoja. Pirmąja savo mokytoja ji laiko močiutę. Fantastiška buvusi moteris. Darbo subtilybių mokėsi iš Sauliaus mamos Albinos Vilutienės. Kai įsikūrė Centro pradinė, jų kabinetai buvo šalia. Paskui asistentu pasikvietė Saulių. 

Dirbti abiem vienoje mokykloje ir smagu, ir sudėtinga, nes darbo diena kartais nesibaigia.

,,Nesigailime, kad pasirinkome tokį darbą. Nenusibostame, man tai natūralu: aš  matydavau savo tėvus kartu dirbant, nors jie ne mokytojai. Kitaip nė neįsivaizdavau“, – teigia Rasa.

Saulius prisipažįsta, kad eidami namo, jau grįžę, net prieš užmigdami sugauna save, jog šneka  sukasi apie darbą, bet kitaip neišeina. Nebent patylėti.

O pailsi kelionėse, atsigauna. ,,Kai išvažiuojame kur nors, grįžtame nušvitę, laimingi su plačiomis šypsenomis, labai mandagūs, sveikinamės, o paskui pamažu tai priblėsta, lūpų kampučiai pamažu svyra, svyra, – sako Rasa. – Palinkėjimas būtų mums visiems: mažiau pykčio, mažiau apkalbų, pavydo ir padūsavimų. Daug gražių dalykų yra mūsų darbe ir gyvenimuose. Ko nepasidžiaugti?“

2019 10 05 25

Albina Vilutienė 2000 m. Centro pradinėje mokykloje ramiai suoluose nesėdima. Vyksta kūrybinis procesas.
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Nesusiliek su šešėliu
Laukdama, kol pašnekovai išdalys svarbiausius patarimus savo pagalbininkams gimnazistams, įsitikins, kad netradicinė pamoka vyks sklandžiai, žvalgausi kabinete ir dėmesį patraukia nekasdieniškos mokytojų nuotraukos ant sienų.

Prie kiekvienos – sparnuota frazė, nusakanti asmens požiūrį į gyvenimą. Tokia fotosesija vyko  pernykštės Mokytojų dienos proga. Mokyklos direktoriaus pavaduotojo ugdymui Sauliaus Vilučio credo ,,nesusiliek su šešėliu“ puikiai atspindi gyvenimo būdą, požiūrį į ugdymą. Drąsa, laisvė ir sveikas protas yra pagrindiniai principai, kurių, jo teigimu turėtų laikytis kiekvienas žmogus, ypač mokytojas.

Jo teigimu, šviesa turi būti  įjungiama, kada tamsu, o ne lygiai 10 val. Viskas teisingai surašyta ugdymo programos preambulėje – kūrybiškumas ir laisvė veikti  yra ugdymo proceso pagrindas. Taisyklės reikalingos, bet nereikia eiti prieš prigimtį. Mokytoją išlaisvina domėjimasis naujovėmis, kalbų mokėjimas ir vidinis noras mokytis naujų dalykų.

Mokykla be skambučio
Siauručiuose spalvinguose mokyklos koridoriuose malonus šurmulys. Mokykla be skambučio – tai mokymas be įtampos. Pradinių klasių mokytoja metodininkė R. Vilutienė džiugiai pasakoja, kad buvę jos mokiniai – dešimtokai gimnazistai – tiek malonių dalykų išsakė: ,,Kaip gerai, kad jūs padarote darbą iki galo, joks skambutis neblaško, nekelia įtampos. Kokie puikūs ryto rato pristatymai ir tokie visi skirtingi. Kokie kūrybiški, ypatingi jūsų mokiniai.“

 „Ryto rato“  pradininkais Rasa su Sauliumi tapo  vos ne prieš 30 metų. Atviros Lietuvos fondas finansavo „Geros pradžios“ programą. „Pirmą kartą Amerikoje apsilankiau, išklausėme įdomių seminarų, įgavome pasitikėjimo, stiprybės, drąsos. Ir puikių idėjų parsivežiau, – pasakoja R. Vilutienė. – Tie pasisveikinimai, pristatymai kiekvieno pagal savo mokymosi stilių, pagal kūrybines galias dabar jau daug kur taikomi. Mūsų patirtis rodo, kad veiksminga.“

Kai skambučių nėra, mokytojas orientuojasi pagal klasės pajėgumą, nevaržomas dirbtinių rėmų. Čia daug metų dirbama pagal  integruoto ugdymo programą „Vaivorykštė“, Saulius Vilutis yra vienas iš vadovėlių komplekto bendraautorių, abudu su Rasa mielai skaito paskaitas,  diskutuoja  su mokytojais ir mokinių tėveliais apie programos privalumus ir trūkumus taikymo galimybes.

Uniformų mokykloje nėra. Pašnekovų teigimu, uniforma suniveliuoja, lyg kokia armija paverčia, naikina išskirtinumą. Kiekvienas esame laisvi apsirengti, kaip norime. Turi vaikai koncertinę aprangą, kepurėles su simbolika. Gal gražu, kai gimnazistai ateina  su uniforminiais džemperiais, savaip reprezentuoja mokyklą. Yra buvę klausimų iš tėvų, bet grįžti prie suvienodinimo pedagogai neketina.  

Bendradarbiavimas ir susitarimai
Pasak S. Vilučio, mokyklose kartais patys baimių prisikuriame. Spaudimas, aišku, yra bet neretai mažesnis, nei mes įsivaizduojame. Reikia  tam tikros drąsos imtis naujovių. Susitarimai mokyklos viduje yra esminis dalykas.

Rasa papildo, kad mažoje mokykloje tartis lengviau, kai nėra aukštesniųjų klasių. Mokytoja džiaugiasi, kad  tėvai labai aktyvūs ugdymo procese. „Vienas iš geros pradžios principų – įtraukti tėvus. Jie tam tikrose srityse turi daug žinių, gerokai daugiau nei mes, mokytojai. Fantastiška, kai gali pasidalyti. Vaikams įdomiau klausytis ir mums yra pagalba, – sako R. Vilutienė. – Padeda pravesti pamokas, jei mes kur nors išvažiuojame. Be to, į ekskursijas dažniausiai važiuoja visa šeima: mamos, tėčiai, seneliai. Samdome didelį autobusą. Taip stiprėja bendruomenės ryšiai.“
Saulius įsiterpia, kad bet kokią naujovę taikant būtina nepamiršti sveiko proto. „Dažnai tikrintojai paklausia, ką darai, kokius metodus taikai. Retai kas paklausia, kodėl tai darai. Kas iš to bus? Tą madą pasigavęs galiu daug prigalvoti. Galiu pasikviesti tėvą dailininką, kad paaiškintų, kaip veido kontūrus piešti. Galiu kviesti tėvą gydytoją, kad apie virškinimo sistemą pašnekėtų. Bet turime apsitarti, kodėl tai darome, kam to reikia, kaip vaikams suprantamai pateikti.“

S. Vilutis prisimena iš jaunystės atvejį, kai  pasikvietė į klasę policininką, jis atėjo su uniforma, galingas, išdidus, bet pamatęs 30 vaikų išsigando, nebežinojo, kaip su jais kalbėtis.

Šaukštas deguto
„Niekas man neįrodys, kad aš turiu būti svarbesnis už mamą ar tėtį. Net ne antroje vietoje“, – teigia Saulius. Jam pritaria ir Rasa. Atėjo rugsėjo 1 diena ir tėvai nori, kad vaikas mokykloje pačią pirmą dieną sėdėtų iki vakaro, nes jiems nėra kaip iš darbo išeiti. Tarsi savo vaiku nori atsikratyti.

Pamiršta, kad adaptacijos laikas ne šiaip sau. Vaikas greičiau pavargsta, natūralu, kad pirmomis dienomis reikia pasiimti anksčiau. Užsienio šalyse tai kažkaip išspręsta, tėvai randa būdų susikeisti ar aukles samdo. „Kai kuriems atrodo, kad jei vaikas iki pietų išbus mokykloje o paskui – 15 būrelių, tai Kembridžas jau – čia pat, už slenksčio, –  kalba Saulius. – Tikrai ne taip. Mes jau patys savo vaikus išauginome ir žinome, kad laikas su šeima yra be galo svarbus. Vaikus kažkur ištrėmus, manoma, kad jie mokosi, tobulėja. Iš tikrųjų bendravimo trūkumas šeimoje skaudi problema.  
Gali pasirodyti, kad mes į senatvę daromės irzlesni, bet iš savo patirties perspektyvos matome tėvų pokyčius. Ypač skaudu dėl tų, kurie ateina kovoti. Matai, kad vaikas blogai elgiasi. Ekstremaliai blogai. Tėvas sako, kad jis buvo toks pat ir tuo didžiuojasi: mokytojai su manimi vargo, o žiūrėkit – koks išaugau. Iš tikrųjų nieko gero neišaugo. Jam tik atrodo, kad išaugo, nes užima aukštas postą arba turi pinigų. Formaliai jis lyg pritaria, kad vaiką reikia drausminti, bet iš akių matai – jis širdy džiaugiasi ir  nieko čia nepadarysi. Gal ir nereikia nieko keisti. Liūdime, kai į tokią sieną pasitaiko atsitrenkti.“

„Bet labai džiaugiamės, kad tos pačios šeimos atveda antrą ar trečią vaiką arba buvę mūsų mokiniai jau savuosius vaikelius pristato, – švelnina situaciją Rasa. – Mumis pasitiki. Pajauti įvertinimą.“
Mokytojams neramu, kad į mokyklas mažai jaunimo ateina. „Kiek plaukus bedažytum, jaunesne netampi. Kokią jogą belankyčiau, ar ilgai begalėsiu su naujais pirmokais ropoti? –  šypteli Rasa. –   Galiu nebeatsistoti, kai ateis tam tikras amžius.“ Į Mokytojų dieną norėjo pakviesti studentų, kad praktiką turėtų, mokytojus pavaduotų – nėra, nors Šiauliai – buvusi pedagogų kalvė. Kaip prestižą bekeltum, kol atlyginimai bus tokie – jauni nesirenka. Kas bus po penkerių metų?

Pasak Sauliaus, natūralu, kad su amžiumi kiekvieno žmogaus inovatyvumas mažėja, norom nenorom nuo jaunų imi atsilikti. Jis pastebėjo, kad vyresnieji mokytojai dar skelbimus nusirašinėja, o jaunesni spusteli telefono mygtuką. Norėtų, kad fotografuojančių būtų daugiau.

Žiūrėjimas viena kryptimi
Sauliaus tėvai Sigitas Vilutis ir AlbinaVilutienė – pradinių klasių mokytojai. Tėvas nelabai troško mokytojauti, jis – labiau dailininkas, bet šiek tiek dėstė, kai Profesinio rengimo centre reklamos dizaino specialybė atsirado. Mama Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje mokė pradinukus.

„Mes visi – janoniečiai, – sako Saulius, – ir mes mokėmės, ir mūsų vaikai.“ Jis mokytoju tapo ne iš karto, už nenuolaidumą buvo pašalintas iš pedagoginio instituto, muzikavo grupėje „Gin'Gas“, grojo Šiaulių pučiamųjų orkestre. S. Vilučio karjera mokykloje prasidėjo nuo mokytojo asistento. Centro pradinėje mokykloje jis dirba nuo 1997 m., Šiaulių universitete įgijo edukologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir specialiojo pedagogo, ir logopedo kvalifikaciją, baigė anglų kalbos ankstyvojo ugdymo universitetinių antrosios pakopos studijų programą, įgijo mokytojo profesinę kvalifikaciją, tapo pradinių klasių vyr. mokytoju, vėliau įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį. 2013 m. tapo direktoriaus pavaduotoju ugdymui.

Pradinių klasių mokytoja metodininkė Rasa Vilutienė visada žinojo, kad bus mokytoja. Pirmąja savo mokytoja ji laiko močiutę. Fantastiška buvusi moteris. Darbo subtilybių mokėsi iš Sauliaus mamos Albinos Vilutienės. Kai įsikūrė Centro pradinė, jų kabinetai buvo šalia. Paskui asistentu pasikvietė Saulių.

Dirbti abiem vienoje mokykloje ir smagu, ir sudėtinga, nes darbo diena kartais nesibaigia.

,,Nesigailime, kad pasirinkome tokį darbą. Nenusibostame, man tai natūralu: aš  matydavau savo tėvus kartu dirbant, nors jie ne mokytojai. Kitaip nė neįsivaizdavau“, – teigia Rasa.

Saulius prisipažįsta, kad eidami namo, jau grįžę, net prieš užmigdami sugauna save, jog šneka  sukasi apie darbą, bet kitaip neišeina. Nebent patylėti.

O pailsi kelionėse, atsigauna. ,,Kai išvažiuojame kur nors, grįžtame nušvitę, laimingi su plačiomis šypsenomis, labai mandagūs, sveikinamės, o paskui pamažu tai priblėsta, lūpų kampučiai pamažu svyra, svyra, – sako Rasa. – Palinkėjimas būtų mums visiems: mažiau pykčio, mažiau apkalbų, pavydo ir padūsavimų. Daug gražių dalykų yra mūsų darbe ir gyvenimuose. Ko nepasidžiaugti?“

Į viršų