Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros profesorius Vytautas Gudonis yra žinomas kaip pedagogas, psichologas, mokslininkas-kolekcininkas, tyrinėjantis visuomenės nuostatas į negalią. Šią savaitę Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių padalinyje pristatoma nauja virtuali prof. V. Gudonio parengta paroda „Neregio paveikslas vaizduojamajame mene kaip specifinis visuomenės nuostatų į aklumą ir akluosius atspindys“. Pateikiamos įdomiausios ir informatyviausios meno darbų reprodukcijų skaidrės iš prof. Vytauto Gudonio kolekcijos.
Parodos išvakarėse profesorius V. Gudonis atsakė į „Šiaulių naujienų“ klausimus.

– Prašyčiau trumpai apibūdinti, ką šioje parodoje galima bus pamatyti. Kokios temos atsispindės? Kokie akcentai?
– Šioje virtualioje parodoje pateiksime vaizdų, kurie liudija, kad tokia sensorinė negalia kaip aklumas buvo žinoma ir jau atsispindėjo senovės egiptiečių mene dar prieš 3000 metų. O temų bus kelios: ir aklasis elgeta, ir aklasis muzikantas, ir aklumas kaip metafora.

Tikiuosi, kad šioje parodoje sulauksiu ir žmonių, turinčių regėjimo negalią, kuriems bandysiu susidaryti pateikiamų ir aptariamų meno darbų elementarius vaizdinius. Tokios patirties lyg ir turiu – mūsų vaizduojamojo meno reprodukcijų kolekcijos pavyzdžiai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnalui „Mūsų žodis“ buvo pateikiami su paveikslo analize, kur paveikslo aprašas buvo daromas taip, kad neregys skaitytojas susidarytų konkretaus paveikslo elementarų vaizdinį. Tokia medžiaga 20 metų buvo publikuota 240 minėto žurnalo numerių.

Parodos pagrindinė mintis yra ta, kad žmogaus, turinčio negalią, paveikslas mene iliustruoja visuomenės nuostatas į neįgaliuosius istorijos raidoje: nuo naikinimo, patyčių iki pripažinimo, nuo  negalios negatyvių pasekmių akcentavimo iki šių žmonių dar neatskleistų potencinių galimybių paieškos.           

– Kas paskatino jus dar jaunystėje susidomėti būtent neregio tema vaizduojamajame mene?
– Matyt, pirmiausia turėčiau atsakyti į klausimą, kaip aklumo tema atsirado mano gyvenime.

Atsakant į tai, reikėtų padaryti nedidelį autobiografinį ekskursą. Kaip dažnas to meto paauglys, norėdamas padėti šeimai, gavęs pasą, pradėjau dirbti, o vidurinę baigiau tuo metu vadinamoje vakarinėje mokykloje. Įsidarbinau Šiaulių „Vairo“ dviračių-variklių gamykloje, kur įgijau metalo tekintojo specialybę. Būtent tada į rankas pateko „Švyturio“ žurnalas, kuriame radau Vincento Smakausko paveikslo „Aklas elgeta su berniuku“ paveikslo reprodukciją. Iškilo gausybė klausimų: kaip nematydamas žmogus orientuojasi erdvėje, kaip įsivaizduoja pasaulį ir pan. Lyg kažkas išgirdo mano klausimus ir pakoregavo mano gyvenimą...

Tuo metu tarp įmonių buvo populiarios meno saviveiklos apžiūros-konkursai. Dar besimokydamas mokykloje dalyvavau liaudies šokių grupėje, todėl Lietuvos aklųjų draugijos (dabar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga) tuometinio Šiaulių gamybos mokymo kombinato šokių kolektyvas pakvietė mane dalyvauti vienoje meno apžiūroje. Tada pirmą kartą susipažinau su neregiais ir silpnai matančiais žmonėmis. Tuomet maloniai nustebino gražūs neregių ir reginčių žmonių santykiai, jų tarpusavio pagalba.

Kai buvau pakviestas dirbti į šią įmonę, nedvejodamas priėmiau pasiūlymą, nors tada dar nežinojau, kad visas mano gyvenimas bus susijęs su neregiais. Laisvos metalo tekintojo darbo vietos nebuvo, todėl pradėjau dirbti ceche, kuriame buvo gaminami balneliai (sėdynės) dviračiams. Ceche dirbo ir neregiai, ir regintys žmonės. Iki tol nebuvau matęs neregio, nors Šiauliuose jų buvo ne vienas. Tik pradėjęs dirbti šioje įmonėje su didžiuliu susidomėjimu stebėjau ir stebėjausi, kaip nematantys žmonės sparčiai dirba, orientuojasi erdvėje, kaip valgykloje valgo... Labiausiai nustebino tai, kad neilgai trukus visai nebepastebėdavau jų aklumo ar silpno matymo.

– Turbūt nelabai teisinga būtų sakyti, kad rimtų tiflopedagogikos studijų keliu nuvedė atsitiktinumas. Gal artima pažintis su neregiais pastūmėjo rinktis profesiją, kuri suteiktų galių padėti žmonėms?
– Studijų metu įgijau specialiojo pedagogo, logopedo, vėliau aklųjų mokyklos pradinių klasių mokytojo specialybes. Baigęs studijas vėl grįžau į minėtą įmonę, kur dirbau metodininko, gamybos meistro bei vyriausiojo inžinieriaus gamybos mokymui pareigose. Vėliau išvykau trejiems metams studijuoti į A. Gerceno valstybinio pedagoginio instituto stacionarinę aspirantūrą tuometiniame Leningrade, čia 1979 metais apgyniau pedagogikos daktaro disertaciją tema „Suaugusių aklųjų ir dirbančio jaunimo mokymosi motyvai“.

Grįžęs į Lietuvą pradėjau dirbti buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute, tuometės Lietuvos aklųjų draugijos finansuojamoje Specialiosios pedagogikos mokslinio tyrimo laboratorijoje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Čia nagrinėjome įvairias aklųjų ir silpnaregių vaikų ugdymo, profesinio orientavimo, suaugusių neregių integracijos į visuomenę ir kitas problemas. Minėtoje laboratorijoje mokslo darbuotojais dirbo ir du nematantys kolegos –  Alfonsas Navickis ir Valentinas Zaikauskas. Suaugusių aklųjų vidurinės mokyklos Šiaulių skyriuje dar teko mokyti neregius Brailio rašto, teikti psichologinę pagalbą staiga netekusiems ir netenkantiems regėjimo nuo diabeto ir kitų ligų ar traumų Klaipėdos mieste.

– Jūs – ir pedagogas, ir praktikas, ir mokslininkas. Visoje veikloje matyti aiški kryptis praktiškai padėti regos sutrikimų turintiems žmonėms integruotis visuomenėje.
– Šiaulių universitete dalyvavau rengiant tiflopedagogus. Greta darbo universitete kaip psichologas-ekspertas daug metų dirbau Šiaulių Petro Avižonio regos centre su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Apie šį darbą byloja atlikti ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų, mokyklinės brandos, vaikų ir jų tėvų baimių ir kiti tyrimai, kurių rezultatai buvo publikuoti mokslo spaudoje bei pristatyti įvairiose mokslinėse konferencijose. Remiantis tyrimais ir patirtimi, sukurtas dokumentinis filmas „Irmutė – Irma“, iliustruojantis buvusios Šiaulių Petro Avižonio regos centro neregės auklėtinės ir numylėtinės Irmos Jokštytės raidą ir socializaciją nuo 3 iki 21 metų.

– Atvirukų su meno kūrinių reprodukcijomis kolekcionavimas prasidėjo nuo minėto A. Smakausko paveikslo?
– Jau gavęs kai kuriuos atsakymus apie neregius, nuo septyniolikos metų tikslingai ieškojau meno darbų, kuriuose būtų vaizduojami neregiai. Šiandien mūsų kolekcijoje „Aklojo paveikslas mene“ yra apie 6000 reprodukcijų.

– Kada šis hobis tapo rimtu mokslinių studijų objektu? Kokias universalias tiesas apie visuomenę  padėjo suvokti ?
– Anksčiau, siekiant profesoriaus statuso, buvo reikalaujama apginti dvi disertacijas – mokslų kandidato ir mokslų daktaro. Savarankiškai rengdamas antrąją disertaciją konsultavausi su A. Gerceno instituto profesoriumi Aleksejumi Litvaku, kuris kartą užklausė, kodėl darbe niekur neminima mano kolekcija, apie kurią jau daug kas žinojo ir už Lietuvos ribų. Aš nustebęs užklausiau, kaip neregių integracijos į visuomenę problemas galėčiau sieti su vaizduojamuoju menu. Profesorius atskleidė elementarią tiesą, kad kiekvienas menininkas yra savo epochos atstovas, kuris savo darbuose atspindi to meto nuostatas į neregius. Taip 1995 m. Korekcinės pedagogikos mokslinio tyrimo institute Maskvoje mūsų apgintoje psichologijos habilituoto daktaro disertacijoje „Sutrikusios regos žmonių socialiniai ir psichologiniai-pedagoginiai integracijos pagrindai“ atsirado skyrius apie meno kūriniuose atkoduojamas visuomenės nuostatas  ir neregio įvaizdį.

– Kitoks požiūris į kitokius žmones, naujas tyrinėjimo aspektas atnešė jums sėkmę ir žinomumą?
– Šia tema Rusijos pedagoginių ir socialinių mokslų akademija išleido mūsų parengtą monografiją. Šių tyrimų tematika buvo pristatyta mokslo forumuose: Tarptautinėje sutrikusios regos asmenų ugdymo tarybos konferencijose Budapešte (Vengrija), San Paule (Brazilija), Noordvijkerhoute, (Niderlandai), Sankt-Peterburge, (Rusija); tarptautiniuose psichologų kongresuose Stokholme (Švedija), Pekine (Kinija),  Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika,), Jokagamoje (Japonija, publikuotos tezės). Lietuvos psichologų kongresuose, Meno terapijos tarptautinėse konferencijose Obzore (Bulgarija), Lietuvos Meno terapijos asociacijos konferencijoje Šiauliuose bei kitose tarptautinėse ir respublikinėse konferencijose Minske, Daugpilyje, Rygoje, Rezeknėje, Panevėžyje, Šiauliuose.

Suprantama, kad tyrėjui malonu, jei jo įdirbis pastebimas  – už minėtą mokslinę veiklą Rusijos pedagoginių ir socialinių mokslų akademija suteikė akademiko vardą.  

– Kolekcijoje turite labai įvairių kraštų eksponatų. Ar skiriasi europiečių požiūris į negalią?
– Be abejonės, skiriasi Rytų ir Vakarų Europos šalių gyventojų požiūriai į negalią ir neįgaliuosius. Rytų Europos šalių, tarp kurių ir Lietuva, gyventojų požiūris negatyvesnis nei Vakarų Europos. Tai galima aiškinti keliomis prielaidomis. Pirmiausia mes ne vienus metus gyvenome socializmo sąlygomis lyg iškreipto veidrodžio karalystėje, kur viskas turėjo būti tobula, vyravo sveiko žmogaus kultas. Bet koks kitoniškumas nebuvo toleruojamas. Vaikai, turintys įvairių sutrikimų, privalėjo mokytis tik jiems skirtose specialiosiose, gana uždarose ugdymo įstaigose. Vakarų Europos šalys daug anksčiau praėjo šį etapą ir anksčiau pradėjo šiuos vaikus integruoti į bendrojo ugdymo mokyklas. Žodžiu, daug anksčiau šie vaikai tapo „matomesni“.

Tarybinėje švietimo sistemoje nebuvo toleruojamas net nedidelis kitoniškumas, toks kaip kairiarankystė. Pradinių klasių mokytojai uoliai stengėsi juos „ištaisyti“, dėl to kai kurie vaikai pradėdavo mikčioti ar atsinaujindavo pirmokėlio jau senai pamiršta naktinė enurezė. Ne geresnė situacija buvo ir su suaugusiais, turinčiais įvairių negalių. Pavyzdžiui, lyg ir gero norėdami didžiuosiuose miestuose šalia įmonių neregiams statėme gyvenamuosius namus ir visą reikalingą infrastruktūrą – parduotuves, vaistines ir pan., nejučia izoliuodami juos nuo visuomenės. Rašytojas Antanas Jonynas, pats būdamas neregys, yra pastebėjęs, jog aklojo gyvenimas – tai kelias iš rezervato į rezervatą: specialus darželis, specialioji mokykla, specializuota įmonė... O žmones, gimusius su kitokia lytine orientacija, net sodindavo į kalėjimus. Tiesą sakant, šiuo požiūriu ne itin ištobulėjome, jei prisiminsime kai kuriuos „kovotojus už Lietuvą“, kurie taip ir neišaugo iš sovietinio požiūrio trumpikių.

– Kokie Lietuvos ar bent kaimyninių kraštų menininkų kūriniai patraukė jūsų dėmesį? Kuo?
– Nedaug lietuvių dailininkų, palietusių aklumo temą. Ruošiamoje spaudai mūsų knygoje ras vietą lietuvių tapytojų Vilijaus Vaišvilos „Vedlys“ ir Ričardo Garbačiausko „Aklas angelas“ paveikslų reprodukcijos ir interpretacijos. Tačiau vienas iš įdomiausių darbų mūsų kolekcijoje yra rusų dailininko Mitrofano Beringovo paveikslas „Aklųjų vestuvės“.  Šis paveikslas unikalus vien tuo, kad jame pavaizduota net trylika neregių – trys moterys ir dešimt vyrų, iš kurių du – muzikantai. Tai ne jaunuolių, o trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių neregių draugija. Aišku viena: jei jaunieji neregiai, tai ir muzikantai, ir visi svečiai turi būti nematantys žmonės. Tai akivaizdus stereotipų ir mitų apie neregius pavyzdys, rodantis neregių izoliaciją, kur lyg akcentuojami du – neregių ir reginčiųjų – pasauliai.

– Lietuvių literatūroje, žodinėje liaudies kūryboje negalia dažniausiai siejama su išmintimi, dvasine galia, bet kartu ir su socialine atskirtimi.  Ar tai reiškia, kad visuomenė jau labai seniai neįgaliuosius stumia į užribį?
– Norėčiau atsakyti kiek kitaip. Neįgalieji, bent Europoje jau seniai buvo nustumti į užribį. Tik dabar, kaip minėjome, Vakarų Europoje anksčiau, Rytų – vėliau, jie traukiami atgal iš to užribio. Nenustebkite, manau, kad čia geriausi pagalbininkai mūsų besistiebianti karta. Būtent integruotas ugdymas padės greičiau pastūmėti nuostatas į kitokius žmones pozityvia linkme. Jei grupės auklėtoja darželyje, kuriame kartu ugdomi ir vaikai, turintys specialiųjų poreikių, išmokys įprastinės raidos vaikus tolerancijos, empatiškumo, tai mažylis atneš į šeimą adekvatų kitoniškumo suvokimą ir nejučia pamokys savo gimdytojus.

– Ar galėtume teigti, kad garbaus amžiaus žmogus  Lietuvoje visuomenės akyse taip pat siejamas su tam tikra negalia? Kodėl?
– Nenorėčiau išskirtinai kalbėti apie Lietuvą. Jei globaliai pažvelgtume, tai pastebėtume, kad šalyse, turinčiose ilgesnę raidos istoriją (Rytų, Azijos, arabų šalys), yra iki šiol išlaikiusios pagarbą vyresniems ir seniems žmonėms. Šiame kontekste, deja, Europa pralaimi.

– Kodėl pas mus vis dar nepasitikima, kad senas arba turintis kokią nors negalią žmogus gali būti įdomus, reikalingas?
– Manau, kad prie to (ne)prisideda ir masinės informacijos priemonės. Net nedarant tyrimų aišku: apie senus žmones mažiau rašoma, kalbama, rodoma. O neįgalieji šiuo ir kitais požiūriais net atvirai diskriminuojami. To paties lygio – olimpiniai, pasauliniai ar europiniai varžybų medaliai iškovoti sportininkų, turinčių negalių, ir negalių neturinčių, lyg ir tos pačios aukso, sidabro ar bronzos spalvos, tačiau materialinio skatinimo išmokos už minėtus laimėjimus skiriasi daug kartų, lyg sportininkams, turintiems negalių, tokias aukštumas yra lengviau pasiekti.

– Kokiomis temomis skaitote paskaitas jaunimui? Ar teko bent  kartą  pajusti, kad jus laiko „per senu“ bendrauti? (Atleiskit – vienas garbus profesorius prisipažino kartą prestižinėje gimnazijoje išgirdęs repliką – „iškasena“)

– Su jaunimu dažniausiai kalbuosi apie kitoniškumą ir lyg „netyčia“ nuslystu į raidos sutrikimų priežastis. Prašau įsivaizduoti ir pamodeliuoti savo gyvenimą, jei po avarijos įgijote vienokią ar kitokią negalią. Klausosi. Galvoja. Nemoralizuoju. Išvadas padarys patys. Svarbiausia, stebiu klausytojų akis, kuriose matau, ar įdomu jiems. Savo amžiaus vertinimo iš klausytojų išgirsti neteko. Visad jaučiuosi komfortiškai. Gal pernelyg mes jautriai reaguojame, kai vaikai, kalbėdami su kitais, tėvus pavadina  protėviais ar kitais vardais. Gal tai jaunimo mėgstamo žargono dalis, o ne įžeidimas? O jei jaunuolis mąsto kitaip, tada jis ne tik nesupranta, kad pats pasens, tačiau menkai gerbia savo močiutes ir senelius. Pažįstu vyresnio amžiaus žmonių, kurie savo atminties rodikliais daugelį gimnazistų įmestų užantin. Tokiu pavyzdžiu gali būti profesorius habilituotas daktaras Vytenis Rimkus, kuris puikiai operuoja istoriniais faktais, vardais, pavardėmis, datomis.

– Kada išeis jūsų monografija? Ar ji bus sausas mokslinis leidinys, ar rasime ir aistringo kolekcionieriaus pasakojimų su humoro gaidele?
– Knyga „Negalė visuomenėje ir vaizduojamajame mene“ turėtų išeiti šių metų pabaigoje arba kitų – pradžioje. Tikiuosi, kad nebus „sausas leidinys“, nes knyga gausiai iliustruota spalvotomis reprodukcijomis. Tačiau, anot jūsų, aistringų kolekcionieriaus pasakojimų su humoro gaidele, taip pat nebus. Tai – mokslo monografija. Tačiau humoro mėgėjų poreikiai bus patenkinti, nes jie ras poskyrį „Neregio paveikslas tiflohumore“ su lietuvių autorių karikatūromis aklumo tema, kurios puikiai iliustruoja „mūsų žinias“ apie potencines neregių galimybes.

– Kokie tolimesni kūrybiniai planai?
– Nuo septyniolikos metų rinkau ne tik vaizduojamojo meno darbų reprodukcijas aklumo tema, bet ir pačią įvairiausią medžiagą šia tema. Savo archyvuose turiu pakankamai medžiagos knygai „Neregio įvaizdis literatūroje“. Taigi, nežiūrėsime pro langelį ir nelauksime...

– Jeigu gyvenimas prasidėtų iš pradžių, kokią profesiją pasirinktumėte?
– Mediko. Prisimenu antrajame kurse dažnai neuropatologijos pratybos vykdavo vaikų poliklinikoje. Matyt, šviesios atminties mūsų mylima dėstytoja docentė Jūra Daulenskienė, pastebėjusi mano degančias akis, pasiūlė man studijuoti mediciną. Tada aš vaikiškai pagalvojau: „O... dar šešeri metai mokytis...“ O gyvenimas iš manęs pasišaipė ir aš studijavau dar dešimt metų ... ne mediciną. Labai gerbiu medikus. Pavydžiu gydytojams baltu pavydu, nes jie tiesiogiai padeda žmogui ir mato tos pagalbos rezultatus.