Ketvirtokas Paulius vieną dieną iš mokyklos grįžo murzinu švarkeliu – ant nugaros matėsi košės pėdsakai. Kitą dieną švarkelyje trūko dviejų sagų. Į klausimus, kas atsitiko, sumurmėjo: „Viskas gerai, susitvarkysiu.“ Po savaitės tėvas pasigedo slėptuvėje padėtų keliasdešimties eurų. Kilo barnis, vaikas išvadintas vagimi. Jis neverkė, nesiteisino ir nieko nepasakojo. Po mėnesio tėvai sužinojo, kad sūnus nelanko mokyklos. Tik bendraklasės kaimynų mergaitės atvirumas atskleidė tiesą: vyresni berniūkščiai stumdė ir tyčiojosi, kol privertė Paulių atnešti jiems pinigų. Kai pinigų pritrūko, Paulius į mokyklą eiti nebedrįso.

Apklausos rodo, kad vis dar daugybė vaikų kasdien kenčia patyčias. Jos gali vykti bet kur, bet dažniausiai pastebimos mokyklose. Tėvai kartais net neįtaria, ką išgyvena jų atžalos. Prasidėjus mokslo metams visi suaugusieji turi būti itin dėmesingi, kad užkirstų kelią vaikų sielas žalojančiam reiškiniui – patyčioms. Apie tai savo apmąstymais dalijasi psichologė psichoterapeutė Donata Grakauskaitė-Šličienė.

Kas yra patyčios?
Patyčiomis dažniausiai laikomas kabinėjimasis, gąsdinimas, stumdymas, mušimas,  pinigų, daiktų atiminėjimas. Apkalbinėjimas, erzinimas, pravardžiavimas – ne mažiau skaudi ir labai dažna patyčių forma.

Sunkiau pastebimos, bet stiprius išgyvenimus sukelia ignoravimas arba piktų, erzinančių SMS žinučių ar elektroninių laiškų siuntinėjimas.

Patyčių auka atsiduria atskirtyje
Psichologė teigia, kad vaikai, patiriantys bendraamžių patyčias, išgyvena daugybę negatyvių emocijų. Vaikai, kaip ir suaugusieji, kai iš jų tyčiojamasi, jaučia skausmą, pažeminimą, liūdesį, bejėgiškumą, beviltiškumą, nusivylimą, išdavystę ir labai dažnai vienatvės jausmą. Kartais jaučiamas pyktis, įniršis.

Pasekmės šių išgyvenimų atsiliepia vaiko savivertei, elgesiui, mokymosi rezultatams. Patiriantis patyčias vaikas labai dažnai kaltina save, pradeda jaustis kitoks, kartais „nenormalus“. Gali apnikti stiprus savęs nuvertinimo ir menkinimo jausmas, kurį vaikas perima iš agresoriaus. Ilgainiui gali atsirasti prislėgta nuotaika, depresija, emocijų bei elgesio sutrikimai ir kiti sveikatos negalavimai, kurie daro įtaką tolesnei vaiko raidai, mokymosi galimybėms.

Patiriantiems patyčias vaikams žymiai sunkiau susikaupti, nukenčia jų dėmesio koncentracija, atmintis, dėl ko prastėja pažymiai. Tokie mokiniai nebenori eiti į mokyklą, praleidinėja pamokas. Tada vaikas dėl blogesnio mokymosi ir prasto lankomumo papildomai patiria spaudimą tiek iš mokytojų, tiek iš tėvų. Tai tik dar labiau sustiprina liūdesį, ir taip užsisuka užburtas ratas, iš kurio vaikai dažnai neranda išeities.

Kraštutiniu atveju patyčios gali būti vaiko savižudybės arba didelio agresijos išpuolio priežastis (pvz., šaudymas mokykloje). Apie tai labai daug kalba Amerikos psichologai. Mūsų mokyklose taip pat pasitaiko muštynių, grubaus atsikalbinėjimo prieš pedagogus. Kartais mokinys stipriai trenkęs durimis išbėga iš klasės. Ar visada pasigiliname, kur tokio elgesio priežastis?

Patyčios modernėja
Gali būti, kad kai kurie suaugusieji prisimena nelabai malonius anoniminius raštelius, rastus mokykliniame krepšyje tarp knygų. Dar pasitaiko įžeidžių užrašų užmiesčio autobusų stotelėse. Išpopuliarėjus technologijoms, patyčios persikėlė ir į socialinius tinklalapius, internete platinamos asmenį žeminančios nuotraukos ar vaizdo įrašai, siuntinėjamos įžeidžiančios žinutės. Psichologės teigimu, norint apsaugoti vaikus nuo virtualaus teroro labai svarbu gerai žinoti, kokiuose socialiniuose tinklalapiuose vaikai lankosi, kokie yra jų draugai. Reikia nuolat su savo atžalomis kalbėtis ir jais domėtis, diskutuoti, išsakyti vaikams savo nuomonę jos neperšant ir sudarant vaikui galimybę rinktis, formuotis savarankišką nuomonę..

„Atvirumo nepasieksime, jei mūsų dėmesys vaikui prabus tik du ar tris kartus per metus, – sako D. Grakauskaitė-Šličienė. – Vaikais reikia domėtis nuolat ir tai yra viena iš pagrindinių prevencijos priemonių.“ Radus nederamų, išjuokiančių nepilnamečio nuotraukų internete galima kreiptis į policiją. Labai dažnai vaikas žino, kas jį filmavo ar fotografavo, todėl galima kreiptis ir į smurtautojo šeimą, mokyklos administraciją.

Pasak psichologės-psichoterapeutės, fizinis smurtas – akivaizdus, aplinkiniai į jį labiau sureaguoja, bet psichologinis smurtas ne mažiau pavojingas, o gal net labiau. Šios abi smurto rūšys žaloja mūsų vaikų emocinę būklę bei psichosocialinę raidą ir baigtys abiejų gali būti labai tragiškos.

Tik psichologinį smurtą įrodyti kartais būna žymiai sunkiau. Pavyzdžiui, nelengva nustatyti, kuprinės, knygos, kitų mokymosi priemonių paslėpimas buvo patyčios ar draugiškas pajuokavimas, žaidimas? Žinoma, jei mergaitės ar berniuko kuprinė keliskart per savaitę atsiduria šiukšlių dėžėje, to žaidimu nepavadinsi. Nepadorūs vaizdeliai su klasės draugės veideliu, siuntinėjami draugams ar net įkeliami į viešuosius tinklus, taip pat nėra simpatijos ženklas.

Būkime atidūs
Neretai vaikas būna uždaras, niekam, net tėvams, nepasisako, kad iš jo tyčiojamasi. Atpažinti, kad vaikas patiria emocinį ar fizinį smurtą nėra lengva. Norint pastebėti pirmąsias patyčių užuomazgas, reikia nuolat su vaiku bendrauti, žinoti, kas vyksta jo gyvenime, stebėti jo nuotaikas, nes dėl patyčių pirmiausia pasikeičia vaiko nuotaika.

Būtina pastebėti, ar ant vaiko kūno neatsirado mėlynių ar kitų kūno sužalojimų. Jeigu jie atsirado, tai kaip? Ar pastaruoju metu vaikas negrįžta iš mokyklos su suplėšyta kuprine, rūbais ar kitais sugadintais daiktais? Gal iš jo atėmė telefoną? Gal vaikui vis labiau reikia pinigų, bet jis nieko nenusiperka?

Tėvai turi domėtis, dėl kokių priežasčių vaikui pasidarė sunkiau mokytis arba kodėl vaikas labai atkakliai pradėjo mokytis ir išgyventi dėl nesėkmių. Kartais vaikai, besimokantys stipriose klasėse, patiria spaudimą iš kitų klasės mokinių, kad jis gadina klasės pažymių vidurkį, kad yra nevykėlis. Su juo nustojama bendrauti, daromas spaudimas, kad jis pereitų į kitą klasę arba pakeistų mokyklą, todėl vaikas jausdamas be galo didelę įtampą atkakliai stengiasi mokytis, tačiau rezultatų nepasiekia. Tokiais atvejais labiausiai gali padėti rami atmosfera namuose, tėvų palaikymas, paskatinimas, didžiavimasis vaiko pastangomis, o ne rezultatais.

Kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis
Savo sūnaus ar dukros reikia paklausti, ar klasėje, kieme vaikai tyčiojasi vieni iš kitų, pasistengti suprasti, kuriai grupei vaikų priklauso jūsų atžala: smurtautojų, stebinčiųjų ar pajuokos objektų? Pasidomėti, kaip ir ką vaikai žaidžia. Vertėtų kartais iš tolo stebėti žaidimų pobūdį, paplepėti kartu su vaiku ir jo draugais, bendrauti su vaiko draugų tėvais. Būtina aktyviai bendrauti su mokyklos bendruomene. Tėvų susirinkimo metu pasidomėti ne tik mokymosi rezultatais, bet ir kaip jūsų vaikui sekasi draugauti su kitais vaikais. Reikia kalbėtis ir su būrelių, kuriuos lanko jūsų vaikas, vadovais. Pasidomėti, kaip vaikas grįžta namo, ar visada eina įprastu keliu, o gal paskutiniu metu eina kitu, žymiai ilgesniu keliu?

Užsitarnaukime pasitikėjimą
Labai svarbu nuolat vaikui kartoti: kas beatsitiktų jis pirmiausia turi kreiptis į šeimą. Patikinti savo atžalą, kad jis yra svarbus ir kad jam bus padėta, nes viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai nesikreipia į suaugusiuosius, kai patiria patyčias, – vaikai galvoja, jog suaugusiesiems tai nerūpi,  kad jų problemos yra jų asmeninis reikalas, jeigu kreipsis pagalbos, bus tik blogiau. Ką daryti tėvams, sužinojus, kad iš jų dukros ar sūnaus tyčiojamasi? Jei patyčios vyksta mokykloje, labai svarbu taktiškai, laiku ir vietoje apie tai pasikalbėti su klasės auklėtoja ir, jei reikia, su mokyklos psichologu, socialiniu darbuotoju.

Jei patyčios vyksta kieme ar kaimynystėje, mamai ar tėčiui pamačius nederamą elgesį, būtina tuoj pat agresoriui pasakyti, kad jūs matote, kas vyksta, ir tai turi tuoj pat baigtis. Jei nematėte įvykio, galima kitą kartą pamačius agresorių ramiai prieiti ir paklausti apie nederamo elgesio priežastis, informuoti, kad nuolat domitės savo vaiko gyvenimu.

Pirminę pagalbą vaikui visada suteikti turi patys jam svarbiausi žmonės – jo šeima. Po to – mokykla, psichologinė-pedagoginė tarnyba, poliklinikose dirbantys psichologai, šeimos gydytojai.

Kodėl vaikai tampa smurtautojais?
Psichologės teigimu, tai nulemti gali labai daug aplinkybių ir veiksmų, kiekvienam vaikui jos gali būti labai skirtingos. Viena iš galimų priežasčių, kodėl vaikas tampa smurtautoju, yra fizinis ar psichologinis smurtas namuose, kurį vaikas patiria ar mato, o po to jį demonstruoja mokykloje. Kai tėvai smurtauja vienas prieš kitą ar prieš vaikus arba toleruoja ir labai vertina kovingus, konfliktiškus, paremtus orientavimusi į išlikimą, vaikų santykius, vyksta tarsi paskatinimas elgtis panašiai. Tokiose šeimose dažnai giriami tie vaikai, kurie stipresni ir atkaklesni. Todėl natūralu, kad šis elgesys pastebimas ir sociume.

Vaikai smurtautojai tyčiojasi iš bendraamžių ir labai nuoširdžiai tiki, kad tai juos daro „kietus“. Neretai šalia tokių vaikų atsiranda juos palaikanti auditorija, o tai tik dar labiau skatina negatyvų elgesį.

Kartais vaikai būna fiziškai silpnesni ar jaučia kokius nors kompleksus dėl ūgio, socialinio statuso ar pan., todėl yra linkę dažniau tyčiotis iš kitų vaikų. Taip pat gali būti, kad ir jie patys kažkada yra patyrę patyčias, todėl tam, kad apsisaugotų nuo pakartotinių patyčių, jie patys tampa smurtautojais (geriausia gynyba – puolimas). Kai kada vaikai nesupranta, kad jie tyčiojasi ir kad tai yra nederamas elgesys, todėl kartais patyčios tampa būdu užkalbinti norimą mergaitę ar berniuką, atkreipti į save dėmesį.

Ką patarti vaikui?
Svarbiausia – neslėpk, kad su tavimi negražiai elgiasi. Tu nesi dėl to kaltas. „Jeigu patiri patyčias, būtinai pasikalbėk su kuo nors iš suaugusiųjų: tėvais, mokytojais ar su kuo kitu, kuo pasitiki, – sako psichologė-psichoterapeutė. – Nebijok prasitarti apie priekabiautojus, nes jie neturi teisės skriausti nei tavęs, nei kitų vaikų.“

Stenkis nekreipti dėmesio į skriaudėjus, nesustok, kai prie tavęs kabinėjasi ir nueik savo keliu. Jeigu tave apsupo grupė skriaudėjų, pažiūrėk silpnesniam į akis ir pasakyk: „Tai nejuokinga“. Venk tų vietų, kuriose dažnai lankosi priekabiautojai. Stenkis kaip galima rečiau būti vienas. Užsirašyk viską, kas tau nutinka. Kai nuspręsi kam nors apie tai papasakoti, bus lengviau įrodyti savo tiesą, nes turėsi užrašus.

Pastebima, kad patyčių dažniau būna klasėse, kuriose nėra stipraus lyderio, kiekvienas sau. „Jei matai patyčias, nebūk abejingas, parodyk aiškų nepritarimą tokiam elgesiui. Nesityčiok pats, nors taip elgiasi tavo draugai, – ragina D. Grakauskaitė-Sličienė. – Būk draugiškas vaikui, kuris patiria patyčias. Paragink patyčias patiriantį vaiką pasipasakoti suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Jei matai nuskriaustą vaiką, palydėk jį pas suaugusiuosius. Pats pranešk suaugusiems, ypač jei matai, kad skriaudžiamasis neišdrįsta.“

D. Grakauskaitė-Sličienė: ,,Neretai vaikai galvoja, kad suaugusiems jų problemos nerūpi.“
Autorės nuotr.