Šiaulių „Aušros“ muziejaus Žaliūkių malūnininko sodyboje pirmą kartą vyko medžio drožėjų pleneras „Žemaitiškas ličynas“. Ne žemaičiai išgirdę žodį „ličynas“ net nežino, kas tai yra, o tai yra kaukė. Ne bet kokia, o Užgavėnių kaukė. Šis pleneras subūrė geriausius žemaitiškų ličynų meistrus.

Buvo pakviesti žinomi meistrai ne tik iš Šiaulių miesto ir rajono, bet ir iš įvairių Žemaitijos vietovių – Mažeikių, Telšių, Kretingos, Platelių.

„Šio plenero reikšme negalime abejoti“
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė pasakojo, jog šis pleneras yra pirmą kartą Šiauliuose, o gal ir pirmą kartą Lietuvoje, nes medžio drožėjų plenerai  vyksta visoje Lietuvoje, tačiau pleneras, susijęs su Užgavėnių kaukėmis, Šiauliuose vyksta pirmą kartą. Medžio drožėjų plenerą „Žemaitiškas ličynas“ buvo nuspręsta organizuoti būtent dėl to, kad 2019 m. buvo paskelbti Žemaitijos metais. „Aušros“ muziejaus darbuotojai ilgai suko galvą, kaip galėtų įprasminti Žemaitijos metus.

„Galvojome, ką čia sumąsčius, kad kiekvienas šiaulietis pajustų, kad šie metai yra Žemaitijos metai. Taip mintys rutuliojosi, kad sugalvojome padaryti medžio drožėjų plenerą. Parašėme projektą, Kultūros taryba ne tik finansavo, bet ir šį mūsų projektą įtraukė į Vyriausybės patvirtintą Žemaitijos metų renginių minėjimo planą. Labai didžiuojamės, kad esame tame plane. Džiaugiamės, kad buvo atkreiptas dėmesys į mūsų pastangas tą žemaitiškumą išreikšti būtent per Užgavėnių kaukes. Ličynų kolekcija Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra renkama nuo 1931 m., kai jau keletą metų gyvavusiame muziejuje atsirado pirmoji Užgavėnių kaukė. Turime tokią kaukę, kuri yra pagaminta 1895 m. Ji tik 20 m. jaunesnė už mūsų malūną. Manau, kad Žemaitijos metus paminėję,  dar ilgai džiaugsimės mūsų suorganizuoto plenero rezultatais. Mūsų muziejaus lankytojai galės pamatyti dabar kuriančių ir dirbančių tautodailininkų, medžio meistrų darbus“, – teigė S. Milvidienė.

Į plenerą iš Kretingos atvyko Raimundas Puškorius, kuris yra labai gerai žinomo Lietuvos kaukių drožėjo  Aniceto Puškoriaus sūnus. A. Puškorius visus savo 4 sūnus išmokė savo amato paslapčių. Antanas Viskantas iš Mažeikių yra trečios kartos medžio drožėjas. Malūnininkas Julius Vainorius išmokė savo sūnus puikiai drožti.

Vyriausiajam plenero dalyviui yra 80 m., jis atvažiavo iš Platelių seniūnijos, o jaunieji medžio drožėjai dalyvauja kartu su savo mokytojais. Atvyko Šiaulių Zoknių ir Salduvės progimnazijų moksleiviai, kurių vadovas yra Gintaras Daukša. Taip pat prisijungė ir Viktoras Raibužis iš Plungės, atvykęs kartu su savo mokiniais.

„Džiaugiamės, kad Užgavėnių kaukių drožybos tradicija yra, nes ne kiekvienas gali drožti, ne kiekvienas turi tokių sugebėjimų, noro ir įkvėpimo. Šio plenero reikšme negalime abejoti. Žinoma, gali būti visokių nuomonių, bet tai svarbu etninės kultūros plėtrai ir tradicijų tąsai“, – teigė Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja.

„Malonu, kai esi reikalingas“
Medžio drožėjų plenere „Žemaitiškas ličynas“ dalyvauja ir vienas žinomiausių Užgavėnių kaukių drožėjų šiaulietis Saulius Tamulis. Pasipuošęs lininiais drabužiais, šiaudine skrybėle, išdėliojęs savo išdrožtas Užgavėnių kaukes, šaukštus, lesyklas, geldas, demonstruoja, ką galima pasidaryti ir iš odos gabalėlio.

Medžio drožėjas juokauja, kad ši jam pastatyta pašiūrė yra lyg namai, kuriuose galima ne tik nusnūsti, atsipalaiduoti, bet ir pavalgyti, nes į jo pašiūrę atklysta vištos, jos pašiūrės šiauduose ir kiaušinį padeda. Paklaustas, kaip nusprendė dalyvauti šiame plenere, džiaugsmingai atsako: „Kai jautiesi reikalingas, tai ir malonu, kad kviečia. O kai kviečia, tai ir dalyvauji.“ Anot mūsų kraštiečio medžio drožėjo, kiekvienas šio plenero dalyvis čia jaučiasi kaip žuvis vandeny.

„Labai dėkoju „Aušros“ muziejui, kad sukvietė visus medžio kirminus, kurie medį griaužia. Pats dirbu šalia šiauliečių, bet yra atvykusių ir iš Platelių, ir iš Kretingos. Mums belieka atsiraityti rankoves ir čiupti jautį už ragų. Ką išdrošime, tas liks „Aušros“ muziejui. Aš pasižadėjau mažiausiai keturias Užgavėnių kaukes išdrožti. Jau išdrožtos yra, dvi jau kaip ir baigtos, o kitoms reikia dar smulkios apdailos: akį prakiurdyti, lūpą atvėpusią labiau padaryti, juk visų kaukių gerų nedarysi, o Užgavėnės skirtos tam, kad žiemą galėtume išvaryti iš kiemo. O su šypsena žiemos neišvarysi.

Atsivežiau ir savo firminę taburetę. Sakau, kad drošiu tol, kol į namus įeisiu, nes šiuo metu, per 25 m., esu išdrožęs 440 kaukių. Mano daugelis kaukių yra išvežta. Yra ir Vokietijoje, ir Ukrainoje. Malonu, kai esi reikalingas ir tave visi kviečiasi. Kaukes drožiu iš liepos ir iš juodalksnio, nes šie medžiai yra minkšti, kaip tik skirti drožimui. Teko pabendrauti su etnologu, atvykusiu iš Kauno. Jis papasakojo, jog Užgavėnių kaukės yra susijusios su mitologiniais dalykais, o ypač su pomirtiniu pasauliu, todėl kaukėms drožti labiau tiktų beržas ir drebulė, nes šie medžiai labiau siejasi su mitologija, tačiau daugelis drožėjų yra labiau įsikibę į liepą ar juodalksnį. Turiu pasiruošęs ir skiedrų laužui. Man niekada liežuvis neapsiverstų skiedrą pavadinti šiukšle. Skiedra vis tiek yra šventas reikalas. Kiti net sugalvoja skiedrą kaip suvenyrą į namus parsinešti“, – pasakojo S. Tamulis.

„Drošiu kaukes tol, kol kojas pavilksiu“
Užgavėnių kaukių drožėjas S. Tamulis papasakojo, kaip susidomėjo Užgavėnių kaukių drožyba. Esą  viskas prasidėjo, kai jam buvo 5 m. Tada dar gyveno Kuršėnuose. O per vienas Užgavėnes pamatė persirengėlius, kurie su visomis tradicijomis sugužėjo į jo namus.

„Atėjo kaip visada trankiai, mama buvo bulvinių blynų iškepusi. O vėliau žiūrime, kad jiems neužtenka tų blynų, jiems reikia ir kažko barškančio įdėti. Kažkiek metalinių pinigų mama tada pabarstė į saują. Nuo senų laikų juk būdavo, kad jei mažai duodavai, tada arba duris užremdavo, kitas pasilipęs ant stogo akėčias užkeldavo ar kaminą užkišdavo, ir kokiai nors šeimininkei sijoną pakeldavo ir į minkštą vietą įžnybdavo. Pykti negalėjai, nes tokios mūsų tradicijos buvo.

O tai mane ir sužavėjo, todėl nusprendžiau pradėti drožinėti Užgavėnių kaukes. Pradėjau nuo papjė mašė, vėliau iš Platelių atvažiuodavo Aldona Kuprelytė, kuri mane ragino pradėti kaukes daryti ir iš medžio. Galvojau, kad man iš medžio išdrožti kaukės tikrai neišeis, bet pasirodo, jog kitų reikia klausyti, o ne savęs. Pamenu išdrožiau pirmąją savo kaukę ir viena tautodailininkų paroda ją ir priglaudė. Nenorom daviau, nes maniau, kam jums reikalinga ta kaukė. O vėliau išėjo tos parodos katalogas, o jame mano ta medinė kaukė. Tada man kažkas sukirbėjo, galvojau, kad jei jums ši kaukė tiko, tai aš tikrai galiu ir geresnę išdrožti. Ir nuo to viskas ir prasidėjo.

Drošiu kaukes tol, kol kojas pavilksiu. Man didžiausias komplimentas yra tada, kai sako, kad tiek daug kaukių, o nė vienos panašios nėra. Būna, kad pamatai, jog kelios kaukės yra lyg ir panašios. Uždedi ūsus ar barzdą ir jau visai kas kita. Man fantazijos užtenka. Uždedi ūsus, barzdą, arklio karčius, avikailį, triušio ar lapės kailio gabalą, ožio ar avino ragus, bet svarbiausia natūralios medžiagos. Dar geriausia yra nedėti natūralios medžiagos, o iš pačios medienos išdrožti ragus. Ypač gražios būna gumbuotos senos obels šakos, dar net gražiau už natūralų ožio ragą. Vietoj dantų dedi surūdijusias vinis. Man dabar svarbiausia, kad kažkas užsikabintų už šio amato ir drožtų kaukes“, – pasakojo Užgavėnių kaukių drožėjas S. Tamulis.

Užgavėnių kaukių drožėjas S. Tamulis teigė, jog šias suvertas Užgavėnių kaukes vadina savo rožančiumi.
Autorės nuotr.

Užgavėnių kaukių drožėjai mieliau renkasi liepą ir juodalksnį, tačiau etnologai pataria rinktis beržą ir drebulę.
Autorės nuotr.

S. Tamulis atvežė parodyti savo išdrožtas lesyklas, šaukštus ir geldas.  
Autorės nuotr.