facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

,,Pagal planą man turėjo sektis ir mokslai, ir asmeninis gyvenimas. Juk esu jauna, graži, neseniai įstojau į universitetą. Tik niekas nedžiugino. Nebent pokalbiai su ypatingu vaikinu. Tikėjausi, kad esu mylima, vienintelė. Deja. Užsidariau savo kambary ir pramiegojau beveik visą parą. Atsikėlus nebuvo lengviau. Norėjau pamiršti viską, visą pasaulį, Išsitraukiau pakelį tablečių… – savo skaudžią jaunystės patirtį pasakojo trisdešimtmetė šiaulietė Viktorija. – Ar norėjau nusižudyti? Iki tol negalvojau. Tąsyk norėjau atsiriboti nuo visko, nes skausmas buvo nepakeliamas.“

Kiekviena žolelė veržiasi į gyvenimą, prasikala pro asfaltą, kad saulės šviesą išvystų, o žmogus kartais savo noru gyvybę praranda. Kodėl taip atsitinka? Minint Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną, kurios šūkis kviečia: „Savižudybes įveikime drauge“, Šiaulių miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistė Asta Ivoškienė ir Respublikinės Šiaulių ligoninės psichologė psichoterapeutė dr. Viktorija Vaišvilaitė visus ragina mokytis atpažinti gresiančią nelaimę.

Kodėl žmonės bando nusižudyti?
„Paprastai žmonės bando nusižudyti norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, – teigia A. Ivoškienė. – Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų.“

Pasak specialistės, mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip artimasis jaučiasi, padėdami ieškoti kitų galimų pasirinkimų. Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti, dėl savo kančių jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, ir taip dar labiau padidina savo izoliaciją.

Savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai. Dauguma savižudžių duoda įspėjamuosius ženklus tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti, nes jų noras yra baigti emocines kančias, o ne mirti.  
             
Savižudybė – procesas
A. Ivoškienė supažindina, kad dažniausiai iki savižudybės ateinama keliais etapais; minčių, ketinimų, veiksmų. Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo. Daugeliui žmonių nors kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tačiau savižudybė dar neplanuojama. Norima nebūti, numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma.
Ketinimų stadijoje žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia jau daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apmąstomos konkrečios detalės.

Veiksmų etapas yra paskutinis. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis yra geriausia išeitis. Tada gali net pagerėti nuotaika, nes žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape stebimi atsisveikinimo gestai – skolų, dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės. Įvykdomas konkretus savižudybės veiksmas.

„Šių savižudiškų tendencijų vyksmas nėra negrįžtamas, – teigia A. Ivoškienė. – Ne kiekvienas, galvojantis apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas ketinantis iš tikrųjų  mėgina nusižudyti, ne kiekvienas, kuris mėgina nusižudyti, miršta. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais, ir išoriniais veiksniais.“

Žmonės būna linkę į savižudybę tik tam tikrais gyvenimo momentais, ir savižudybė esti asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo rezultatas, o ne blaivus apsisprendimas.

Ženklai, kuriuos turėtume pastebėti
Ne visos savižudybės yra planuojamos, kartais žmonės žudosi dėl labai stipraus kaltės, gėdos, pykčio impulso, tačiau dr. V. Vaišvilaitė primena, kurie asmens elgesio pasikeitimai artimiesiems turėtų sukelti susirūpinimą: ,,Pirma, pasikeičia savijauta – žmogus gali atrodyti neįprastai liūdnas, nusivylęs, pesimistiškas, prislėgtas,  o kai kuriais atvejais  priešingai – tampa nerimastingas, irzlus, dirglus,  agresyvus. Atsiranda ryškūs nuotaikos svyravimai, netikėti emocijų protrūkiai, depresiškumas, nebegali susikaupti įprastinei veiklai, sutrinka miegas, apetitas. Antra, pasikeičia  elgesys – žmogus gali nebesidomėti mėgstama veikla, atsiriboja nuo bendravimo, atitolsta nuo draugų ir šeimos, ima elgtis rizikingai. Kai kurie ima be saiko gerti alkoholį arba vartoti narkotikus.

Taip pat gali pradėti atsisveikinti su artimaisiais ar draugais, kalbėti, kam atiteks jo daiktai po mirties arba juos dovanoti, grąžinti skolas.“  Tai pirmieji signalai, rodantys, kad asmuo išgyvena psichologinę krizę, reikalingas dėmesys, pagalba.

Nesulaukęs pagalbos, giliau paniręs į dvasinę krizę žmogus ima daugiau kalbėti apie mirtį ir tiesiogiai ar netiesiogiai, net juokaudamas, užsimena apie savo ketinimus. Apie gresiantį savižudybės pavojų galima įtarti, jei žmogus ypač neigiamai vertina save, kalba, kad yra kitiems našta, kad nusibodo toks gyvenimas, nebegali kentėti, nori baigti kančias. Kartais tiesiai  sakoma: „Nusižudysiu.“ „Tai gali būti emocinis šantažas, tačiau ir manipuliatyvūs grasinimai susiję su realia grėsme, – konstatuoja psichologė psichoterapeutė. – Galima pastebėti, kad žmogus ima domėtis mirtimi, savižudybės būdais. Naršoma internete, skaitomi forumai apie mirtį, eutanaziją, mirties būdus.“

Pasak dr. V. Vaišvilaitės, apgaulinga patikėti, kad viskas gerai, pastebėjus, jog  po ilgą laiką buvusios prislėgtos nuotaikos staiga žmogus suaktyvėja, pralinksmėja. Deja, toks pasikeitimas kartais įvyksta dėl to, kad žmogus nusprendė galiausiai užbaigti savo kančias nusižudydamas. Atsiranda palengvėjimas, radus „sprendimą“ išsilaisvinti iš kentėjimo būsenos.

„Neretai asmuo gali ir neturėti konkretaus plano nusižudyti, bet nuolat galvoja, kad mirti autoįvykyje ar nuo mirtinos ligos yra geriau, nei toliau gyventi. Šiuo atveju žmogui irgi reikia specialisto pagalbos“, – teigia dr. V. Vaišvilaitė.

„Tu esi girdimas, matomas, mylimas“
Visuomenės sveikatos biuro specialistė A. Ivoškienė rekomenduoja pasidomėti taip pavadinta neseniai pradėjusia veikti interneto svetaine tuesi.lt, kuri skirta savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui, šalia jo esančiam artimajam ir profesionalią pagalbą teikiantiems specialistams. Informacija svetainėje pateikiama glaustai, atsižvelgiant į specifinius kiekvienos tikslinės grupės poreikius. Savižudybės krizę patiriančiam asmeniui suteikiama informacija apie įvairius pagalbos būdus ir jos teikėjus konkrečioje savivaldybėje, ir ko jis gali tikėtis, kreipdamasis pagalbos telefonu, internetu ar susitikęs su specialistu.

Pasak specialistės, norintieji padėti išgyvenantiems savižudybės krizę šioje svetainėje sužinos apie rizikos ženklus, priežastis ir mitus apie savižudybes, ras patarimų, kaip tinkamai suteikti pagalbą. Specialistams pateikiama išsami informacija, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Svetainėje taip pat publikuojamos savižudybės krizę išgyvenusiųjų istorijos.

Kodėl pasauliui aš nerūpiu?
Tai tik kelios ištraukos iš tikrų gyvenimo istorijų, pateikiamų svetainėje tuesi.lt  Šie žmonės bandė nusižudyti, o dabar savo pavyzdžiu siekia padėti kitiems susigaudyti, kas darosi, kai jautiesi vienišas, nevykėlis, nereikalingas.

,,Kodėl pasaulis yra toks siaubingas ir niekam tai nerūpi? Kai bandydavau apie tai pasikalbėti, tuomet testams turintys pasiruošti mano kursiokai man atsakydavo: „Taip, taip, pakalbėkim apie tai vėliau.“ Ir nueidavo. Pokalbiui jie neskirdavo laiko, nes jie visi yra labai užsiėmę žmonės.

Norėdamas pamiršti save ir pasaulį, žiūrėdavau daug televizijos laidų, nes pasaulis yra žlugęs, aš taip pat. Norėjau tai pamiršti… Kai žiūri televizorių, tu tarsi atsijungi ir įsijauti į ekrane kuriamą pasaulį... Man tai atrodė kur kas geriau, nei būti su savo mintimis.“ (Karolis)

„Man visada reikėjo kažkokios pagalbos, nes pati su savo išgyvenimais susitvarkyti negalėjau. Niekam apie tai nepasakojau. Net tada, kai tėvų padėdama lankiausi pas psichologą, jie neįsivaizdavo, kaip viskas rimta. Jie galvojo, jog aš esu nepastovios nuotaikos paauglė, ir kartais problemą tiesiog sumenkindavo: „Ai, tu esi paauglė. Tai normalu.“ Manau, kad dabar mano tėvai, žinodami viską, kas man yra, daug geriau suvokia, kokia rimta ši problema.“ (Marija)

„Negaliu pasakyti, kad bandymas nusižudyti buvo mano pasirinkimas. Tai galėjo būti mano paskutinis ,,pasirinkimas“, po kurio aš nebeturėčiau jokių galimybių rinktis ir kažką keisti. Viską galima išspręsti. Bus sunku, bet savižudybė nėra sąžiningas ėjimas kitų žmonių atžvilgiu. Kai išeisi ir visus paliksi, su tuo gyventi reikės jiems, o ne tau. Savižudybė – tai pasirinkimo iliuzija, tai tavo sunkios būklės šalutinis poveikis, tavo ligos, sutrikimo ir problemų tęsinys. Bet tai nesi tu. Jei praeisi šitą pragarą, atsivers daug galimybių, o tas pragaras taps unikalia ir brangia patirtimi, kuri padarys tave stipresnį. Dabar man daug kas nebebaisu, nes aš praėjau tą baisų pragarą, kurį iš dalies pats ir susikūriau. Bet aš nugalėjau. Man vis dar būna labai sunku, bet niekur gyvenimo taisyklėse neskaičiau, kad bus labai lengva.“ (Olegas)

Šiems žmonėms pavyko išgyventi, galbūt ateityje jie mokės priimti konstruktyvius sprendimus apie savo elgesį krizinėje situacijoje, nes laiku į pagalbą atėjo mylintys tėvai, psichoterapeutai, patys supratimo ieškojo knygose, anoniminėse priklausomybių grupėse. Jie pasirinko gyvenimą.

Nežadėkite, kad „viskas praeis“
Savižudybė ar bandymas žudytis sukelia didžiulę emocinę įtampą artimoje aplinkoje. Tokiais atvejais namiškius kankina kaltė, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina artimuosius dėl nejautrumo ir nesupratimo. Artimieji dažnai patiria stiprių emocinių sutrikimų ir patys tampa savižudybės rizikos asmenimis. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties.

Jeigu įtariate, kad jums artimas asmuo galvoja apie savižudybę, pasikalbėkite su juo. Žmogui labai svarbu būti išgirstam, išklausytam. Dažnai į savižudybę linkusiems asmenims labai palengvėja, kai atsiranda su kuo pasikalbėti. Negailėkite tam laiko. Tik neteiskite ir nekaltinkite. Nežadėkite, kad viskas praeis, kad niekam nesakysite. Ieškokite profesionalios pagalbos. Nueikite patys kartu pas psichologą ar kitą specialistą. Nepalikite vieno, taip parodysite, kad tikrai rūpinatės. Jei žmogus atsisako pagalbos, paskambinkite į krizių centrą – ten jums patars, ką daryti.

Į viršų