facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiauliečiai pateikė 13 idėjų tautos laisvės įprasminimui. Kuri iš šių idėjų gali būti realizuota Prisikėlimo aikštėje, kol kas dar nėra aišku. Akivaizdu tik tai, kad architektų ir menininkų požiūriai nesutampa. Kol vieni kalba apie tradicijų laikymąsi ir istorinę atmintį, kiti norėtų aikštės be ribų ir daugiau laisvės reikštis meninei saviraiškai.

Išreiškė savo nepasitenkinimą
„Šiaulių naujienose“ jau esame rašę, kad paminklo „Tautos laisvei“ meninės idėjos konkursui nedavus tinkamo rezultato, Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Šiaulių skyrius ėmėsi iniciatyvos organizuoti apžiūrą konkursą. Mokslinės praktinės konferencijos „Šiaulių miesto kultūrinė tradicija. Tarp istorijos ir gamtos“ metu kaip tik ir buvo pristatytos konkursui pateiktos idėjos bei aptarti kiti tiek architektams, tiek eiliniams gyventojams aktualūs klausimai.

Štai LAS Šiaulių skyriaus valdybos pirmininkė Rūta Stuopelienė bandė paaiškinti, kodėl miesto Savivaldybė, architektai ir likusi miesto visuomenė tarpusavyje nesusikalba. Architektas Šarūnas Sabaliauskas priminė, kad Šiauliai turi senamiestį ir ragino atkreipti dėmesį į ten esančių pastatų autentiškumą. Profesorius Algis Vyšniūnas plačiau pakalbėjo apie miesto erdvinių-urbanistinių struktūrų modeliavimo metodus, principus, o aikštės autorius architektas Vytenis Rudokas atskleidė skirtumus tarp monumentalaus obelisko ir lokalaus meninio akcento.

Vis dėlto šiauliečiams įdomiausia buvo išgirsti paminklo „Tautos laisvei“ idėjas. Būtent tada ir paaiškėjo, kad tarp architektų ir kūrėjų menininkų yra perbėgusi juoda katė.

„Laisvės kūrybai čia nėra jokios. Jau yra juodos trinkelės, barokiniai, bažnytiniai laipteliai, ir pats konkursas paskelbtas idėjai, kuri turėtų sutilpti į vieną kvadratinį metrą“, – piktinosi konkurso dalyvis šiaulietis menininkas Mindaugas Lukošaitis.

„Jeigu telefoną būčiau įsijungęs vėliau, šiame konkurse net nebūčiau galėjęs sudalyvauti. Įsivaizduokite, dvi savaitės duotos pateikti idėjai, tai nėra gerai“, – atmosferą dar labiau įkaitino skulptorius Gintautas Lukošaitis.

Paaiškino, kodėl yra taip, o ne kitaip
V. Rudokas net nebandė slėpti, kad kai kurie menininkai/kūrėjai/menotyrininkai ir anksčiau yra išreiškę nepasitenkinimą dėl konkrečios nurodytos paminklo vietos, bet iki šiol niekas argumentuotai taip ir nepaaiškino, kodėl ši vieta netinkama. Analogiškai menininkai piktinasi dėl aikštės autoriaus nurodyto paminklo pobūdžio (vertikalus akcentas), statymo būdo (ant ašių susikirtimo) ir obelisko konkretaus aukščio (25 m). Taip pat menininkams nepatinka reikalavimas kurti monumentalios skulptūros paminklą iš kapitalinių ilgaamžių medžiagų, rekomenduojant negaišti laiko įvairiems meniniams eksperimentams (instaliacijos, videomenas, performansai ir pan.). Kitaip tariant, anot aikštės autoriaus, menininkus erzina pats apribojimų faktas, kuris yra traktuojamas kaip kūrybinės laisvės suvaržymas.

Architekto nuomone, tokia situacija rodo, kad vyksta diskusija su kūrėjais, kurie neturi tinkamų kompetencijų dirbti urbanistinėse erdvėse pagal suformuluotą užduotį. Kaip taisyklė, tai yra „tarpdisciplininio meno“ atstovai, kurie iš principo nepripažįsta tradicinių dailės žanrų, instrumentų, priemonių ir kokybės vertinimo kriterijų. Tokie kūrėjai klasikinę istorinės atminties sampratą modifikuoja į individualių emocinių interpretacijų komunikacinį lauką, kuris yra nesusijęs su realia istorinės atminties įamžinimo praktika.

V. Rudokas svarstė, kad galbūt anksčiau įvykęs meninis paminklo konkursas taip ir nedavė rezultato, nes „laisvųjų menų“ atstovams nepatiko konkrečios sąlygos. Be to, anot jo, konkursui pateikti darbai buvo neoriginalūs, kai kurie rodyti kituose konkursuose ar parodose arba turi tiesmukiškus, matytus analogus.

Jis taip pat suskubo akcentuoti, kad socialinį užsakymą dėl paminklo statymo Laisvės kovotojams suformulavo ne jis pats, bet miesto politikai. Nepaisant to, kad keitėsi formuluotės, idėja statyti paminklą savo didvyriams iš esmės nebuvo paneigta.

„Tokio paminklo poreikis yra akivaizdus, tik reikia patikslinti, ką reiškia terminai „Tautos laisvė ir nepriklausomybė“, „Tautos laisvė“ ir pan.“, – aiškino V. Rudokas.

Pateikė tris galimas idėjas
Konferencijos metu aikštės autorius, kaip ir kiti konkurso dalyviai taip pat pristatė savo idėjas. Pasiūlė statyti obeliską, kurio meninė traktuotė priklausytų nuo pagrindinės „Tautos laisvės“ temos. Tai galėtų būti obeliskas su skulptūra. Jis kaip analogą panaudojo Talbot skulptūrą. Architekto nuomone, švelnios, jaunos merginos motyvas (simbolizuojantis Lietuvą) turėtų būti alternatyva tiesmukiškoms militarinėms traktuotėms (karys su šautuvu ir pan.).

Anot jo, aikštėje galėtų atsirasti ir obeliskas su valstybiniais ženklais bei heraldiniais simboliais. Tokiu atveju obeliską būtų galima „išauginti“ iš Gedimino stulpų, viršuje panaudojant Vyčio kryžiaus motyvą.

Kita architekto idėja – obeliskas, kaip dizaino kūrinys/inžinerinis statinys. Čia galėtų būti akcentuojamos obelisko paauksuotos briaunos. Tada pats obeliskas ir liktų paminklu be papildomų meninių akcentų, ženklų ir t. t.

Siūlė priminti krašto istoriją
Broliams Lukošaičiams labai nepatiko, kad V. Rudokas išsakė, kokiam akcentui liktų neabejingas. G. Lukošaitis net rėžė, kad pats Prisikėlimo aikštėje nenorėtų matyti jaunos merginos skulptūros. Broliai teigė turintys geresnę idėją.

Jie siūlė priminti šiauliečiams miesto krašto istoriją ir joje pasižymėjusių kovotojų už Lietuvos laisvę vardus, įprasminti jų atminimą. Anot jų, obelisko viršūnėje galėtų atsirasti rutulys, kurio sfera būtų padengta auksu. Veidrodinis atspindys apimtų supančią Šiaulių panoramą, o aukso spalva būtų kaip miesto karališkumo, svarbos ir vertės ženklas. Šalia galėtų atsirasti keturios bronzinės 1,20 m aukščio iškilių asmenybių skulptūros, pažyminčios keturis reikšmingus Lietuvos ir Šiaulių regiono istorinių kovų už laisvę momentus.

„Struktūrinės kompozicijos kviestų žiūrovą judėti ir atrasti laisvės kovų ženklus Šiauliuose ir taip stiprinti miestiečio identitetą bei indėlį kuriant Lietuvos valstybę. Skulptūrinės kompozicijos gali būti papildytos bronziniais reljefiniais pasakojimais“, – kalbėjo broliai.

Prisiminė geležinę uždangą
Savo idėją pristatė ir kitas konkurso dalyvis Algirdas Ulčinas, tik prieš tai jis taip pat pasisakė, ką mano apie architektų ir menininkų nesutarimus: „Gaila žiūrėti, kai architektūros, meno žmonės tarpusavyje pradeda ginčytis. Esu profanas, bet šiaulietis, man svarbu, kad mieste nebūtų kažkokių abstrakcijų, kurių nesuprantame.“

Jo nuomone, obeliskas galėtų simbolizuoti geležinę uždangą, pasiūlė įsivaizduoti tokį vaizdą: „Viena ranka spygliuotą vielą traukia žemyn, o kita ranka išleidžia tris balandžius. Aplink obeliską siūliau pastatyti keturis akcentus. Šalia valstybinės vėliavos galėtų būti išgraviruotas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo akto nedidelis tekstas. Į Savivaldybės pusę siūlau padaryti Sąjūdžio ženklą, iš priekio galima pasiūlyti Vytį ir nedidelį bareljefą. Tik kol kas neradau simbolio, kuris tiktų katedros pusėje, bet tai galėtų būti kažkokia katalikų kronika, nes ji taip pat susijusi su mūsų pasipriešinimu“, – idėją pristatė A. Ulčinas.

Daugiau norinčių pristatyti savo idėjas neatsirado. Vykusios diskusijos moderatorius A. Vyšniūnas užtikrino, kad tai tikrai ne pabaiga: „Vieni siūlo metodinį principą ir kažkokį sisteminį požiūrį, kiti – žodinę rekomendaciją. Tai tiek skirtingas medžiagos pateikimas ir žanrai, kad antrajame etape, ko gero, reikėtų suvienodinti juos vienodam masteliui. Kol kas mes dar tikrai nieko nenusprendėme ir darbus dar tikrai tęsime.“

R. Stuopelienė taip pat patikino, kad dar niekas nenuspręsta: „Susitiksime rugsėjo 26-ąją, kur sukviesime meno, filosofijos, istorijos ekspertus, kad jie įvertintų pasiūlytus darbus. Manau, anksčiau ar vėliau mes tikrai surasime kelią, kuriuo galėsime eiti toliau.“

2019 09 07 4

R. Stuopelienė patikino, kad dar laukia antras etapas.
Autorės nuotr.

2019 09 07 8

Konferencijoje dalyvavo nemažas šiauliečių būrys.
Autorės nuotr.

2019 09 07 9

Taip atrodo brolių Lukošaičių idėja.
Autorės nuotr.

Į viršų