facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Aš esu Šiauliai“– su tokiu šūkiu dabar vyksta miesto gimtadienis „Šiaulių dienos 783“. O švęsti savo gimtadienį Šiauliai pradėjo tik sulaukę 750 metų. Apie gražios tradicijos pradžią „Šiaulių naujienų“ skaitytojams pasakoja gerai pažįstami šiauliečiai, visuomenininkai Vilius Puronas ir Vaclovas Vingras.

Keisti sutapimai
Vilius Puronas, dizaineris, dailininkas, kultūros istorikas-mėgėjas, kraštotyrininkas, lektorius, Šiaulių miesto politinis ir visuomenės veikėjas, tik jam vienam  būdingu mostu brūkšteli orą:

,,Šiemet Šiauliai švenčia 783-iąsias gimimo metines, todėl privalu pasakoti nuo pradžių. “

Miestų įkūrimai minimi nuo pirmojo paminėjimo dokumentuose. Šiaulių gimimo diena skaičiuojama nuo 1236 metų, kai vietovardis „Soule“ buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose – „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“. Joje aprašytas Saulės mūšis, vykęs 1236 m. rugsėjo 22 dieną.  Tai mūšis, kuriame žemaičių bei žiemgalių kariai sunaikino Kalavijuočių ordiną ir sustabdė baltų žemių užkariavimus. Taigi ši diena yra ir baltų vienybės diena.

Mistiška, pasak kraštotyrininko, kad garsusis Saulės mūšis vyko šv. Mauricijaus dieną. Šiaulių Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus  katedroje saugoma šio šventojo kankinio, riterių globėjo, relikvija. V. Puronas primena, kad rugsėjo 22 d. yra mums brangių žmonių gimtadienis: šią dieną pasaulį išvydo muzikos ir dailės genijus M. K. Čiurlionis, prezidentas Algirdas Brazauskas, Šiaulių garbės pilietis daininkas Virgilijus Noreika.

Mistiškų sutapimų  pašnekovas įžvelgia ir daugiau. Sena legenda teigia, kad kai Šiaulių dar nebuvo, atklydęs milžiniškas bulius ir užmigęs maždaug toje vietoje, kur dabar katedra stovi. Gal tai susiję su Egipto šventojo jaučio Apio klajonėmis, tačiau kai kas gali būti  faktais įrodoma: „Saulės mūšis, vykęs 1236 m., tiesiogiai susijęs su kunigaikščio Vismanto vardu, o broliai Bulioniai – Vismantas, Edivilas ir Sprūdeika – tiesiogiai susiję su seniausiais Šiaulių paminėjimais metraščiuose.“ Buleinė – tai senas Šiaulių miesto centro vietovardis. Senose knygose yra išlikę žinių, kad dar 1625 m. taip vadinosi vietovė, ant kurios šiandien stovi Šiaulių katedra.

Jei dar prisiminsime prieškario laikraštyje V. Purono atrastą pasakojimą apie Šiaulių bažnyčios statybą, kuri taip pat susijusi su buliais, nebestebins ir jautis miesto herbe: „Klebonas Petras Tarvainis paprašė, kad kiekvienas parapijietis, kuriam karvė atves dvylą veršiuką, turės paaukoti jį bažnyčios statymui. Veršiuką paaukoti – menkas dalykas. Tačiau prisirinko tų veršiukų beveik šimtas ir skaičius kaskart vis didėjo. Po metų iš veršiukų išaugo tikri jaučiai. Tuos bulius klebonas  skersdavęs ir darbininkus maitindavęs arba žydams parduodavęs ir gautais pinigais darbą apmokėdavęs. Tai  truko bene dešimt metų, kol Šiaulių bažnyčia  iškilo aukštyn, drąsiai debesis siekdama savo didingu bokštu.“

To paties klebono P. Tarvainio panegirikoje, pirmajame poezijos kūrinyje šiaulietiška tematika ,,Pasveikinimas“, pasak V. Purono, Šiauliai palyginti su paukščiu feniksu. Gal dėl to mūsų miestas toks neįveikiamas –  nei karų, nei marų. Nuolat iš griuvėsių prisikelia.  

Šiaulių gimtadienio įdomybės
Pirmą kartą Šiaulių gimtadienio šventė surengta 1986 metais. Šiauliai tąkart įamžino 750-ąją miesto įkūrimo sukaktį. Jubiliejinius metus miestas pasitiko atjaunėjęs, praturtėjęs naujais architektūriniais ir meniniais akcentais. Miestą papuošė Saulės laikrodžio aikštė ir Stanislovo Kuzmos skulptūra „Šaulys“, Vilniaus gatvėje įrengtas unikalus pėsčiųjų bulvaras (atkarpa nuo „Gaidžio“ iki “Šiaulių“ viešbučio). Tuometinį „Saulės“ kino teatrą papuošė miesto jubiliejui skirtas meno kūrinys – 200 kvadratinių metrų ploto vitražas, sukurtas dailininko Kazimiero Morkūno.

Pasak V. Purono, šiauliečiai pirmieji surengė miesto šventę sovietų laikais – gali būti, kad ir pirmieji Europoje. Tuo metu jis buvo Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas, pats prisidėjo prie pirmosios Šiaulių miesto gimtadienio šventės organizavimo.  

Miesto šventės tradicija išaugo iš miesto erdvių humanizavimo proceso. Šiauliai – trečias miestas Europoje, įkūręs pėsčiųjų bulvarą. Iki tol pėsčiųjų zonos buvo tik  Roterdame, Erfurte. Pasak dizainerio, pirmas blynas beveik nepridegęs, šiek tiek trūkumų išryškėjo vėliau: vazos žiemą peršaldavo, fontanuose pasidarė rudas vanduo, bulvaro plytelėmis su aukštakulniais sunku vaikščioti.

Tačiau miestas pražydo sienine tapyba, linksmais tūriniais akcentais, kurie tvarkinguose ataskaitų dokumentuose figūravo kaip vaizdinė idėjinė agitacija („Kopūstas“, „Batas“, „Vėžys“ ir t. t.). Šiems procesams kelią davė tuometinio miesto vadovo Viliaus Kazanavičiaus nuostata: ,,Esame valstybės tarnautojai, mūsų užduotis apeiti įstatymus žmonių naudai.“

,,Sunku pasakyti, kieno galvoje gimė šventės idėja, artėjant Saulės mūšio jubiliejui, gal Povilo Morkūno, gal V. Kazanavičiaus, pirštu neparodyčiau, – sakė V. Puronas, – bet miesto gimtadienio tradicija į Europą išplaukė iš Šiaulių. Bent jau ,,socializmo pasaulyje“ buvome pirmieji. Kai kiti pamatė, kad mes gražiai švenčiame, mūsų keliais pradėjo eiti kiti Lietuvos miestai, su mumis lenktyniavę Baltijos šalių miestai Jelgava, Piarnu, Tartu, idėją perėmė demokratinė Vokietija, Lenkija, Čekija.“

V. Puronui miela prisiminti pirmąją Šiaulių miesto šventę. Tai buvo kompleksinė šventė, į kurią įsitraukė visas miestas. ,,Atradome skylę tarp ideologiškai angažuotų švenčių, atsirado visus žmones jungiantis procesas. Prekybos įmonės puošė vitrinas, duonos-makaronų gamykla, mėsos kombinatas, pieno kombinatas, dviračių gamykla, televizorių gamykla ir kitos turėjo užduotis paruošti kompoziciją apie Šiaulių istoriją. Vyko mašinų paradas istorine tema, buvo vežami  žaismingi miesto vaiduokliai, visokie „balvonai“, žygiavo vaikai su kaukėmis, balionėliais,  Kiekviena įmonė puošė kurią nors gatvę. Šventės logotipas gal kiek panašus į pionierių ženkliuką išėjo, bet buvo priimtas. „Raudonoji vėliava“ tada pirmą kartą panaudojo unifikuotą formatą ir su tuo ženkliuku išleista gal 70 mokslinių straipsnių Šiaulių istorijos tema.“

Pirmosios mugės gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Tada prekybos valdyba prie savo parduotuvių organizuodavo lauko prekybą. Išpuošta prekyvietė linksmais užrašais, plakatais (pvz. ,,Ko žiūri – čiupk sūrį“). Žmonėms pasirengimas, pasipuošimas už pačią prekybą svarbesnis. Nors pirkėjams taip pat smagu: pažįstamų susitinki, pasišnekučiuoji, šio to gardesnio paragauji. Daug darbo įdėjo kultūros centro darbuotojai – laikinoje scenoje koncertavo įvairūs miesto meniniai kolektyvai.

„Tai buvo tvinksintis permainų laikas, kai laisvėjo žmogus, visokiomis formomis ieškojome, kaip įtraukti  jaunimą į  miesto gražinimą, – sakė V. Puronas. – Keliais žodžiais čia nenupasakosi. Švenčių tradicijos keitėsi, galima sakyti, virto kasdienybe, skirdavosi gal vienu kitu akcentu. Jos simboliu tapo Šauliukas, kuris  buvo „pagimdytas“ Šiaulių miesto 750-mečiui ir iki šiol gyvuoja vis keisdamas savo formas.“

Miesto gyvybė – darbuose
,,Rengiantis 765-ajam Šiaulių gimtadieniui kilo idėja nustebinti Šiaulius ir Lietuvą – centrinėje miesto aikštėje iškepti jautį pagal senovines tradicijas. Įgyvendinti drąsią idėją ėmėsi Kužių agroįmonės mėsininkai. Tačiau vėliau nuspręsta atsisakyti jaučio kepimo, viena iš versijų – dėl to, kad žmonės eidavo jo valgyti, o ne į bažnyčią, – šypteli V. Puronas. – Atgaivinta 300 metų senumo ritualinė tradicija buvo gražus Šiaulių miesto šventės akcentas ir buliškosios tradicijos tąsa.“

Išradingas dizaineris ir vėlesnėms miesto šventėms buvo pateikęs ne vieną siurprizą, skatinantį miesto šeimininkus pabusti iš stingulio, prisiminti savo priedermę tarnauti žmonėms. Tai  rekordinis 8 metrų riestas plieno kardas, ant kurio ašmenų lietuvių ir lotynų kalbomis išgraviruotas Jotvingių kryžiaus riterių ordino šūkis „Kovojantiems garbė“. Kitąsyk  gimtadienio proga miestą papuošė  Šiaulių tardymo izoliatoriaus kalinių pagaminti suoleliai,  žmones stebino skulptūra „Baziliskas“. Pagaminti kūrinius jam geranoriškai padeda Šiaulių verslininkai, pramonininkai, miestiečiai, anksčiau įtraukdavo studentus.

Jotvingių kryžiaus riterių ordino donatorius V. Puronas nenustygsta negnybtelėjęs valdantiesiems, kurie ,,mėgsta įsisavinti pinigus ir kurti naujas erdves“. Jo nuomone, svarbiau yra kūrybiniai procesai, vykstantys mūsų galvose, miesto gyvybė priklauso nuo gebėjimo į tuos procesus įtraukti žmones. „Bet dumblo kardu neperkirsi, – tarsteli pašnekovas. – Šventės vis labiau darosi komercinės, ir patriotizmo dvasios kažin ar daugėja.“

Oficialus Šiaulių miesto gimtadienis yra rugsėjo 22-ąją, tačiau laikui bėgant nuspręsta šventę paankstinti. Tai padaryta dėl labai paprastų priežasčių – rugsėjo pabaigoje oras lietingas, šaltokas, todėl šventei tinkamesnė rugsėjo pradžia, kai saulutė šildo skruostus. „Tokiu metu patogu švęsti – jau žmonės visi suvažiavę, grįžę iš atostogų, visi geros nuotaikos, – sako dizaineris. – Šiauliečiai iš to išlošia. Renginių užteks visą mėnesį.“

Garbės piliečio paskelbimas – svarbiausias ritualas
Vaclovas Vingras, inžinierius statybininkas, Šiaulių miesto politinis ir visuomenės veikėjas, įsidėmėjo atsinaujinimo laikotarpį nuo 1990 metų. Keitėsi valdžios, šiek tiek kito šventės pobūdis, bet ritualas buvo gana monotoniškas: Mišios bažnyčioje, vėliavos pakėlimas, sveikinimo kalbos, koncertai.

Nuo 2000 metų atsirado esminė šventės tradicija, viso renginio vinis – Šiaulių miesto garbės piliečio paskelbimas. Pirmaisiais metais garbės piliečiai buvo paskelbti net du kartus – kovo ir rugsėjo mėnesį. Pasak V. Vingro, skaudi tema būtų diskutuoti, ar Šiauliai ne per daug turi garbės piliečių, nes niekas negalėtų išdrįsti suabejoti kurio nors nuopelnais. Garbės piliečio nominavimo nuostatai buvo keičiami, tobulinami, tačiau yra atsitikę, kad visi trys pretendentai vienodai atitiko reikalavimus ir surinko vienodą skaičių balsų. Teko inauguruoti visus tris tais pačiais metais.

Dėl kandidatų vykdavo karštų diskusijų, ginčų. Nedovanotina klaida A. Vingras laiko tai, kad ne iš karto garbės piliečiu išrinktas prezidentas Valdas Adamkus. Vėliau klaida ištaisyta, bet nemalonaus jausmo krislelis liko. Nepriimtinos abejonės dėl Viliaus Kazanavičiaus kandidatūros. Jo vadovavimo metu nuveikta tiek daug. Ne tik naujų statinių atsirado, bet jie visi įveiklinti. Įkurta naujų mokymo ir kultūros įstaigų, pertvarkytos ir išplėtotos iki tol veikusios, įrengta parko estrada, pastatyta Povilo Višinskio biblioteka, Respublikinės ligoninės chirurgijos korpusas, Dailės galerija, Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultetas, Santuokų rūmai, „Saulės“ ir „Laiko“ kino teatrai, Vaikų dailės mokykla, Mokytojų ir Inžinierių namai.

Su Inžinierių namais susijęs vienas gražiausių V. Vingro veiklos laikotarpių: vyko daugybė prasmingų susitikimų su įdomiomis asmenybėmis, į kuriuos veržėsi miesto inteligentija, ypač aktyviai lankėsi mokytojai. V. Kazanavičiaus  iniciatyva Šiauliai pirmieji Lietuvoje įsirengė pėsčiųjų bulvarą, atnaujintas išplėtotas komunalinis ūkis, įrengti nauji  parkai. Vadovas aktyviai  rėmė miesto  kūrybinių sąjungų veiklą. V. Vingro teigimu, iškiliausios asmenybės Šiauliuose buvo Saulius Sondeckis, Vilius Kazanavičius ir Kazimieras Venclauskis. Šiųmetinė Šiaulių miesto garbės pilietė Regina Vaišnorienė už pastovumą, meilę kanklėms verta ypatingos pagarbos. V. Vingras pusiau juokais sako skubėsiąs atsiprašyti, kad abiturientas būdamas į šešeriais metais jaunesnę kaimynų mergaičiukę dėmesio neatkreipė.

Miesto gimtadienius pagyvino šventinės eisenos. Iš pradžių taip buvo sumanyta partijoms populiarinti. Šiauliuose Tarybos daugumą sudarė Naujoji sąjunga, 5 buvo vadinamieji ozolininkai, kuriems priklausė ir pašnekovas. 2001 m. eisenos idėją aktyviai parėmė jaunimo nevyriausybinės organizacijos, įsitraukė mokyklos, universitetas, buvo pakviestas prezidentas Valdas Adamkus.  Merė Vida Stasiūnaitė pasisiūdino ilgą baltą mantiją ir per miestą karieta, kinkyta baltu žirgu,  važiavo. Toji skraistė vėliau padovanota Kultūros rūmams.

Įsimintinas atvejis, kai eiseną užklupo baisi liūtis. Suaugusieji išsilakstė, o vaikiukai žliaugiant liūčiai tvarkingai žygiavo toliau. Kartais į eisenas įsitraukdavo kariškiai. Vienąsyk lėktuvai pro minią praūžė taip žemai, kad gaudimas galėjo išsprogdinti ausų būgnelius. Nepaisant nesusipratimų eisenų tradicija Šiauliuose prigijo, tuos dalykus ėmėsi organizuoti Kultūros centras. Neteko girdėti  prieštaravimų, noriai tose eisenose dalyvauja  įmonės, baikeriai, senųjų automobilių kolekcionieriai. Išmonės netrūksta. Kasmet ta eisena keičiasi, gražėja.

Kiek tiksliai tų švenčių būta, įvardyti sunku, neaišku, ar kasmet buvo organizuojamos.  Nusistovėjo graži tradicija ,,Saulės“ koncertų salėje rengti Mero padėkos vakarą. Tik vietų šioje įstaigoje mažoka, todėl būti pakviestam į renginį reiškė prestižą. Šiais metais pasirinkta ,,Arena“ – sveikintinas dalykas, nes pakliūti į renginį atsiranda daugiau galimybių. Per 5 tūkstančius šiauliečių gali džiaugtis įspūdingu koncertu, pasveikinti naują miesto garbės pilietę.

Mūsų švenčių skiriamasis bruožas yra kaita. Pasikeitė ,,Miesto dienų“ laikas, gausu labai įvairių renginių. Vyksta parodos, knygų pristatymai. Tik spėk rinktis ir apsilankyti. Nepaminėtas liko dar vienas šventės atributas, kuris pasidarė būtinas kaip švarkui saga – prekybinės mugės. Jose taip pat gausus pasirinkimas pagal skonį.

Atnaujinti ryšius
Miesto gimtadienio šventė, pasak V. Vingro, kuria, stiprina mūsų bendruomeniškumą. Daug kas stengiasi tomis dienomis būtinai į Šiaulius sugrįžti. Apmaudu, kad Savivaldybė neišnaudoja galimybės išsaugoti ryšius su iškiliais Šiaulių miesto išeiviais, gyvenančiais Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar diasporoje. S. Sondeckio 2010 m. įkurta bendrija ,,Šiauliečių klubas“ jungia neeilines asmenybes. Miestas daug pralošia, neįvertindamas šių kontaktų. Beveik visus juos sieja J. Janonio gimnazija bei trečiadieniniai susitikimai Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namuose.
Trūksta Savivaldybės dėmesio gal dėl to, kad keičiasi kartos. ,,Mes pažinojome tuos žmones, kviesdavome į miesto šventes. Jaunystės miestas jiems labai brangus, – sako V. Vingras. – Turėtų Savivaldybėje būti žmogus ryšiams su Šiaulių išeiviais, kuris pasirūpintų atvykimu, apgyvendinimu. Juk daugeliui – jau per 80. Paminėsiu kelis: Adolfas Zablockis, buvęs tenisininkas, Sigitas Saladžinskas, savo lėšomis surinkęs ir ,,Aušros“ muziejui   padovanojęs K. Reisono brėžinius, civilinės aviacijos nusipelnęs pilotas Romualdas Račkauskas, muzikės Liucija Stulgienė, Veronika Vitaitė ir daugybė kitų.  Neformaliosios komunikacijos veiksmingumu nevertėtų abejoti, šie žmonės dar daug gali ir duoda gimtajam miestui.“ Ar padėkojame?

2019 09 07 37

V. Puronas: ,,Iš Šiaulių miestų šventės paplito po Europą.“
Jurgitos JASNAUSKAITĖS nuotr.

2019 09 07 38

V. Vingras: ,,Miesto šventės vinis – garbės piliečio paskelbimas.”
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

2019 09 07 19

2019 09 07 18

Pirmosios miesto šventės vaizdai.
Viliaus PURONO nuotr.

Į viršų