facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Prisiminimai apie tėvus, senelius, prosenelius įkvepia, stiprina, o kartais neramina ar sukelia kartėlį. Turbūt ne veltui sakoma, kad žmonės maitintis savo šaknimis gali tik tada, kai jas pažįsta. Tad stabtelėkime prie šaknų, kad prisimintume, apsvarstytume ir pasisemtume iš jų gyvybės.

Kilme gali didžiuotis ne tik bajorai
Dabar po kelių šimtų metų visuomenės išsivystymas pasiekė tokį lygį, kad pamažu vėl atsigręžiama į savo šaknis. Tai tarsi reakcija į vartotojiško pasaulio bedvasiškumą ir  kosmopolitizmą, noras apsibrėžti ir pažinti jame save.

Lietuvos šeimų centro direktorė Vijoleta Vitkauskienė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad savo šaknų ieškojimas ir pokalbiai apie tai su savo vaikais, anūkais labai sustiprina šeimą, identitetą: „Žmogus visada nori kam nors priklausyti ir, kai žino, kam priklauso, jam yra lengviau, paprasčiau, nebereikia ieškoti kito identiteto. Ieškančiam aiškiau ir iš kur kilo, kas yra, kuo nori būti, ką naujo gali įnešti. Tad ir mano noras būtų toks, kad žmonės užmestų akį į tas šaknis.“

Pašnekovės nuomone, kilme gali didžiuotis ne tik bajorai, bet ir kilę iš paprastų šeimų. Visada įdomu sužinoti, o koks žmogus buvo mano močiutė, senelis, pusseserė ar pusbrolis, ką jis mėgo, ko nemėgo, kokiais charakterio bruožais pasižymėjo.

Geriausias būdas daugiau sužinoti apie savo šaknis – kalbėtis su artimaisiais. Giminėje tai gali paskatinti artimesnius santykius. Kai mes kalbame apie buitį, palikimą: čia tavo, čia mano – yra viena, o visai kas kita, kai domimasi, o koks buvo tavo tėtis, senelis, močiutė, ką jie mėgo, ko ne ir kodėl.

„Žinoma, giminėse būna ir paslapčių, neapkalbėtų temų. Reikėtų ieškoti, o kas galėtų praskleisti šitą šydą, pasidalyti savo žiniomis, nes žmonės maitintis savo šaknimis gali tik tada, kai jas pažįsta“, – akcentuoja V. Vitkauskienė.

Prisiliesti, patyrinėti yra labai svarbu
Net jeigu mes linkę apie savo giminę atsiliepti neigiamai, sakome, kad tokios giminės niekam nelinkėtumėme, vis tiek reikėtų pasižiūrėti, o dėl kokių priežasčių tie žmonės tokie tapo, kaip jie šiandien mus veikia, ką savyje neša.

Nurimsime tik tada, kai suvoksime, kaip iš tiesų ten viskas buvo.

„Giminių būna labai įvairių, pavyzdžiui, gydytojų dinastija. Tik klausimas kiek čia pliusas, kiek minusas. Jeigu žmogus linkęs ir nori tęsti šią dinastiją – puiku, bet jeigu jis nori būti menininku, tai jam reikės iš tos dinastijos išeiti ir – nežinia – ar ne su trenksmu. Bet net ir tokiu atveju verta žinoti, kas buvo, kaip buvo ir kodėl, nes žinojimas visada išlaisvina“, – teigia pašnekovė.

Vis dėlto yra ir tokių, kurie nelinkę gręžiotis į praeitį ir apie ją pasakoti savo artimiesiems, tačiau net ir tokiu atveju neverta pasiduoti, sveika sužinoti, o kodėl nenori pasakoti, o gal tą paslaptį galėtų atskleisti kas nors kitas.

„Kas noriai kalbės apie savižudžius giminėje? Atrodo negarbinga, gal ir gėda, bet kažkoks skaudulys, sudėtinga situacija tuo labiau ir slegia, kuo mažiau ji apkalbėta, mažiau apgalvota. Reikia prisilietimo, peržiūrėjimo ir tada tas skaudulys gali palikti. Draskyti širdies tokiu atveju tikrai nereikėtų, bet prisiliesti, patyrinėti yra labai svarbu“, – mano V. Vitkauskienė.

Neverta daryti skubių išvadų
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai pats žmogus nesidomi savo šaknimis. Lietuvos šeimų centro direktorė sako, kad tam tikrame amžiaus tarpsnyje esame linkę matyti tik save. Tuomet norisi atsitraukti nuo savo šeimos, giminės, bet galiausiai vis tiek ateina laikas, kai kažko negali suprasti apie save arba kai pasiilgsti giminaičių ir tas ilgesys paskatina užmesti akį į savo šaknis: „Kartais būna, kad sureikšmini save, galvoji, kad aš svarbiausias. Bet ne nuo šiandien prasidėjo pasaulis ir mano giminė, mano talentai, silpnesnės pusės ne nuo manęs prasidėjo. Kaip tautai, taip ir šeimai, žmogui svarbu žinoti tas ištakas.“

Klausantis giminės istorijų taip pat labai svarbu nieko nekaltinti, nesmerkti, nenusivilti, tiesiog pasvarstyti, o ką tai galėtų reikšti. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tą laikotarpį, kuriame žmogus gyveno.

„Kiekvienas laikmetis diktuoja tam tikras kartos savybes. Pavyzdžiui, sako, kad mūsų tėvai nejautrūs buvo, mūsų ant rankų nenešiojo, nesūpavo. O kaip reikėjo nešioti ir sūpuoti, kai buvo visai kitokios galimybės, kitokia situacija. Arba sako, kad kokia pusseserė nepatinka, bet kodėl ji tokia buvo, iš kur ji tokia atsirado, kas lėmė, kad ji būtent taip elgėsi? Tik visa tai apsvarsčius, galima daryti kažkokias išvadas“, – neskubėti teisti ragina V. Vitkauskienė.

Nutolsta, kad vėliau galėtų susitikti
Ji atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu giminių susitikimai tampa vis populiaresni. Žmonės nori bendrauti ir daugiau sužinoti apie savo šaknis. Žinoma, dabartinis laikmetis diktuoja ir tam tikras sąlygas. Dabar žmonės linkę emigruoti, ilgiau dirbti, daugiau keliauti. Tas atstumas kartais padaro savo ir giminės nutolsta, bet kaip sako pašnekovė, labai norint viskas yra įmanoma: „Kas planuoja, tas nors kartą per metus tikrai gali susitikti ir pabendrauti, tam tereikia principinės nuostatos. Norint palaikyti santykį, tam tikra prasme reikia kitokių pastangų negu anksčiau. Jeigu anksčiau reikėdavo gauti kuro ir kelionei turėti pinigų, tai dabar reikia kažkaip pastumti savo darbo grafiką ir peržvelgti atostogų pasirinkimus. Gal ir yra nutolusių, bet manau, kad tas nutolimas yra tam, kad vėliau susitiktume. Tu negali atrasti kažko naujo iš akių nepaleidęs seno.“

Anot jos, atitolimas vėliau gali atnešti ir tam tikros naudos: „Atitolimai yra svarbūs, nes tu atrandi savo kryptį, naują pasaulį. Dabar atsivėrė visas pasaulis, gali pabūti Afrikoje, Australijoje, o grįžęs į savo gimtinę, atnešti labai daug dalykų, apie kuriuos anksčiau seneliai gal tik viena ausimi buvo girdėję per radiją ar skaitę laikraštyje. Dabar gali atvažiuoti ir tuo pasidalyti ir tai yra nuostabu.“

Svarbu vengti kritikos, vertinimų
Pastebima, kad skirtingų kartų atstovams dalijantis savo patirtimi, kartais kyla įvairių nesusipratimų ne tik dėl noro teisti ir vertinti, bet ir aktyvių nurodinėjimų ką daryti.

„Lietuvoje neretai pasitaiko, kad tėvai linkę pareguliuoti sutuoktinius, o tai nėra pats geriausias dalykas, kurį gali duoti tėvai. Tada porai reikia atsitraukti, kol jie bus atsparūs griaunančiai tėvų įtakai. Tėvai šiaip visada nori gero, bet ne visada gero pasiekia tokiu aktyviu kišimusi, aktyviu nurodinėjimu, raginimu kažką daryti. Sakyčiau, kad jaunai šeimai svarbu atsitraukti tam, kad vėliau susitiktų, bet jeigu nebuvai net išėjęs, tada ir susitikti sudėtinga“, – pasakoja V. Vitkauskienė.

Tam, kad šeima neiširtų, labai svarbu, jog sutuoktiniai nepamirštų, kad vyras ir žmona šeimoje yra patys svarbiausi. Ant to santykio laikosi ir jų vaikučiai. Seneliai taip pat labai svarbūs, tik su jais reikia palaikyti tokį ryšį, kuris nekenktų šeimai.

Ypač daug seneliai gali duoti savo anūkams, todėl jiems būtina tarpusavyje bendrauti, tik, žinoma, auklėjant anūkus, reikėtų atsižvelgti ir tėvų norus.

„Seneliai kalbėdami ir nekalbėdami perduoda tokią išmintį, kurios tėvai dar neturi ,ir čia jau niekas senelių nepakeis. Aišku, tokiam bendravimui reikia nustatyti ir tam tikras ribas. Neužkrauti seneliams anūkų, kai šie negali jų prižiūrėti, arba priešingai – anūkus dažniau palikti seneliams, kai to bendravimo labai trūksta“, – pataria pašnekovė.

Ne ką mažiau nuoskaudų būna, kai šeimoje yra išsiskyrę tėvai. V. Vitkauskienė šioje situacijoje vėl pataria neskubėti teisti, o elgtis taip, kad būtų gerai tiek seneliams, tiek tėvams, tiek anūkams: „Tokiais atvejais seneliams būna du kartus sunkiau, nes jie išgyvena ir dėl vaikų, ir dėl anūkų. Čia reikia turėti daug išminties, kad būtų išvengta nuoskaudų.“

Ne ką mažiau sunkumų kyla, kai būna sudaromos vienalytės santuokos, kai per daug dėmesio skiriama darbui ir per mažai šeimai, kai nusprendžiama neturėti vaikų ir pan. Atsiradus konfliktui, kyla noras pabėgti, siekiant to išvengti, svarbu žmonių neteisti ir nevertinti, o priimti juos tokius, kokie jie yra.

2019 08 16 25

V. Vitkauskienė: „Žmonės maitintis savo šaknimis gali tik tada, kai jas pažįsta.“
Autorės nuotr.

Į viršų