Pamestinukas
Šiuo žodžiu įvardijau paveikslą (48 x 34, kartonas, aliejus, 1984 m., yra autografas), numestą kaip nebemadingą ir nebereikalingą prie vieno šiukšlių konteinerio K. Korsako gatvėje ir tuo sprendimu prilygintą smulkiai atmatai. Nugarinėje pusėje buvusi popieriaus juostelė, matyt, su kūrinio pavadinimu, apnaikinta.

Pamestinuko turinys – tamsaus gilaus kolorito peizažas. Ilgiau įsižiūrėjusi į paveikslą, imu suprasti, kad stebiu ne kartono gabalą, išmargintą dažais, o gyvą realistišką, kiek stilizuotą gamtos kampelį, dvelkiantį kažkokiu liūdnu ilgesiu.

Greit sumetu, kad Pamestinukas gana mįslingas, nes neaiškus metų laikas. Dominuoja nuogi, apdžiūvę, dekoratyviai apkontūruoti liauni medkrūmių stiebai. Keletas dar laiko viršūnėse iškeltas parudavusių lapų kepures. Lyg ir rudens požymiai? Tačiau šalia augantis būrelis medkrūmių didžiuojasi žalia vasariška spalva! Tik, matyt, nebeilgai – matosi nemažos, tamsiai pilkos dėmės. Kodėl trys tų pačių augalų variantai? Todėl, kad jaunasis dailininkas(-ė) tapė dauboto reljefo pelkynų mišką – tirštai prižėlusį, tankų, neįžengiamą. Tad ten, kur didesnis drėgmės perteklius, ten medžiai jau mirę...

Žemei skirtas tik nedidelis paveikslo kamputis – pastoziniais potėpiais atkurtas kalvelės šlaito gabalėlis, apklotas saulės nurudintų pelkinių samanų danga. Tolesniuose planuose potėpis smulkesnis. Žvelgiant link horizonto, pro medkrūmių properšas skverbiasi ryški žaluma, matosi neaiški žalsvai melsva juosta... Visa tai kuria apibendrintą erdvės iliuziją.

Dangui atitekęs tik antraplanis vaidmuo. Padangės skiautelių spalvos neryškios – nuo gelsvo iki melsvai žalsvo ir kreminio atspalvio.

Matyti, kad paveikslo autorius(-ė) nesiekė tiksliai užfiksuoti vietovę (pelkės kampą) ir laiką (pavasaris ar vasara), atgaminti dokumentinį požiūrį į gamtą. Autoriui(-ei) labiau rūpėjo sukurti epinę, gal net dramatinę nuotaiką. Tapyta nuoširdžiai, kiekvieną reikšmingą detalę kruopščiai įjungiant į bendrą peizažo nuotaiką, jautriai pasitelkiant tamsių spalvinių gamų gradaciją...

Kai Pamestinuką parodžiau keliems šiauliečiams dailininkams ir papasakojau jo atsiradimo mano rankose istoriją, išgirdau: „Mano pažįstamas per kelerius pastaruosius metus sukaupė net dešimt paveikslų, rastų šalia šiukšlių konteinerių. Dabar nemažai žmonių itin sparčiai modernėja, taikosi prie šių dienų skonio. Juk ir arbatos servizėlis, išmargintas gėlytėmis, jau – baisi atgyvena. Jei naujovių besivaikantys gyventojai perdažo buto sienas ar keičia baldus, tai anksčiau kabėjusius paveikslus, jų nuomone, nebesiderinančius prie naujojo interjero, būtinai ištvoja į šiukšliadėžę. Ir jokios savigraužos, kad paveikslas – meno kūrinys, turintis išliekamąją vertę, kad jo autorius valandų valandas stovėjo prie molberto, tinkindamas spalvas ir atspalvius, derindamas potėpius, kad neverbaliniu būdu užfiksavo vienokią ar kitokią emocinę būseną, kviečiančią susitelkti ir pasinerti į apmąstymus...“

„O jei Pamestinukas buvo dovanotas kuria nors proga?“ – nedrąsiai pasiteiravau pašnekovų ir išgirdau: „Dabar sentimentai nebemadingi! Atrūgos!“

Apmąstydama Pamestinuko(-ų) likimus, prisiminiau keletą miniatiūrų, skaitytų redaguoti atsiųstoje knygoje „Seno kunigo pasakojimai“. Autoriui* sutikus pateikiu keletą jo aprašytų įvykių, nutikusių po 2000-ųjų.  

„Bomžas“
Eilinis skambutis į Katedros klebono duris. Tokių skambučių – tūkstančiai. Dažniausiai už jų slypi prašymai: vienam reikia kelių litų į namus Krekenavoje ar Ramygaloje parvažiuoti, kitas drįsta ir keliolikos tūkstančių paprašyti, kad galėtų užstatytus namus atgauti. Viena žlugusio bankelio akcininkė prašė tokios sumos, kokios gyvenime nebuvau nė matęs. Tad ir šįkart maniau, kad skambina koks nors kaulytojas.

Atidariau duris ir labai nustebau, kai atėjęs žmogus iš polietileninio maišo ištraukė Aušros vartų Marijos paveikslą:
– Kunige, negi galima tokį daiktą į konteinerį mesti! Paimkite jį.

Kitą kartą tas pats žmogus atnešė maišą knygų, ir tikrai gerų, vertingų, kurias nurašiusi išmetė vienos mokyklos biblioteka.

Žmogaus veidas buvo pajuodęs, rankos purvinos, pats jau senyvo amžiaus. Jo gyvenimo knyga – šiukšlių konteineriai. Bet toje knygoje buvo likę ir švarių puslapių – dvasios žiburėlių.

Tikėjausi, kad galėsiu jam padėti atsitiesti. Bandžiau. Deja, vieninteliu jo gyvenimo džiaugsmu bebuvo likęs nupirktas alaus butelis.

Gal ir tiesa, kad kiekviename žmoguje du žmonės gyvena.

Ištremtas kryžius
Kartą į Panevėžio katedros zakristiją ateina senyva moteris. Rankose laiko kažką, susuktą į baltą drobulę. Atidengia. Senas Nukryžiuotasis. Liaudies meistro darbo. Matyti, kad buvo dažytas – dažai išblukę, tik šono kraujuojančios žaizdos raudonis ryškus, iš karto krentąs į akis.

– Kunige, priglauskite kur nors šį tremtinį. Marti liepė išnešti arba pagrasino sudaužysianti. Atnešiau pas jus, priglauskite. Ir man ne taip širdį skaudės... Jis kelias mūsų giminės kartas globojo. O dabar, kad atėjo laikai... – atsidūsta moteris.

Šį kryžių, iškilmingai iškėlę viršum procesijos, nešėme į geležinkelio stotį, kur minėjome trėmimų pradžią, pagerbėme tremtinius. Kryžius TREMTINYS atėjo tremtinių paguosti.

Kaip vadinasi Nukryžiuotasis?
Ateina jaunuolis pas auksakalį:
– Padaryk grandinę ant kaklo, kryžių, o ant kryžiaus – tą ,,chujoviną“ (žmogiškai sakant – Nukryžiuotąjį) uždėk.
Meistras, ko prašė, tą ir padarė. Zakristijoje jaunuolis tiesia ranką su auksiniu kryžiumi:
– Pašventink, kunige.
– Kam jis tau reikalingas?
– Gal padės...
– Ar krikštytas?
– Ne.
Po kurio laiko vėl ateina jaunuolis pas auksakalį:
– Imk grandinę, kryžių, tą ,,chujoviną“ ir perdirbk į dvi apyrankes – man  ir broliui.
– Kodėl? – stebisi juvelyras.
– Nepadėjo, – piktai burbteli klientas.

Išvada
Belieka atsidūsėti ir pasiguosti liaudies išmintimi: „Iš didelio rašto išeinama iš krašto“. Visomis išgalėmis puldami į „modernizmo“ glėbį,  demonstruojame savo dorovinį bukumą.

-- - -- -- --
* Dar nepublikuotos knygos autoriaus pavardė neminima, kad skaitytojai straipsnio nesusietų su reklama. Būtina pridurti, kad knygos „Seno kunigo pasakojimai“ autoriaus vaikystė prabėgo Naisiuose ir Meškuičiuose, dar Lygumuose; jis mokėsi Naisių pradžios mokykloje, Šiaulių berniukų gimnazijoje ir Pakruojo vidurinėje mokykloje.