Aštuntokai Valius ir Simas mokykloje pasidarė nesuvaldomi: vakar prieš pirmąją pamoką susipešė taip, kad mokytojas turėjo jėga atplėšti vieną nuo kito. Simas išėjo namo su didžiule mėlyne paaky, Valius nutėškė į klasės kampą suplėšytą švarką. Šiandien informacinių technologijų kabinete vidury pamokos užgeso visi kompiuteriai. Valius tyliai šypsojosi, tik vėliau pasigyrė, kad jis turi ypatingą programėlę, galinčią ištrinti „visų mulkių“ darbus. Ir taip vos ne kasdien naujas iššūkis. Iškviesta į mokyklą Simo mama dievagojosi, kad jos vaikas namuose labai geras. Valiaus – priešingai, sakė: pavargau, darykit su juo, ką norit, grįš iš komandiruotės tėvas, tegu tvarkosi.

Ne paslaptis, kad neretai paaugliai maištauja ir be psichologo pagalbos suaugusiems sunku rasti  bendrą kalbą. Apie tai „Šiaulių naujienos“ kalbasi su šiauliete psichologe Vaida Šarauskiene, kuri konsultuoja šeimas tiek Šiaulių apygardos teisme, tiek Šiaulių miesto bendruomeniniuose šeimos namuose.

Kai pasaulis manęs nesupranta
Paauglystė toks laikas, kai jauną žmogų užplūsta begalė emocijų, kurias sunku atpažinti, dar sunkiau suvaldyti. Jiems pradeda atrodyti, kad suaugusieji nieko nesupranta ir bando tvarkytis savaip –  negrįžta laiku namo, nepaiso mokytojų reikalavimų, bando visokiais būdais laužyti taisykles, paneigti autoritetus.

Intelektualus penkiolikmetis Adrianas iš S. Thowsend knygos „Adriano Moulo brendimo kančios“ įsitraukia į gaują, kurios veikla jam atgrasi, kad mama susirūpintų dėl jo elgesio, bent paklaustų, ką vakarais veikia. Vėliau jis pabėga iš namų, tikėdamasis, kad jo „kvaili“ tėvai pasiges, puls ieškoti ir gal tokiu būdu susitaikys.

Pasak psichologės V. Šarauskienės, maištas namuose, mokykloje, gatvėje, įsitraukimas į nepageidaujamo elgesio ar  nusikalstamas grupes tėra ledkalnio viršūnė, slepianti  gilias šeimos santykių problemas.

Dirbdama Bendruomeniniuose šeimos namuose, kurie įsikūrę Šiaurės Lietuvos kolegijoje, psichologė turi galimybę pritaikyti terapijos metodus, padėti tėvams ir vaikams atrasti, kur nutrūko tarpusavio supratimo siūlas, ieškoti, kaip santykius atkurti. Teisme, deja, susiduria su pasekmėmis.

Psichologė išskiria kelis momentus, kodėl ateina laikas, kai tėvai su vaiku „nebesusitvarko.“ Priežastis dažniausiai viena – protingos tėviškos meilės stoka. Žinoma, daug kas paprieštarautų, bet pabandykime suskirstyti į kelis etapus.

Emigracijos išblaškyti
Pirma, šiuo metu bene dažniausi atvejai, kai su paauglio elgesio problemomis susiduria šeimos, kurių bent vienas iš tėvų emigracijoje. Vaikas gyvena su močiute arba su teta, galbūt materialiai aprūpintas, bet jam trūksta bendravimo su tėvu, mama, tiesioginio apkabinimo, šilumos. Technologijos, pašnekesiai per atstumą neatstoja tikro ryšio. Pasitaiko, kad paauglys blaškosi tarp pasirinkimo, su kuo gyventi: tarkim, metus ar dvejus pagyvena pas tėvą Jungtinėje Karalystėje, už kažkokius prasižengimus išvaromas atgal į Lietuvą pas motiną. Arba atvirkščiai. Paaugliui kyla sunkumų moksle, viduje verda pyktis, kuris išliejamas ant draugų, mokytojų, namiškių.

Išsiskyrusiose šeimose dažniau randama būdų bendrauti su vaiku, palaikyti elgesio ribas, o  emigracijos išblaškytas šeimas galbūt labiau slegia nežinomybė, laikinumas, patys tėvai nesijaučia pakankamai saugūs ir vaikai tampa situacijos įkaitais. Neretai paaugliai nesąmoningai netinkamu elgesiu bando atkreipti į save dėmesį.

Patyčių ir svaiginimosi šaknys
Dažnas atvejis, kai paaugliai mokykloje išveda iš pusiausvyros mokytojus įžūlumu, grasinimais, akcentuodami savo teises. Nuolatinis drausminimas apkartina mokytojų kasdienybę, kartais net iškyla fizinė grėsmė jų pačių saugumui.

„Psichologo pagalbos prireikia ir patyčias patiriantiems vaikams, ir patyčių išsekintiems pedagogams, ir patyčių iniciatoriams. Neretai patyčių šaknys gilesnės, iš kur vaikas atsineša pyktį“, – sako V. Šarauskienė. Galbūt tai despotiškas tėvo elgesys su kitais šeimos nariais, gal vaikas nuolat žeminamas, menkinamas, nepaisoma jo nuomonės ir poreikių,

Tėvų pavyzdys formuoja vaiko gyvensenos įpročius. Pasitaiko, kad tėvai susirūpina, jog sūnus „susidėjo su blogais draugais“, pradėjo rūkyti žolę, o iš pokalbio su vaikinuku paaiškėja, kad tėvai taip pat kompanijoje kanapių „patraukia“. Panašiai būna su rūkymu, alkoholio vartojimu. Svaiginasi  ne tik iš smalsumo. Vaikai kopijuoja tėvų švenčių tradicijas. O tėvai kartais net sąlygas sudaro: 10 klasių baigimo vakarėlis ar gimtadienis sodyboje be suaugusiųjų...

Paskatinimo kaina
Dažnai girdime ginčus – skatinti vaikus už gerą elgesį, pagalbą namuose ar ne. „Paskatinimas geru žodžiu, be abejo, reikalingas. Jis gali stebuklus. O mokėti už tai, ką vaikas privalo namuose atlikti – susitvarkyti kambarį, paruošti namų darbus, gerai elgtis ir panašiai – žalinga. „Aifonai“, planšetės, elektriniai paspirtukai, pinigai nublanksta, jų reikia vis daugiau, o nuoširdūs santykiai nesukuriami. Atlyginti galima tik už tuos didelius darbus, už kuriuos būtume mokėję samdomam žmogui: sukapoti malkas, nušienauti didelį plotą ar pan.,“ – teigia psichologė. O paskatinimui tiks kartu praleista poilsio valandėlė, išvyka į koncertą ar kiną, ilgesnis laikas prie kompiuterio. Kiekvienoje šeimoje galimi skirtingi susitarimai.

Taisyklės – saugumo garantas
Kalbantis su paaugliais paaiškėja, kad jie diferencijuoja mokytojus, kurios pamokos „užkniso“, nes jose chaosas, galima nieko neveikti, o kurios vyksta normaliai – „kaip turi būti“. Jiems patinka aiškios taisyklės, kokį įvertinimą gaus už tam tikro lygio pasirinktas užduotis, už kokių susitarimų nepaisymą gali būti nubaustas. Tai suteikia saugumo ir jie patys aktyviai seka, kad susitarimų būtų laikomasi.

Pasak psichologės, paauglio elgesys taip pat didele dalimi priklauso nuo to, ar namuose buvo nustatytos ribos. Nuo mažumės, 2–3 metų, susiformuoja asmenybės šerdis. Tėvams kartais atrodo, kad mažylis nieko nesupranta. Jis viską jaučia ir atsimena. Trauminės patirtys išlieka visą gyvenimą. Suformuotos pozityvaus elgesio taisyklės – taip pat. Nepasiteisina kraštutiniai raginimai, kad mažo vaiko negalima drausti ir bausti. Žinoma, ribos nustatomos kantriai, su meile. Bet taisyklių reikia laikytis nuosekliai. Pasitaiko, kad vaikas neišmokytas elementarių dalykų: pasisveikinti, įžeidus atsiprašyti, padėkoti. Bet jeigu iš paauglio staiga pradedama reikalauti, kad jis paklustų taisyklėms, neabejotinai kyla konfliktas. Pozityvios tėvystės mokymuose psichologė V. Šarauskienė apie tai nuolat primena tėvams.

Išgyventi paauglystės sumaištį lengviau, kada vaikas jaučiasi saugus ir mylimas. Psichologas gali vaikui padėti koreguoti savo elgesį, bet reikia dirbti su visa šeima. Gaila, ne visi tėvai supranta, kad maištingumo priežasčių reikia ieškoti drauge. Dalis tėvų bejėgiai keistis, kita dalis problemos nemato. Kai kurių tėvų tiesiog nėra, vaikai auga globos namuose. Sunkesniais atvejais, kai paauglys įsivelia į nusikaltimus, vagystes, narkotikus, vyksta tarpinstitucinis bendravimas: bendradarbiaujama su pedagogais, atvejo vadybininkais, vaiko teisų apsaugos specialistais.

Mylėti, išgirsti, suprasti
Pastebėta, kad vis dažniau maištauja ir vadinami geri vaikai – tokie, kurių elgesiu patenkinta mokykla. Maištavimas gali būti ne vien amžiaus ir mąstymo pokyčių sąlygotas elgesys.

Apie tai Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Inga Baranauskė kalbėjosi su Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai tarnybos atvejo vadybininke Lina Arkušauskaite.

„Kyla klausimas – kas negerai šeimoje, jeigu paauglys bėga iš namų, nenoriai kalba su mama telefonu, atsikalbinėja?“ – retoriškai klausė I. Baranauskė. L. Arkušauskaitė pritarė, kad turi pavyzdžių, kai paauglys tampa probleminiu dėl tėvų kaltės.

„Kai mama, viena auginanti paauglį, yra nuolat pikta, grubi, priešiška vaikui, net šaiposi iš jo, nepalaiko jo gerųjų iniciatyvų, tokių, kaip noro vasarą įsidarbinti, tai kelia didelį nerimą ir matau poreikį padėti šeimai – tiek vaikui, tiek mamai“, – kalbėjo atvejo vadybininkė L. Arkušauskaitė.

Tokiais atvejais skiriama atvejo vadyba ir aiškinamasi, kas negerai šeimoje. Sudaromas pagalbos planas, pasiūloma psichologo konsultacija. Būtina išklausyti tiek suaugusius šeimos narius, tiek vaiką, kodėl jis priešinasi, prieš ką maištauja.

,,Vaikas turi būti išgirstas, suprastas, palaikomos jo gerosios idėjos, aptariami jo norai ir sprendimai. Tėvai turi išgirsti vaiką, kai jis imasi kokių iniciatyvų, nori dirbti, sportuoti, leisti laisvalaikį su draugais. Kiekvieną vaiko norą reikia aptarti šeimoje. Tai daryti tinkamai, jautriai, kad vaikas norėtų to dialogo“, – sakė  L. Arkušauskaitė.

Kartais būna sunku į šeimą sugrąžinti santarvę. Atvejo vadybininkė pateikė pavyzdį, kai mama skundžiasi vaiku, kad šis maištauja, per ilgai vakaroja su, jos manymu, netinkama kompanija, tačiau pati yra priešiška vaikui, beveik nesikalba, o jeigu ką sako, tai būna ne pokalbis, o grubūs priekaištai, gal net patyčios. Ir nenuostabu, kad vaikas irgi tapo grubus, nepagarbus, vengia būti namuose. O mokykloje jo elgesiu niekas nesiskundžia.

„Akivaizdu, kai vyras paliko šeimą, mama supyko ant vyro. Jos pyktis auga, ko gero, ir dėl to, kad vaikas bendrauja su tėvu, gauna pinigų, palaiko su juo ryšį. Tačiau šis pyktis, ardantis bendravimą ir vaiko svajones, neturi būti nukreiptas į vaiką. Šeimai reikia pagalbos“, – konstatuoja atvejo vadybininkė.

Tokiais atvejais šeimai siūloma psichologo konsultacija.

Atkurti ryšius įmanoma
Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė I. Baranauskė sako, kad kalbant su šeimomis, kur paauglių maištas kelia nerimą, patarimas kartu paprastas, kartu sudėtingas: „Tik geru žodžiu, nuoširdžiais pokalbiais galima atkurti ryšį su vaiku. Tai nenutiks nei per valandą, nei per savaitę. Tačiau suaugusieji turi suprasti, kad jie atsakingi už vaiko gerą savijautą šeimoje. Visi vaikai unikalūs, jiems reikia padėti pagal jų poreikius, netgi tada, kai tai yra maištaujantis paauglys. Pirmiausia vaiką mylėti ir suprasti turi jo tėvai.“

L. Arkušauskaitė kalbėjo, kad vaikas turi būti mylimas ir suprastas net tada, kai karas šeimoje įsisiautėja.

Pagalbos šeimai tarnyba ir Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos specialistai stengiasi tokioms šeimoms padėti. Išplėstas paslaugų spektras, jas gauna daugiau tėvų, kai šeimoje nesutariama su vaikais, kai vyksta skyrybos.

„Kai šeimai padeda specialistai, situacija, nors po truputį, bet gerėja. Kartais tai būna sunku, bet žinau ne vieną atvejį, kai visa šeima stengiasi, kalba atvejo vadybos posėdžiuose, lankosi pas psichologą, stengiasi sutarti šeimoje, o tai daro gerą įtaką vaikams“, – sakė atvejo vadybininkė L.Arkušauskaitė.

2019 08 02 30

V. Šarauskienė: „ Taisyklės vaikui sukuria saugumo jausmą.“
Asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų