facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiauliuose susibūrė nauja plento žiedinių lenktynių komanda, kurią vienija meilė bei atsidavimas motociklams. Savo komandoje turi ir vieną greičiausią panelę, kuriai tenka rungtyniauti su vyrais, todėl ne vienam nušluosto nosį. Nors komanda gyvuoja dar tik vienerius metus, tačiau tai ne tik viena didžiausių, bet ir aktyviausių motociklų sporto komandų šalyje: dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, BMA čempionatuose – daugiau nei 10 varžybų per metus. Tap pat dalyvauja ir socialiniuose renginiuose, pradedantiesiems Šiaulių krašto motociklininkams organizuoja treniruotes.

Išsamiau apie šios komandos atsiradimą, pasiekimus bei motociklų sportą papasakojo „Venoma“ komandos prezidentas Mantas Urmonas bei jos narys Armandas Narušis.

– Kaip susidomėjote motociklų sportu?
M. Urmonas: Maždaug prieš 10 m. iš draugo pasiėmėme motociklą. Tada dar nė vienas jokio supratimo apie motociklus neturėjome. Su sportinėmis kelnėmis, kedais ir su „maikėmis“ išvažiavome pasivažinėti. O nukritau taip, kad net „triusikai“ suplyšo, po to karto daugiau nesėdau ant motociklo.

Praėjus kiek laiko, vienas draugas sako: nusipirk motorolerį, bus patogu ir į darbą nuvažiuoti. O kitas draugas baikeris sako: kam tau tas motoroleris, geriau pirk motociklą, tada bent ir iki Palangos nuvažiuosi. Per naktį viskas taip apsivertė, kad išsilaikiau motociklininko teises. Dabar jau važinėju 3 m., o šiame sporte esu 2 m.

Pirmieji metai buvo tik apsiuostyti. Daug kas galvoja, kad nenukrisiu, bet taip nebūna, o kai nukrenta, tada meta šį sportą. Su ta mintimi turi ir važiuoti, kad tikrai kažkada krisi. Kiti bando dar tą motociklą gaudyti ar atsistoti. Reikia labai atsargiai elgtis, kai pradedi kristi, nepanikuoti, nes pasekmės gali būti skaudžios.

Šiame sporte būna ir taip, jog detalę atsiunčia paskutinę minutę. Prieš varžybas Kačerginėje pamenu visą motociklą išrinkau, įmečiau nuotrauką į internetą ir parašiau, jog laukiu kurjerio, kad atvežtų dalių. O kitą dieną jau pilnai surinktas motociklas ir esu pasiruošęs važiuoti.

A. Narušis: Motociklu važiuoju nuo 17 m., bet dabar tik dar pirmieji metai, kai važiuoju profesionaliai. Kai atvažiavau į varžybas Kačerginėje, susipažinau ir pradėjau bendrauti su Mantu. Vėliau jis man pasiūlė pirkti sportinį motociklą ir prisijungti prie jo komandos. Iš pradžių tik pasvajodavau, kad kitais metais tai jau tikrai ir aš lėksiu.

Bet tik šiais metais prisijungiau prie komandos. Anksčiau važinėdavau gatviniu motociklu, o dabar  kur kas viskas rimčiau. Važiavimas gatvėje ir sporte – du skirtingi dalykai. Iš pat pradžių labai pasitikėjau savo jėgomis, kai atvažiavau į varžybas Kuršėnuose galvojau, kad moku labai gerai važiuoti. Ten buvo dvi grupės – A ir B. Pasirinkau A grupę ir antrajame rate kritau. Tada supratau, kad nemoku taip gerai važiuoti. O įsivaizdavau, kad tikrai moku.

Man dažnai būna, kad startuoju labai gerai, išlaikau pirmą poziciją, o pabaigoje mane aplenkia. Manau, kad taip yra todėl, nes aš dar ir štangas pakilnoju, todėl varžybų pabaigoje man paskausta rankas. Iš paskos yra lengviau važiuoti, aišku, jei moki aplenkti. Kai važiuoji iš paskos, viską matai, o kai važiuoji pirmas, nežinai, ar yra kas šalia, ar esi atsiplėšęs nuo kitų. Gali atsisukti ir pažiūrėti, bet niekada neišdrįstu pažiūrėti, nes atrodo, kad iš karto sulėtėsiu, nes kiekviena milisekundė labai svarbi.

– Kaip susibūrė jūsų komanda?
M. Urmonas: Buvome gal keturiese, kai nusprendėme suburti komandą, o tarp draugų viskas daug paprasčiau.

Praėjusiais metais mūsų komandoje buvo tik 7 nariai, o šiais metais – jau 14. O iš jų dauguma yra šiauliečiai. Pas mus Lietuvoje plento žiedinių lenktynių sportas nėra toks populiarus. Pats anksčiau net nežinojau, kad toks yra. Kai buvau tik išsilaikęs motociklininko teises, atvažiavau į Kačerginę pažiūrėti varžybų. Ant tvoros pasikabinęs seilę pavarvinau ir pagalvojau, kad turiu ir aš pabandyti. Ir taip visa mūsų komanda ir užsikabino už šio sporto.

Visa komanda organizuoja įvairius socialinius renginius Kuršėnuose, kur suvažiuoja daugelis šiauliečių, todėl manau, kad gal todėl Šiauliuose ir mažiau motociklininkų avarijų. Kas toje trasoje pavažinėja, nebenori gatvėmis lakstyti. Mes patys iš pradžių irgi gatvėmis lakstydavome, o dabar kelis kartus tik išleki į gatves. Šiais metais į socialinį renginį buvome pakvietę ir policijos pareigūnus, kurie kiekvienam motociklininkui leido išsimatuoti garsą. Buvome ir į praėjusių metų socialinį renginį pakvietę policijos pareigūnus, tada jie ir su motociklais atvyko.

Vieni iš mūsų rėmėjų yra Šiaulių darbo rinkos mokymo centras. Su jais esame sutarę, jog kai pas juos išsilaiko motociklininko teises, tada kartu su mumis gauna nemokamą treniruotę. Toje mokykloje visko išmokti neįmanoma, nes yra daug niuansų. Reikia įgūdžių realioms situacijoms, o trasoje yra įvairių kliūčių, lenkimų, patirties prikaupi ir po to gatvėse jautiesi daug geriau.

Į varžybas, būna, atvažiuoja daug naujokų, kurie turi motociklininko teises 10 m., bet motociklo valdyti nemoka. Pamenu, kad ir mokykloje, kai laikiau motociklininko teises, pats mokytojas sakė daryti taip, nors tai prieštaravo fizikos dėsniams.

Pavyzdžiui, kai motociklą suki į šoną, turi jį versti, o mokykloje primygtinai sakydavo, kad taip nereikia daryti. Pavyzdžiui, jei važiuoji 90 km/val. greičiu, jei motociklą pasuki į kairę, jis sukasi į dešinę. Tai vadinasi kontravairavimu. O apie tai, kas važinėjasi motociklu gatvėse, apskritai nieko nežino. Kiti mūsų rėmėjai, kurie pardavinėja įvairius aksesuarus motociklininkams, papasakojo apie saugumą. Daugelis žino, kad yra reikalinga striukė ir viskas. Susirinkę motociklininkai išgirdo daug dalykų, kurių net nežinojo.

A. Narušis: Pats pasiklausęs seminare įsigijau papildomas apsaugas pečiams. O ką kalbėti apie tuos, kurie gatvėse važiuoja, kurie neturi supratimo apie saugumą, o nori tik lėkti.

– Minėjote, jog jūsų komandoje yra ir viena moteris?
A. Narušis: Taip, turite vieną iš Vilniaus, kuri yra pripažinta greičiausia panele Lietuvoje. Ji rungtyniauja su vyrais ir laimi prizines vietas. Vyrams dažnai duoda per šonus.

M. Urmonas: Kai mes rungtyniavome Kačerginėje, ji buvo Čekijoje, kur motociklininkėms galima rungtyniauti jau ir su moterimis. Greta ten pasirodė labai gerai, atvažiavo pirma. Ji ir taip labai gerai važiuoja. Kai aš pradėjau važinėti motociklu, ji jau važiuodavo trasa, bet tik kelis metus. Visiems labai nuostabiai atrodo, kad taip mergina gali važiuoti. Kitiems gal ir nervas ima. Mane kelis kartus buvo aplenkusi, žiūriu – kasa tabaluoja priekyje, kažkaip tuo momentu ir vyriškumas pasimina. Galvoju, kaip taip gali būti, kad panelės varo greičiau už vaikinus. Tokia kaip mūsų Greta yra viena. Pasitaiko tų panelių, bet vieną kartą pravažiuoja ir tuo viskas baigiasi.

– Kokias vertybes puoselėjate savo komandoje?
M. Urmonas: Pats, kai pradėjau važinėti motociklu, iš nieko negalėjau išgirsti jokio patarimo. O jei ir išgirsti, tai vienas sako taip, o kitas – taip. Todėl dabar ir savo komandoje stengiamės vienas kitam padėti, greitesnis patempia lėtesnį. Prieš varžybas einame į startinę poziciją, tada kas gali, tas padeda savo komandos nariui. Kartais reikia ir šildytuvus uždėti, atnešti atsigerti ar skėtį nuo saulės palaikyti. Mes vienas kitam padedame, kad tas, kuris važiuos, patirtų kuo mažiau streso. Mes stengiamės ir kitus apšviesti, nesvarbu, kad tai gali būti ir mūsų konkurentai.

Mūsų komandos nariai daugelis važiuoja iš idėjos, iš savo lėšų. Kai laimi taurę, kiti klausinėja, o koks piniginis prizas. Tokio nėra, jei gauni tepalų, tai ir džiaugiesi. Nėra taip, kad šis sportas finansiškai atsipirktų. Pas mus Lietuvoje šis sportas nėra ir tokio lygio, kad tave kažkas pastebės ar kažką kaip sportininkas sudominsi.

Savo komandoje turime tokį Justą, kuris nevažiuoja motociklu, o tiesiog mėgsta būti užkulisiuose. Daug kam keistai atrodome kaip komanda, nes Lietuvoje tokios ir nėra, kad tokie būtume visi vieningi ir taip vieni kitiems padėtume. Teko matyti kitose komandose: atrodo visi labai geri draugeliai, bet jei nukrenta motociklininkas ir jam tuo metu reikalinga pagalba, tų draugų ir nebėra. Būna, kad ir kitiems, ne vien savo komandos nariams padedi.

A. Narušis: Labai gerai yra būti komandoje. Važinėju profesionaliai dar tik metus, todėl daug ko nežinau. Tada tenka klausti komandos draugų. Dabar pats ir ratą, ir sankabą moku pasikeisti.

Pats labai patobulėjau. Pamenu, sugedo greičių dėžė, tai naktį tvarkėme, o po kelių dienų į varžybas važiavome. Kartais net nėra kada laukti meistro. Štai ruošiantis vienoms varžyboms nukritau, galvojau – jau viskas, tikrai nebeišeis startuoti. O komanda sako: tai einame tvarkyti tavo motociklo, tada pats net nustebau, nes nemaniau, kad pavyks jį sutvarkyti.

– Kur treniruojatės?
A. Narušis: Treniruojamės Kačerginėje, nors ten trasos būklė yra labai prasta, bet nėra ką daryti, nes kitur trasos nėra. Pats nuvažiavęs į Estiją pasijutau, kad atvykau kažkur labai toli, nes lygis Lietuvos ir Estijos trasos yra kaip diena ir naktis.

M. Urmonas: Yra trasa ir Latvijoje, bet ten nors ir geras asfaltas, tačiau nėra saugu. Toje trasoje yra ir žuvusių žmonių. Pats ten važiuodamas 200 km/val. greičiu ir kritau toje vietoje, kur anksčiau buvo žuvęs žmogus. Ten yra taip, kad važiuoji, o už 1 m yra siena. Motociklams reikia erdvės, kai nukrenti ne tik motociklas slysta, bet ir pats motociklininkas, todėl reikia vietos, kad niekur neatsitrenktum. Lietuvoje niekas į trasas neinvestuoja, ir neaišku, ar tai ateityje bus.

Poznanėje yra labai gera trasa, bet 1000 km reikia važiuoti ir daugiau lieka tik Estija. Žiemą važiuojame į Ispaniją pasitreniruoti. Mūsų sporte yra labai svarbu važiuoklė, todėl iš Ispanijos buvo atvykęs važiuoklių reguliuotojas. Jis pažiūrėjo į mūsų trasą Kačerginėje ir patarė joje geriau nevažiuoti. Kačerginėje trasa yra nelygi, su pakylimais, nusileidimais, bet tuo ta trasa ir yra įdomi.  Anglijoje yra labai aukštas lygis, trasos labai geros. Ten ir organizuotumas yra labai geras, negali nieko prikišti. Lietuvoje per varžybas, jei nukrenta motociklininkas, pamojuoja su vėliava ir viskas. O Anglijoje ne tik pamojuoja su vėliava, bet ir patraukia motociklą ir viską išvalo.

– Kokiais laimėjimais jūsų komanda gali pasigirti?
A. Narušis: Praėjusiais metais dalyvavome kaip komanda ir užėmėme 4-ąją vietą, o šiais metais visur esame pirmi. Kol kas esame pirmoje vietoje, bet dar liko 2 varžybos. Mes dalyvaujame keliuose čempionatuose. Yra Lietuvos čempionatas ir yra BMA čempionatas. Po kiekvienų varžybų būna apdovanojimai, renkame taškus, o gale metų būna apdovanojimai už visus metus. Apdovanoja ne tik visą komandą, bet ir sportininkus.

M. Urmonas: BMA čempionate Armandas yra pirmas, Lietuvos čempionate – antras. O aš Lietuvos čempionate esu pirmas. Šių metų varžybose visur esu pirmas, tik praėjusiais metais vienose varžybose buvau antras. Lietuvos čempionate mūsų komandos narys Ignas Udra yra pirmas, o BMA čempionate kitas mūsų komandos narys Kęstutis Pribelskis yra pirmas.

– Ar jūsų sportas yra brangus?
M. Urmonas: Pas mus sporte motociklai yra skirstomi į kelias klases. Yra C klasė – pradedantieji, B klasė ir supersport ir superbike. Pats važiuoju B600 klasėje. Būna taip, kad žemesnės klasės sportininkai lenkia tuos, kurie važiuoja aukštesnėje. Kai turi atitinkamos klasės licenciją, vadinasi, esi profesionalus sportininkas.

Dabar vyksta varžybos ir street motociklų klasėje, ko anksčiau nebūdavo. Atvažiuoji su gatviniu motociklu ir gali dalyvauti varžybose. O kai yra aukštesnė klasė, motociklui reikia daugiau patobulinimų. Kas daug pinigų kainuoja, todėl pas mus jaunų sportininkų šiame sporte ir nėra. Neseniai kritau Estijoje ir vien remontas kainavo apie 2 tūkst. eurų. O motociklo kaina irgi yra fantazijos reikalas. Vienas draugas į varžybas buvo atsivežęs visiškai naują motociklą už 40 tūkst. eurų. Mano motociklas yra 2015 m., o jo vertė – gal 15 tūkst. eurų. Yra kas važiuoja ir už 5 tūkst., ir už 3 tūkst. eurų.

Kuo naujesnis motociklas, tuo mažiau turi problemų. Pats kelias varžybas praleidau dėl motociklo gedimų. Pavyzdžiui, internete galima rasti skelbimų, kad yra pardavinėjamas šalmas už 50 eurų. Tačiau jis yra dėvėtas, buvo nukritęs. Tokie skelbimai greitai dingsta, nes tokius šalmus greitai nuperka, tačiau nepagalvoja, kad tai gali kainuoti ir gyvybę. Geri šalmai kainuoja 1000 eurų, jei nukrenta ar numeti jį, jau nebegali su juo važiuoti, nes jau gali būti įtrūkimų.

Dabar tų motociklininkų, kurie važinėja gatvėmis, šalmai labai greitai užsisega, o mūsų šalmai net keliomis kilpomis segasi, kad neatsisegtų. Važiuojant trasoje motociklas turi būti daug tvarkingesnis nei važiuojant gatvėse. Motociklas po kritimų gali atrodyti baisus, bet techniškai yra idealus.

2019 08 02 10

Važiuojant trasoje motociklas turi būti daug tvarkingesnis nei važiuojant gatvėse.
M. Urmono asmeninio archyvo nuotr.

2019 08 02 12

Apie šiauliečių motociklų sporto komandą papasakojo (iš kairės) „Venoma“ komandos prezidentas M. Urmonas bei jos narys A. Narušis.
M. Urmono asmeninio archyvo nuotr.

2019 08 02 13

„Venoma“ komandoje yra ir viena greičiausių motociklisčių G. Paškevičienė.
M. Urmono asmeninio archyvo nuotr.

Į viršų