facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Į darbą einu kaip į katorgą. Nebegaliu pakęsti tų beprasmiškų lentelių, ataskaitų, planų. Ir direktorė nuolat suirzusi, stovi už nugaros, skubina. Net košmarai sapnuojasi naktimis“, – skundžiasi kaimynė ir gal dešimtą kartą sako iš to darbo išeisianti. O kur nupulsi, jau šeštą dešimtį įpusėjo, kas laukia? Išgeria raminamųjų ir– vėl į darbą.

Nerimastingi ženklai
Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausą atlikta birželio mėnesį, joje dalyvavo 1014 respondentų, kurių amžius 18–75 metai. Jos duomenimis, beveik pusė  Lietuvos dirbančiųjų jaučiasi išsekę, nusivylę ar abejingi. Specialistai tokį reiškinį vadina perdegimo sindromu, šių laikų epidemija.

Pasaulio sveikatos organizacija perdegimą šiemet pripažino profesiniu sindromu. Pasak vienos didžiausių Baltijos regiono draudimo kompanijos Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadovės Jevgenijos Krikščiūnės, Lietuvos darbuotojų situacija iš esmės atitinka pasaulines tendencijas, tačiau mažai šaliai, intensyviai dalyvaujančiai globalioje konkurencingoje rinkoje tai yra nerimą kelianti problema. J. Kriščiūnės teigimu, nors ne visi, patiriantys perdegimą, pripažįsta, kad blogai jaučiasi dėl ilgalaikio streso sveikatai sukeltų padarinių, netrūksta istorijų apie tai, kaip aukštas ir puikiai apmokamas pareigas be didelių paaiškinimų palieka geri specialistai ir talentingi vadovai.

„Organizacijos tokius „protestus“ ilgą laiką buvo linkusios sieti su Y kartai būdingu elgesio modeliui, tačiau panašu, kad problema yra rimtesnė ir gilesnė, nei momentinė žmogaus užgaida staiga pakeisti gyvenimą iš esmės“, – atkreipia dėmesį J. Krikščiūnė. Y karta darbo rinkai ir organizacijų kultūrai jau padarė didžiulę įtaką, priversdami prisitaikyti prie išsilavinusių, drąsių, entuziastingų, bet ir užsibūti vienoje vietoje ilgai neketinančių darbuotojų. Tačiau organizacijoms verta daugiau dėmesio skirti darbuotojų savijautai, atidžiau stebėti ir laiku identifikuoti nerimą keliančius ženklus: pasyvumą, abejingumą, atitolimą nuo darbo reikalų, kai kuriais atvejais – išaugusį negatyvumą.

Pasak žmogiškųjų išteklių specialistės, tai kur kas daugiau nei vieno konkretaus žmogaus asmeninė problema: kartu su darbuotojo profesinio efektyvumo smukimu kris ir padalinio ar net visos organizacijos efektyvumas.

Eikvojame save beprasmybei
Šiaulietė psichologė Virginija Servutienė su nusivylimo, negatyvumo reiškiniais susiduria vesdama mokymus „Man patinka gyventi“. Jos teigimu, visuomenėje labai skirtingas suvokimas paties perdegimo sindromo. Vis dėlto psichologė skatina savyje ieškoti priežasčių, kodėl blogai jaučiamės darbe ir turėti drąsos keistis. „Nuo savęs priėmimo priklauso, – teigia psichologė. – Santykis su savimi kuria santykį su aplinka, su pačiu gyvenimu. Labai svarbus yra požiūris į save, į savo veiklą,  į darbą. Juk darbas yra mūsų gyvenimo dalis, kaip ir visa kita. Kada einu visa tai priimdamas kaip savo patirtį, kaip mokymąsi, džiaugdamasis ta patirtimi, yra natūralu. Juk mokomės visą gyvenimą.“

Pasak V. Servutienės,  neretai mūsų protas, mintys užskuba ir nebesimėgaujame tuo procesu, tuo dabarties vyksmu. „Kada aš gyvenu ne čia ir dabar, nesimėgauju gyvenimo skoniu,  kokias pareigas beužimčiau, – sako psichologė. – Žmogus nesidžiaugia dabartine veikla, o jo mintys kažkur. Tarsi gyvena su vienu, o svajoja apie kitą.“

V. Servutienė įžvelgia problemą, kad nesame išmokę įsijausti į procesą „čia ir dabar“. „Orientuotas į rezultatą žmogus nebus laimingas. Mūsų pasąmonėje slypi siekimas pranokti, pralenkti, jis įmeta mus į minčių karuselę, tarsi kažkokias „arklių lenktynes“. O kur nupulsime? – aiškina psichologė.– Perdegimas atsiranda, kai išeikvojame energiją pašaliniams, beprasmiams dalykams. Nėra tikro išjautimo, tikro kūrybinio proceso nėra. Darau, kad reikia, liepia, spaudžia. Vis dėl kažko… Tai veda į perdegimą.“

V. Servutienei dirbant  mokymuose tenka girdėti, kad trečdalis komandoje dalyvaujančių sako: jei galėčiau, išeičiau iš to darbo. „Išeitų – o kas neleidžia? Ribos – mūsų prote. Formalumai: privalai, reikia – pačių sukurta. Viduje jaučiame – tai niekiniai dalykai. O pasakyti drąsos neužtenka,– konstatuoja psichologė. – Daugybė pedagogų ir kitų profesijų žmonių taip jaučiasi. Išeikvoja energiją niekalams, nemoka pasipriešinti, pasakyti, kurie reikalavimai, nurodymai nepagrįsti, neįgyvendinami, ir nejunta džiugesio. Atrodo, žmogus ruošiasi gyventi kažkada. Dirbantis nemėgstamą darbą laimingas nebus, ypač jei tik dėl pinigų dirba.“

Kas rodo, kad artėjama į perdegimą? V. Servutienė išskiria kelis pojūčius: „Dienos lekia kaip vanduo, neužmiegu naktimis, nepailsiu, pykstu. Susidaro užburtas ratas todėl, kad išderintas santykis su savimi, pyktis išeikvoja energiją.“

Pasak psichologės, pakeitus darbą nebūtinai savijauta pagerės. Su tokia emocija ir kitame darbe nieko gero nebus. Ką galėtume pakeisti? Raktas į savo sveikatą yra kiekviename iš mūsų. Taigi savęs sveikatinimą nuo savęs reikia pradėti. Daug būdų pažinti, priimti, sukurti save. Kelių yra daugybė, kai kuriems padeda meno terapija, biblioterapija, kiti dalykai. Mintis ir jausena daro stebuklus.

Pagal garsaus psichiatro, dvasios mokytojo David R. Hawkins knygoje „Jėga ir galia” pateikiamą dvasingumo ugdymosi vertinimo skalę efektyviai dirba tie, kas turi drąsos keisti save. Psichologė pastebi, kad ir mūsų šalyje daugumai jaunų žmonių geras santykis darbe yra svarbiau už atlyginimą, jie orientuojasi į santykio kūrimą, ne į kažkokį apibrėžtą rezultatą.

Pasak psichologės, sudėtingas mūsų laikmetis – perversmų, pokyčių laikas. Deja, yra perdegusių ir nieko neveikiančių. Jau atsiranda spėjančių, pasiliekančių, randančių savo vietą. Žmogaus suvokimas keičiasi. Žmogus laisvinasi, iš to kyla konfliktų, tas konfliktas kartais perdegimu, kartais mobingu kvepia.

„Kai išsilaisvinu, nebelieka priešiškumo savyje, išnyksta priešiškumas iš aplinkos, – apibendrina psichologė V.Servutienė. – Kuo daugiau drąsos, atvirumo, bendravimo, patirčių skleidimo – tai yra didžiulė palaima. Tada galėsime sau pasakyti: „Man patinka gyventi“.

Į viršų