facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau keistų sutapimų pastebiu, – sako šiaulietis dailininkas grafikas Edmundas Birgėla. – Taip pasipildo gyvenimo filosofija. Šiemet gavau rinkimų biuletenį, kurio numeris 666. Man pavasarį suėjo 66. Tai galėjo reikšti, kad gimtadienį švęsiu 6 dienas, 6 valandas, pradėsiu 6 ryto… Kai praeina kuris laikas, tada tik neįprastus ženklus susieji.“

„Kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau keistų sutapimų pastebiu, – sako šiaulietis dailininkas grafikas Edmundas Birgėla. – Taip pasipildo gyvenimo filosofija. Šiemet gavau rinkimų biuletenį, kurio numeris 666. Man pavasarį suėjo 66. Tai galėjo reikšti, kad gimtadienį švęsiu 6 dienas, 6 valandas, pradėsiu 6 ryto… Kai praeina kuris laikas, tada tik neįprastus ženklus susieji.“

Apie šiauliečių parodą
Su E. Birgėla, Lietuvos dailininkų sąjungos nariu nuo 2002 m., kalbamės Dailės galerijoje, kur vyksta 58-oji Šiaulių menininkų kūrybos paroda, todėl kalba krypsta apie ją, apie miesto dailės problemas.

Vienas iš svarbiausių E. Birgėlos gyvenimo filosofijos principų – nemeluok sau. Menininkas sako, kad kūryboje falšas būtinai išlenda. Jei darai, privalai padaryti, kaip gali, geriausiai. Jeigu ne, nedaryk.

Jis negaili kritikos kolegoms, nes Šiaulių menininkų paroda gerokai sumenkusi. Parodos kokybę neprastai iliustruoja jos buklete skaičius 58, kuris primena apgraužtą sūrį.

„Nesu menotyrininkas, vertinu iš savo pozicijos – priimtina arba ne. Apskritai, kritikos lyg ir nėra šiais laikais. Nebent aprašomoji ir kelios gudrios filosofinės frazės,  – kalba E. Birgėla. – Kad paroda vyksta – puiku. Atnešei, parodai, kokiame lygmeny esi, žiūri, kaip į tave reaguoja. Tik reikia savigarbos turėti.“   

Kai kurių garsių autorių darbai, pasak E. Birgėlos, būtų puikiai kalbėję prieš 30 metų, o kai kurie labiau tapetus primena. Pašnekovas išskiria porą darbų, kuriuose, jo nuomone, tikra tapyba matyti. „Motyvas paprastas, bet plastiškai atlikta“, – toks įvertinimas skirtas Antano Šerono paveikslams. „Skulptorius K. Bimba gražiai sužaidė: medžiaga šneka, ir idėja atsiranda. V. Kurtinaitienės keramika – laisvas džiazas, be jokių taisyklių. Kaip keramikės, techniškai atlikta ir puošybinė funkcija yra, – sudėliojo akcentus E. Birgėla. – Tiek tapyboje, tiek grafikoje pirmiausia turi būti disciplina ir žinojimas, ką ir dėl ko darai – atsakomybė. Tapyba yra kažkas aukščiau negu tvoros dažymas.“

Apie grafiką
Meną E. Birgėla lygina su japonų karybos menu – jei išsitraukei kardą, tai kerti, bet nemojuoji tuščiai į kairę ir į dešinę. Taip ir dailininkas profesionalas labai atsakingai pasirenka priemones ir techniką, atmesdamas viską, kas gali trukdyti. O jei darbas nepavyko, tai ne klaida, o pamoka.

Pašnekovo teigimu, grafika yra tai, kas išraižoma ant metalo, ant medžio ar linoleumo. Kai kur labai ryškus reljefas. Skirtingos technikos taikomos atspaudžiant nuo iškilios, nuo plokščios, nuo iškilios, nuo gilios formos.

„Grafikui būtinas kruopštumas, jis turi išmanyti technologiją, jei nori gauti gerą rezultatą“, – įsitikinęs E. Birgėla. Jo teigimu, profesionalas žino, ką išspaus ir nenaudoja, ko nereikia. Eina tiesiai, tyliai, ramiai, tiksliai. E. Birgėlai įsiminė studijų metais girdėtas R. Gibavičiaus pasakymas, kad japonas eidamas į spaustuvę, kurioje dirbs su dažais, užsivelka baltus marškinius – taip tiksliai ir atsakingai jis atliks šį darbą.

„Aš – profesionalas, grafika mano gyvenime – tai tarsi šokis, neturintis nė vieno „lyčno“ judesio,– sako E. Birgėla. – Profesija – dailininkas, specialybė – grafikas. Kauno dailės mokykla nuo 5 klasės, Dailės institutas. Paskui Šiaulių pedagoginiame institute dėsčiau grafiką: ko išmokau, perdaviau kitiems.“

Išbandyti teko įvairių dalykų: „Ant šilkografijos sėdėjau, ten buvo svarbi spalva, ant sausos adatos sėdėjau – tokia grafikos technika, kai labai aštriu įrankiu švarų metalą išraižai, už to šiurkštumo dažas užsikabina. Negali mekenti – drebančia ranka nieko gero neišeis.“ Įsitikino, esąs grafikas iš prigimties. Jo tapyba taip pat labai grafiška: koloritas, linijos spalvos.

Daug E. Birgėla išmoko ir perėmė iš savo mokytojo M. P. Vilučio, šilkografijos eksperto-dailininko, o vėliau jau pats mokė studentus ir paruošė nemenką skaičių menininkų. Taip pat išleido knygutę „Monotipija“ (spaudos technologija, kuria padaromas tik vienas atspaudas; unikalus ir originalus, antro tokio paties sukurti neįmanoma.). Knygelė plona, bet niekas kol kas taip tiksliai neaprašė monotipijos įvairovės ir jos vietos šiuolaikinės grafikos technikų sistemoje. Visa plejada žymių menininkų paliko įspaudą studijuojant. Net Stasys Krasauskas šiek tiek dėstė.

„O šiauliečių grafika tampa mėgėjiška, normalių grafikų nematau Šiauliuose, – konstatuoja E. Birgėla. – Šiaip mėgėjiški oforčiukai.“ Pašnekovo teigimu, jau kuris laikas Šiauliuose tik jis vienas tikra grafikos technika dirba.

„Mažai kas moka atspausti tokio formato raižinį. Reikia patirties turėti, svarbu mokėti susireguliuoti stakles. Gal iki gyvenimo pabaigos pasidarysiu normalią dirbtuvę. Be preso kaip lenktynininkas be mašinos, – sako E. Birgėla. – S. Prancuitis ir keli kiti kolegos jau pasveikino, kad dar plūduriuoju.“

Grafiko darbai salės gale: „Šviesaus rytojaus altorius“, kitas be pavadinimo. „Tai lino raižiniai, bet  pagal techniką tuščioje dėžėje žaidžiu, – paaiškina E. Birgėla. – Pernai suradau, kaip raižyti tolygias linijas, paišyti debesis, dangaus spalvą išgauti. Niekas taip nedaro. Seno raižinio kvapo noriu įnešti.  Tie darbai dar ganėtinai žali, juos reikia ,,damušti“. Reikia šviesinti. smulkesnio raižinio įterpti,  lesioti, krapštyti, ypač kampiukus. Teks sulyginti su faktūromis. Yra ką veikti.“

Grafikas E. Birgėla  ruošiasi Kauno tarptautinei grafikos bienalei. Čia du darbai eksponuojami, kitus turi iš anksčiau, to paties formato. Kaune bus priimami  klasikinėmis grafikos technikomis atlikti darbai. „Reikia nusiųsti 5 nuotraukas ir laukti pakvietimo.“

Apie „Riparia“ Šiauliuose
E. Birgėla pasakoja, kad Šiaulių pedagoginiame institute susidūrė keliai su ne vienu ryškiu dailininku. Vaclovas Zigmantas (1948–1992) buvo pats jauniausias dailininkas, įstojęs į dailininkų sąjungą (1974). Dar studentas dalyvavo sąjunginėje parodoje. „Teko iš jo klišių spausdinti. Didelio formato, liaudies meistrų tematika, gražūs darbai. Bet turiu pasakyti, kad diplominiai ir buvo patys geriausi. Paskui skubotai raižė, kokybė nebe ta“, – konstatuoja pašnekovas.

Sigitas Prancuitis šiek tiek raižydavo. Pasak E. Birgėlos, Sigitas yra puikus tapytojas. O raižiniai – tik raižinėliai.

„Eduardas  Juchnevičius (1942–2011 ) buvo aukštesnio lygio vyresnis kolega, – sako E. Birgėla. – Kūrė įspūdingus plokštuminius darbus. Svarbus siužetas su pavadinimu, spalvų deriniai. Pabaltijy gražiai įvertintas. E. Juchnevičius atrado grafikai reliną ir man davė pabandyti. Iš jo perėmiau šią medžiagą. Linoleumo taip neišraižyčiau. Relinas leidžia labai smulkias linijas raižyti.“

Anekdotiškas jų susipažinimas. „Buvau studentas, turėjome su žmona vaiką, laukėme antro, akademinių atostogų išėjome, apsigyvenome Ariogaloje, – pasakoja E. Birgėla. – Kad lengviau išgyventume, tekdavo pasikapstyti darže. V. Trušys, K. ir B. Kasperavičiai, S. Prancuitis, E. Juchnevičius su dailės mokykla buvo atvykę, įsikūrė netoliese.

Tarpusavy mane biologu praminė. Biologas kapstosi, tegu kapstosi, nekreipė į mane dėmesio. Vaikai jau išvažiavo, liko tik dėstytojai. Aš su su dideliu „Gamzos“  buteliu užlipu susipažinti. Šaiposi Eduardas: „Ką pasakysi, biologe?“ O ant sienos išeksponuoti didelio formato piešiniai. Pasiūliau sukeisti piešinius, kad pagal kompoziciją labiau derėtų. Tada iš rimtųjų susipažinome, išėjome drauge pas vietinius dailininkus, grįžome tik ryte.“

Paskui E. Birgėla Šiauliuose gavo paskyrimą ir vėl susitiko su E. Juchnevičiumi. Žinoma, pakvietė į riparijas. Riparia – urvinė kregždė, ji simbolizavo paukštišką menininko prigimtį. „Šabakštynu“ vadintuose dailininkų namuose E. Juchnevičius rengdavo riparijas, kurios telkė dailininkus į būrį. Dailininkai savo kūriniais skelbė karą stagnacijai ir abejingumui.

„Riparijos yra E. Juchnevičiaus išradimas, –  sako E. Birgėla. – Jis – provokatorius gerąja prasme. Kiekvienam kūrėjui reikia save pasitikrinti, pabūti su kitais kūrėjais, pažiūrėti į save iš šono. Prisistatyk. Jei sumaltas atsistosi, vadinasi, gyvas. Atsišveiti iki kraujo, šašai užaugo ir vėl gerai...“ Pasak E. Birgėlos, parodos prisistatymas būdavo tarsi sielos parodymas, absoliutus atsivėrimas. Riparijose ne tik labai griežtai buvo kritikuojami, po kaulelį išnarstomi nauji dailininkai, bet labai dažnai skambėjo poezija, muzika. Pats E. Juchnevičius neretai skaitydavo savo eiles.
Riparijose buvo griežtai laikomasi principo: nemeluok sau, nereikės kitiems meluoti.

Apie plenerus ir galerijas
Pleneruose E. Birgėla sakosi sudalyvaująs kartais. Pernai ir užpernai buvo. Labiausiai įstrigo Latvijoje pleneriukas, kur grafika užsiiminėjo mokytojai, baigę dailės akademiją. „Bėda, kai akademija nemoko amato. Menas yra trupučiuką virš amato, – piktinasi grafikas. – Aš ten buvau kaip treneris. Baigęs akademiją žmogus nemoka užsivoluoti dažo. Koks krepšininkas, jei meistras už tave įmeta kamuolį?“

Lietuvoje yra buvęs puikus grafikos pleneras. Vienas etapas Kaune, kitas – Klaipėdoje. Grafikos kautynės. Iš 4 šalių surinko dėstytojus ir studentus. Sudarytos linoraižinio ir oforto grupės. „Šiandien ištrauki temą, raižai, atspaudi 7 atspaudus. Rytoj eisi dirbti ant kitų dalyvių sukurtų 6 atspaudų. Nežinai, kas ant tavo dirbs. Tiek dirbi, kad tik kitam netrukdytum, – pasakoja E. Birgėla. – Kas vyko už 10 metrų, net nematei. Tikros kautynės, ralis, pilnas įtampos ir veiksmo.“

Malonūs prisiminimai liko iš kūrybinių industrijų projekto Klaipėdoje, vasaros plenerų Paberžėje, Nidoje ir kitur. Atsipūtęs dirbi gamtoje, dalijiesi patirtimi, mąstai radęs nuošalų kampą.

Pasak E. Birgėlos, kūryba yra  minties veikla ir sunkus darbas, reikalaujantis amato patirties ir kitokio žinojimo. Bet kūrybai reikalingas ir žaidimas, tik ne toks, kaip Šiaulių „Monmartro respublika“. Jį  E. Birgėla vadina cirku: „Normalus pleneras, kai žmonės dirba. O čia darbo imitacija. Pabuvęs viename, daugiau cirkintis nebenoriu.“

Šiauliai – palyginti mažas miestas ir jame esančios galerijos, E. Birgėlos pastebėjimu, stipriai konkuruoja, nes visur renkasi ta pati publika. Šiuo požiūriu gal lyderiauja „Laiptų galerija“, nes R. Jakutis pasikviečia įdomių autorių. Universiteto Dailės galerijoje parodos įdomios, bet  pašnekovas pasigenda universiteto žmonių, tiesiogiai su daile nesusijusių. E. Birgėlos vertinimas griežtas: „Su V. Lauručio veikla siečiau universiteto žlugdymo epochą. Nebematyti asmenybių. Universitetas – pššš – oras iš kameros išleistas.“

Apmaudu, kad menas tolsta nuo žmogaus, išnyko menu prekiaujančios įmonės: „Parodykit Šiauliuose galeriją, kuri pardavinėtų dailės kūrinius, kaip, tarkim,  Klaipėdoje „Baroti“ .Turgaus menas klesti, tapeto gabalą rėmuose žmogus gali įsigyti, ne paveikslą.“

Apie laiką ir sėkmės filosofiją
Menininkas džiaugiasi, kad gyvena ramybės oazėje, nuo kurios iki Šiaulių traukinuku tik pusvalandis kelio. Ne vienas gyvena, o su „žvėrynu“: turi šunį ir tris kates. Atsiskleidžia dar viena gyvenimo filosofijos dalis – neleisk kentėti gyvūnui. Jei leisi kankintis, nesiseks, nejusi ramybės tuose namuose. Todėl menininkas privalėjo priglausti 3 priklydusias kateles. Priglaudė, sterilizavo, dabar mielos bičiulės jo visados namuose laukia. Šuns jau į  parodas nesivežioja, palieka namuose „žvėryno“ saugoti.

„Šiuo metu užsiiminėju sodyba. Esu ubagas, samdyti nieko negaliu, tenka krapštytis pačiam, –  atsako E. Birgėla, paklaustas, ką dabar kuria. – Medžiagų pripirkta visam namui, reikia sunaudoti. O remontai įkyrėjo. Jie niekada nebaigiami.“

Patinka E. Birgėlai, kad niekur skubėti nereikia: „Su laikrodžiu nebegyvenu. Kiek spėsiu, tiek spėsiu. Nesidraskysiu. Toks iliuzijų metas dar tęsiasi, atrodo, kad spėsiu daug...“

Juokaudamas menininkas šneka apie savo laisvę: „Kūrybai vasara netinka. Dirbti nesinori, išeini į lauką su kavos puodeliu, paukštukų pasiklausai, taip gera... O žiemą iki kovo vidurio pagal gamtos ritmą dirbti neišeina. Eskizų turiu, kada ateis laikas, nežinau. Kol kas šituos pradėtus „spakainiai“ išlesiosiu ir į Kauną tekeliauja.“

2019 07 04 9

2019 07 04 8

E. Birgėlos darbai.
Virginijaus KINČINAIČIO nuotr.

2019 07 04 5

Šiaulių grafičių plenere „Saulės pagrobimas“ E. Birgėla išpiešė sieną prie kavinės „Sodžius“.
Virginijaus KINČINAIČIO nuotr.

2019 07 04 6

2016 m. parodoje su mielu augintiniu.
Virginijaus KINČINAIČIO nuotr.

 

Į viršų