facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Įsivaizduodami idealų ateities miestą, dažniausiai kalbame apie modernias technologijas, nematytas transporto priemones ar futuristinio stiliaus pastatus. Tik neretai užmirštame, kad pirmiausia miestas turi būti patogus žmogui. Šiauliečiai sako, kad kol savo mieste nepasijausime savi, svarbūs, reikalingi ir patys nesiimsime jo keisti, tol miestas nesikeis taip, kaip mums to labiausiai norėtųsi.

Idealus miestas būti negali
Vizijų, pamąstymų apie tai, kaip turėtų atrodyti idealus miestas, galima išgirsti labai įvairių. Kol vieni pasvajoja apie dangoraižius ir bepilotes skraidykles, kitiems užtektų atnaujintų daugiabučių ir sutvarkytų viešųjų erdvių.

Architektas Vytenis Rudokas idealų miestą įsivaizduoja dar kitaip. Jo nuomone, svarbiausia, kad pats žmogus norėtų matyti grožį aplink save. Pavienius medžius, gėles, pievas vertintų ne kaip atskirą gamtos dalį, bet kaip bendrą miesto erdvių struktūrą.

„Vieningo, estetiško ansamblio kūrimas man ir yra to idealaus miesto siekis“, – „Šiaulių naujienoms“ sako V. Rudokas.

Anot jo, šiauliečių noras išsaugoti miesto medžius yra visai suprantamas. Vargu ar atsirastų bent vienas psichiškai sveikas žmogus, kuris nuneigtų medžių svarbą. Tik problema ta, kad gyvendami mieste turime mokėti priimti kompromisus. Miestas turi patenkinti visus mūsų visų poreikius, todėl svarbu išmokti diskutuoti, aiškiai išdėstyti argumentus ir suprasti, kad galiausiai vis tiek gali tekti kažką paaukoti.

Architekto pastebėjimu, pas mus nėra miesto kultūros, mes nemokame diskutuoti ir bendrauti: „Tai yra tokia problema, kad reikia trupučio teorinių žinių, jog tai suprastume iki galo.“

Nėra miesto kultūros
Tad ką daryti, kad ta miesto kultūra atsirastų? Pasirodo, viskas ne taip paprasta. Pavyzdžiui, mažame miestelyje, kur gyvena vos tūkstantis žmonių, miesto kultūros būti negali. Ten ne ta aplinka, ne tie fiziniai parametrai, be to, ir patys žmonės yra pernelyg arti gamtos. Didmiestyje arba bent jau centrinėje miesto dalyje sąlygų atsirasti miesto kultūrai jau galima įžvelgti. Šiuo atžvilgiu tereikia įdėti daugiau pastangų, šviesti žmones, ugdyti pakantumą kitų nuomonei bei gebėjimą argumentuotai diskutuoti.

„Okupacijos metai mums išplovė sąmonę, esą čia viskas bendra, ne mano, vadinasi, galiu šiukšlinti, spardyti, laužyti ir t. t. Turime suprasti, kad esame bendruomenė ir turime sutarti visais klausimais. Miesto kultūra šiuo atveju susideda iš bendravimo kultūros, kai suvokiame, kad tai yra mūsų visų erdvės. Žinoma, kultūra ugdoma per laiką, čia jokių stebuklų neįvyks, tam reikalingas švietimas“, – mano V. Rudokas.

Anot jo, apskritai idealių dalykų nebūna, todėl vargu ar gali egzistuoti ir idealus miestas. Kita vertus, žvelgiant iš urbanistinės pusės, egzistuoja labai aiškūs abėcėliniai dalykai, kuriuos reikėtų realizuoti Šiaulių miesto struktūroje, bet architekto nuomone, šių klausimų niekas nesprendžia. Savivaldybėje nėra pakankamai architektų, kurie ieškotų problemos sprendimo būdų, miesto biudžete prevencijai neskiriama jokių lėšų, o tai vėlgi miesto kultūros nebuvimo įrodymas.

Priimame neteisingus sprendimus
Pastaruoju metu, kalbant apie architektūrą, pasaulyje daug dėmesio skiriama ekologijai, statomi ekologiški pastatai, kuriamos žaliosios erdvės ir t. t. Ar kada nors panašų vaizdą išvysime ir Šiauliuose? Architekto aiškinimu, aplinkosauga yra visuma to, kas yra aplinka, pradedant nuo Žemės rutulio, baigiant klimato kaita. Problemos labai plačios ir gilios, o Lietuva yra palyginti niekas jų sprendime. Didžiulės problemos gali būti išspręstos tik mūsų visų, gyvenančių Žemės planetoje, pastangomis. Pašnekovo nuomone, politikai, biurokratai, valdininkai daro klaidą, kai užuot vieningai su visu pasauliu sprendę globalias problemas, vaikosi madų, lenkiasi prieš Europos Sąjungoje diegiamas naujoves ir bando jas be jokio gilesnio supratimo pakartoti Lietuvoje.

„Nepatikėsite, kokie mes esame nuolankūs šiems sprendiniams. Kaip neturėdami pakankamai resursų, supratimo, aklai puolame investuoti į tokius dalykus, kurie vargu ar kada atsipirks. Visa tai darome mūsų gerbūvio ir vaikų ateities sąskaita“, – teigia V. Rudokas.

Valdžios atstovai neretai priima neteisingus sprendimus, tikėdamiesi, kad taip miestai taps ekologiški ir madingi, nors iš tiesų mums tik pakenkia. Kitaip tariant, Lietuva neturi tokių problemų, kokias dabar yra priversti spręsti pasaulio megapoliai. Dėl Vakarų kultūroje įsigalėjusio kapitalizmo, pelno siekio megapoliuose nebeliko pakankamai medžių, augalų, o Šiauliuose juk taip nėra.

„Įsivaizduokite, kad rankoje laikau dvi nuotraukas. Vienoje matyti kokio nors Vakarų megapolio panorama, o kitoje – Šiaulių. Dabar paklausiu, ar mes turime tas pačias problemas. Manau, kad ne, bet tai nereiškia, jog mums nieko daryti nereikia. Reikia, bet ne taip tiesmukiškai ir kvailai“, – akcentuoja pašnekovas.

Nesuvokiame, ką darome
Anot jo, labai norint, galima pasodinti augalus ant pastatų, tik tuomet jo statyba pabrangs ne vienu milijonu. Taip pat pravartu įsidėmėti, jog atvežtiniai augalai mūsų klimato sąlygomis gali neaugti, vadinasi, juos dar reikės kažkaip specialiai apšildyti ir pan., o tai ir vėl kainuos papildomai.

Paprasčiau kalbant, Šiauliams reikia ne sekti mados tendencijas, bet spręsti būtent mums kylančias problemas. Pavyzdžiui, mūsų mieste yra nemažai neprižiūrėtų, sergančių medžių, nesutvarkytų parkų, žaliųjų erdvių. Vadinasi, galbūt iš tiesų būtų naudingiau tuos kelis medžius nukirsti, o ne bandyti bet kokia sąskaita juos išsaugoti ir dar šalia bet kaip prisodinti naujų.

„Visiškai suprantu medžių mylėtojus, bet kartais, manau, jie nesuvokia, ką daro. Teoriškai jie kalba galbūt teisingai, bet savo veiksmus nukreipia ne ten. Gerai, kad žmonės bando išsaugoti medžius, bet kur jie buvo, kai juos reikėjo prižiūrėti, jais pasirūpinti. Ir kodėl jie to nedaro dabar. Juk ir yra problema, kad mes diskutuojame neatsižvelgdami į bendrą kontekstą ir nekalbame argumentų kalba“, – sako V. Rudokas.

Miestas virsta memorialu
Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas sutinka, kad idealus miestas būtų toks, kur visi žmonės, nepaisant finansinių ir kitų skirtumų, tarpusavyje sutartų. Tad kyla klausimas – ką miestai dėl to gali padaryti ir ką daro. Ogi kuria ilgalaikes tradicijas ir ilgalaikius projektus. Tik, deja, to visiškai nepakanka.

Filosofas atkreipia dėmesį, kad valstybinės šventės tampa trumpesnės, mažiau pompastiškesnės ir sudomina vis mažiau žmonių. Negana to, centrinės miesto aikštės, skverai tampa savotiškais memorialais. Vadinasi, miestams reikia kurti viešąsias erdves, kur būtų galima kažką aktyviai veikti. Pavyzdžiui, Prisikėlimo aikštėje galėtų atsirasti kavinukė. Pėsčiųjų bulvare vyktų iliuzionistų pasirodymai, karnavalai. Pokyčių prašosi ir Talkšos pakrantė. Reikia, jog iš ten būtų pašalinti visi „lūšnynai“ ir atverti praėjimai prie paties ežero.

Pašnekovo nuomone, Saulės laikrodžio aikštė šiuo metu taip pat labiau primena memorialą. Būtina ieškoti sprendimų kaip ją vėl paversti traukos vieta.

„Po Antrojo pasaulinio karo bijant, kad centrinė miesto dalis bus niokojama ir bombarduojama, didieji prekybos centrai buvo statomi užmiestyje. Taip gavosi, kad dabar reikia važiuoti kažkur į pakraštį, jog gautum komfortiškų paslaugų arba pramogų, dėl to miesto centre nebeliko gyvybės“, – paaiškina J. Dieliautas.

Trūksta traukos zonų
Siekiant centrinės miesto erdves vėl paversti gyvomis, reikia jog ten nuolat būtų organizuojami renginiai, paradai, teatralizuotos eisenos ir t. t. Jog tam tikrame kvartale, kilometro atstumu, atsirastų kavinės, kirpyklos, kepyklėlės. Būtų atnaujinti parkai, skvereliai, dykvietės paverstos gražiomis mini ekologinėmis zonomis, o mamos su vaikučiais turėtų, kur pasivaikščioti, pažaisti.

„Pažiūrėkite, kaip pasikeitė skverelis, esantis prie Šiaurės Lietuvos kolegijos. Dabar ten mėgsta pasėdėti senjorai, žaisti vaikai, pravažiuoti dviratininkai. Jeigu viešosios erdvės bent po vieną taip būtų prikeliamos kasmet, jos taptų didžiulėmis traukos zonomis“, – svarsto pašnekovas.

Viešąsias miesto erdves pavertus funkcionuojančiomis traukos zonomis, būtų galima tikėtis visai kitokių rezultatų. 

„Pažiūrėti Gintauto Lukošaičio „Verkiančios mergaitės“ atvažiuodavo ištisos ekskursijos. Ten žmonės sustodavo, ten buvo intriga. Darykime kažką tokio, tada ir patys Šiauliai taps didele traukos zona“, – pataria filosofas.

Deja, jis pastebi, kad vietoje to, kad būtų galvojama, kaip Šiauliams suteikti gyvybės, miestas labiau tampa muziejų miestu. Aišku, muziejų irgi reikia, bet juose turi gyventi mūzos, vykti gyvybinė apykaita, nes šiais laikais, vien auksinėmis žuvytėmis ir sidabriniais karpiais jau nieko nebenustebinsi.

Ir patys miesto gyventojai galėtų labiau pasistengti dėl savo miesto, pradžiai bent jau būti mandagesni, tolerantiškesni kito atžvilgiu.

„Kad Šiauliai netaptų dideliu kaimu, čia turi būti labai aiški miesto politika, siekis miestą prikelti, pagyvinti. Be darbo ir namų, turi atsirasti trečia vieta, kur būtų galima kažką nuveikti“, – sako J. Dieliautas.

2019 07 04 23

J. Dieliautas: „Be darbo ir namų, turi atsirasti trečia vieta, kur būtų galima kažką nuveikti.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų