Tremtinio kelias – nepermaldaujamas, rūstus, vis dar lanko prisiminimais ar sapnais. Daug tremtinių, kurie tada buvo suaugę, jau ilsisi amžinybėje. Savo patirtis mums gali papasakoti tik tremties metų vaikai ir jaunuoliai. Jie vis dar prisimena svetimo miško ošimą, šaltos upės vandenis, mini savo tėvus, brolius, seseris ir draugus, mirusius svetimoje žemėje iš šalčio, bado, ligos, iš Tėvynės ilgesio.  „Šiaulių naujienų“ skaitytojams pateikiame žiupsnelį dviejų tremtinių prisiminimų ir jaunos merginos  mintis apie senelių likimą.

Išgyventi nesitikėjo
Bronislava Strockienė, buvusi Balčiūnaitė, „nusikaltėle“ tapo vos penkerių sulaukusi. Gyveno tada Šiaulių rajone, Verbūnų apylinkės Pakarnių kaime. Jos mama su 4 vaikais ištremta 1948 m.

Įsiminė šiurpūs gyvuliniai vagonai Meškuičių stotyje. „Sumetė į gyvulinius vagonus ir vežė į nežinią. Kelias savaites dardėjome pusalkanės, nes mama nesusivokė kelionei ko nors vertingo pasiimti –  nei šiltų drabužių, nei maisto. Kaimynai tik spėjo į sunkvežimį įmesti kas pagalvę, kas duonos kepalą“, –  pasakojo B. Strockienė.

Kuo nusikalto našlė su keturiomis mergaitėmis? Gal kad mirus vyrui neapleido žemės ir gyvulių, turėjo kuliamąją mašiną. Gal į kolūkį stoti atsisakė. Gal pavydžiam kaimynui užkliuvo. Atsidūrė visos tolimame krašte, Buriat-Mongolijoje. 10 metų ten išgyveno.

Nedaug atsimena Bronislava iš tų dienų. Vaikui įstrigo, kad žiemos ilgos, šaltos, su veltiniais vaikščiodavo ir vis tiek nuo šalčio išsukinėti sąnariai dabar skauda. Dar pasakoja, kad niekieno neprižiūrimi vaikai per dienas po miškus, po kalnus vaikščiodavo uogų, grybų ieškodami.

Mamą rytą sunkvežimiu išveža taigos kirsti, vakare parveža. Sunkaus darbo išvarginta tiek ir tespėja pamatyti – kad vaikai gyvi. Iš pradžių vyresnioji sesuo šiek tiek mažes „paganydavo“, bet paskui buvo pristatyta darbų dirbti, šakų kapoti.

Vaikams tas braidžiojimas po kalnus gal sveikatą ir gyvybę išsaugojo. Bronislavai akyse tebestovi pavasarį į serbentus panašiais žydinčiais krūmais – bogulnikais – aplipę kalniukai: ryškiai raudoni, violetiniai. Vaikai tuos žiedus valgydavo ir grįždavo mėlynomis burnomis, bet laimingi. Gal iš tų bogulnikų žiedų kokių nors vitaminų prisisiurbdavo.

Gyveno barakuose. Keturios lietuvių šeimos vienoje pusėje, keturios – kitoje. Mama palikdavo pinigų, už juos vietiniai mongolai atnešdavo maisto. ,,Ką mes išmanėme apie kainas – kiek paprašo, tiek ir duodi“, – sako Bronislava ir mini vaikystės skanėstus: didelius „bliūdus“ šaldyto pieno, gabalinį cukrų. Kadangi vyresni dirbo, duonos eilėse grumdydavosi taip pat mažieji vaikai: „galvai“ parduodavo vieną kepaliuką. Apie barako buitį Bronislava nelinkusi daug kalbėti: neatsimena smulkmenų, bet vargo palydovių – utėlių – užteko.

Didelių švenčių nebuvo. Jų ūkvedys griežtai tvarkos prižiūrėjo. Bet Mojavas vis tiek moteriškės giedodavo. Patyliukais ir Velykas, Kalėdas šventė. Bronislavai įsiminė, kaip gardžiai kvepėjo raudonšoniai obuoliai, kai mama pradarė siuntinį. Tada tikra šventė buvo.

Lietuvis niekur nepražus: kiek vėliau sumanė kastuvu prakapstę rėželį bulvių pasisodinti. Iš kažkur atsirasdavo audinių, o viena moteriškė turėjo siuvamąją mašiną. Tai naujų suknelių, marškinių pasiūdavo. Apavas ne kažin koks. Vyresnioji sesuo kurį laiką su naginėmis vaikščiojo. Paskui mergaitėms baltus sportbačius nupirko. „Su dantų milteliais nubalini ir pasipuošusi, – pasakojo Bronislava. – Gali į kiną nueiti.“

Į mokyklą eiti netoli. Pradinė mokykla – tai didelis kambarys. Vėliau iki 7 klasės mokėsi didelėje vidurinėje mokykloje. Tik nelengva buvo, kol rusų kalbą išmoko. O kai grįžo į Šiaulius pas gimines, ėjo su mažesniąja sesute į rusų mokyklą. Tik vėliau Verbūnuose dar sykį 6 ar 7 klasėje pasimokė, kad lietuviškai skaityti ir rašyti išmoktų.

Grįžę 1959 m. savo namų neberado. „Gegužės 9-osios“ kolūkis apgyvendino kitoje troboje. Dabar ir jos nebėra. Melioracija su žeme sulygino. Vis tiek, kai važiuoja grybauti, gimtinėje stabteli.

Taigi išgyveno visus tremties vargus. Bronislavai sunkių darbų dirbti neteko. Tik vyresnės seserys ir rąstus plukdė, ir kelius taisė.

Kaip be turtų išvažiavo, taip tuščiomis grįžo. Mama Lietuvos išsiilgusi, o vyresnėms seserims atgal norėjosi – ten draugai, pažįstami liko, o čia viskas svetima. Bet nusiramino ir liko. Bronislava Lietuvoje baigė Gruzdžių technikumą, veterinare dirbo Pasvalio rajone, ištekėjo. Vėliau su vyru namą Šiauliuose pasistatė. Neseniai 50 metų bendro gyvenimo  jubiliejų atšventė. Išaugino dvi dukras. Gražiai visi gyvena. Anūkams dažnai savo gyvenimo istoriją pasakoja.

Kalėdų atostogų – į Sibirą
Angelės Mikalkienienės šeimą 1947 metų gruodžio 27-ąją ištrėmė į Tomsko sritį. Dokumentuose parašyta: „už miškinių palaikymą“. Bet pašnekovė sako, jog tai netiesa: „Žemės nemažai turėjome, bet ant ribos, galėjo ir nevežti. Gal buvo duota seniūnams užduotis surinkti tam tikrą skaičių žmonių. Be to, brolis anksčiau buvo suimtas. Jis geležinkelyje dirbo, paskui pasislėpė. Į mišką nėjo, bet vis tiek buvo areštuotas.“  

Trėmimo metu Angelei buvo 12 metų. Keturiolikmetė pradėjo ravėti kolūkio daržus, paskui teko „Špalus“ – pabėgius – vandeny įmirkusius, ant nugaros tąsyti, į vagonus krauti – pragariškai sunkus darbas jaunai merginai. Tomsko srityje praleido 11 metų.

O galėjo ir kitaip likimas susiklostyti. Angelė mokėsi Šiauliuose. Bet žūtbūt reikėjo grįžti tą vakarą į namus Maniušių kaime, Gruzdžių apylinkėje, – prasidėjo atostogos, netrukus Kalėdos. Per ašaras išsiprašė ir pėsčia ėjo 16 kilometrų. Kol atėjo, buvo visai naktis – gal 11 valanda.

„Mamai net akys išsprogo mane pamačius – tris kilometrus per mišką  nakčia, – pasakoja A. Mikalkienienė. – O antrą valandą pasibeldė kareiviai. Dvi valandas davė susiruošti. Tėvas spėjo paršą pasipjauti, mėsą sutvarkyti. Duonos nebeturėjome, mama tik kepti ruošėsi.“ Kaimynai davė vieną kepalą. Mama – ligonė, ji pasimetė, nebežinojo, ką susikrauti. Mergaitės, viena 15, kita 12 metų, ką išmanė, tą į paklodę surišo.

Angelė dienomis dirbo, o mokėsi vakarinėje mokykloje. Nemažas būrys lietuvių ten gyveno. Rusų kalbos mergaitė jau šiek tiek mokėjo, todėl nebuvo sunku. Tėvas labai daug dirbdavo, o mama buvusi neveikli. Viskuo pačios turėjo pasirūpinti. Ji pasiuntinukas buvo, kai reikėdavo ką nupirkti. Kadangi maisto atvežus baisios eilės stovėdavo, grūstis, ji pralįsdavo pro stovinčiųjų kojas, patekdavo į parduotuvę ir visko gaudavo.

Jauni visur pramogų randa. Susibūrė kapela. Švęsdavo vardines ir gimtadienius, paslapčiomis minėdavo Velykas, Kalėdas.

Sibire Angelė ištekėjo, su vyru grįžo kiek anksčiau negu sesuo su tėvais. Nebuvo leista gyventi Lietuvos teritorijoje, bet įsikūrė Šiauliuose. Nuomojo kambariuką, bet prisiregistruoti negalėjo penkerius metus. Tiesa, vyras darbo gavo tuoj pat, nes puikus statybininkas buvo. Ji grįžo su 5 mėnesių dukrele, paskui gimė sūnus. Prisimena, kaip į rajoną ėjo dėl registracijos, tikėjosi ašaromis sugraudinti. Milicininkas į rūsį su žiurkėmis pagrasino uždaryti.

Kol dirbo „Nuklone“ darbininke, niekas Angelės istorija nesidomėjo, o kai buhaltere tapo, išgirdo klausimą, kodėl darbo knygutė iš Sibiro. Teko pameluoti, kad paskui ištremtą simpatiją pati ten važiavusi. Daugiau kaip 40 metų ramiai dirbo, niekas nebeklausinėjo.

Dabar A. Mikalkienienė – jau našlė, 1992 metais mirė vyras. O šeimos šventėse susirenka 12 žmonių: vaikai, anūkai, proanūkiai. Džiugu, kad visi išsimokslinę, sveiki. Dukra anksčiau labai norėjo nuvažiuoti į tas vietas, kur gimė. Kažin ar besusiruoš. O anūkai dažnai prašo papasakoti apie gyvenimą tremtyje.

Mus įkvepia senelių istorijos
Milda Jurgaitytė – abiturientė, su ja kalbamės matematikos egzamino išvakarėse. Viena iš didžiausių merginos svajonių – pakliūti į „Misija Sibiras“. Kol kas teko šią svajonę porai metų atidėti, nes Milda stoja į Muzikos ir teatro akademiją, o konsultacijų ir bandomojo žygio laikas, kaip tyčia, sutapo.

Kodėl jai svarbios tremtinių istorijos, yra kelios priežastys. „Pirmiausia, tai mano mama yra patriotų patriotė, – sako Milda.– Ji ir Sausio 13-ąją budėjo, ir visus svarbius Lietuvai dalykus išgyvena. Mūsų šeimoje daug apie tai kalbama. Save pagaunu, kad netikėčiausiose situacijose susijaudinu, tarkim, istorijos olimpiadoje nagrinėju kokį dokumentą ir ašaros kaupiasi. Labai skaudi tema.“

Merginos senelių jau seniai nebėra, bet ji bando sau susidėlioti bent apytikrį vaizdą. Gal pritrūksta faktų tikslumo, bet svarbiausia yra tai, kaip jaunas žmogus vertina tuos dvasinius turtus, kuriuos teks ne tik išsaugoti, bet ir perduoti kitiems.  

„Gailiuosi, kad buvau dar gana maža, 13 metų, kai netekau paskutinės močiutės. Ji buvo partizanų ryšininkė. Suimta, kalėjo lageryje. Senelis taip pat buvo ištremtas, tik atskirai, su savo šeima. Jo tėvas, mano prosenelis buvo muzikos mokytojas, gal dar žemės turėjo, todėl ištrėmė – pavojingas asmuo. Seneliai buvo anksčiau šiek tiek pažįstami, o Sibire susituokė. Pirmas kūdikis mirė, nes virkštelė apsisuko. Vėliau gimė tėčio vyresnysis brolis. Gali būti, kad močiutė mano tėčio laukėsi, kai į Lietuvą iš Sibiro grįžo. Patyrinėjus teoriškai gal ir mano tėčiui tremtinio statusas tiktų“, –  svarsto mergina.  

Milda įsiminė pasakojimą, kaip močiutė padėjo išsisukti vienam partizanui. Tardytojas jos klausė, ar pažįsta, ar matė kur. Siekė, kad išduotų. Ji nepasimetė, pasakė, kad tikriausiai prie bažnyčios ant šventoriaus galėjo matyti. Stipri buvo moteris, kai grįžo iš Sibiro, po kiek laiko vyras žuvo, pati viena 6 sūnus išaugino, išauklėjo. Ir mirė per savo gimtadienį, kai visa šeima jos jubiliejų švęsti ruošėsi.

„Skaudu, bet sakėme, kad tokį cinkelį pagal savo charakterį iškrėtė“, – prisiminė Milda.

Mamos tėtį ištrėmė su šeima. Galėjo jų ir nevežti, bet „geras kaimynas“ sukeitė pavardes, šitaip išgelbėjo savo giminaičius. Senelis pykčio nelaikė, nekerštavo, bet po tremties pasakė kaltininkui, kad žino apie jo „darbelį“.

Mildos šeimoje gyvi pasakojimai, kaip tremtyje lietuviai bulvių lupenas sodino, kaip stokodami duonos, vis tiek iš duonos rožinį lipdė.

Trėmimo metu viena Mildos senelio sesuo apsimetė, kad nori į tualetą ir pabėgo. Į ją šovė, nepataikė ir nebeieškojo. Taip vienintelei iš šeimos pavyko išvengti tremties. Kitus išvežė į Altajaus kraštą. Prosenelis ten palaidotas. Milda norėtų aplankyti, surasti jo kapą.

Senelis daug nekalbėdavo apie tremtį, nes saugojo vaikus, kaip daugelis tarybiniais laikais. Drąsiau prakalbo Sąjūdžiui prasidėjus.

Įsimintinas Kalėdų vakaras buvo šeimoje, kai Mildos mama, jau studentė, grįžo iš Vilniaus atostogų. Milda didžiuojasi savo mama, kad ji – Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ įvykių dalyvė, sausio 13-osios naktį budėjo prie Seimo. Mildos seneliai dėl savo dukters tada labai jaudinosi, bet nedraudė, atkalbinėti nebandė. Dabar Mildos mama palaiko dukters susidomėjimą partizaninio karo istorija, dalyvavimą žygiuose ir stovyklose.

Milda džiaugiasi, kad įsijungė į „Partizanų Lietuva“ veiklą. Stovykla, žygiai partizanų takais leido suprasti, kad jauni žmonės, neabejingi nei praeičiai, nei dabarčiai, yra išties pilietiški.

„Šiek tiek nustebau stovykloje, nes buvau vienintelė, kurios artimieji išgyveno tremtį, jaučiausi kaip gyvas liudijimas. Pasakojau panašius dalykus, kaip čia, ir visiems buvo įdomu, jautru, – dalijosi patyrimu Milda. – Mes ėjome į žygius, atradome namo pamatus, partizanų žūties vieta. Kai susikūrėme laužą, dainavome „Oi, neverk, motušėl...“ Tokie visi labai savi, jautėmės. Gera tarp tokių žmonių, kai kilometro nepraeis nepadainavę lietuviškos dainos. Tai sakytum, vietinės reikšmės „Misija Sibiras“. Šių žygių metu ne vien sužinai istorinius faktus, bet patiri jautrų, autentišką ryšį su Laisvės kovotojais ir jų rėmėjais. Tai tokia įspūdinga patirtis.“

Neteisūs, kas įsivaizduoja, kad jaunimui nerūpi istorija, senelių išgyvenimai, Lietuvos ateitis.

„Mano draugų ir gerų pažįstamų ratas rodo, kad daugybė yra tokių, kuriems svarbios tėvų ir senelių patirtys, rūpi Lietuvos laisvė. Mūsų yra daug“, –  įsitikinusi Milda.

2019 06 14 30

M.Jurgaitytė.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

2019 06 14 21

2019 06 14 29

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų