Šeštadienį Šiaulių pietinio rajono bulvare, prie Architektų g. 18C, vyko antroji novatoriško renginių ciklo „Kiemai“  diskusija „Patirtys, kurias paveldime“ su aktoriumi Mariumi Repšiu ir poetu, dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi. Diskusijos svečius „apšildė“ jauna šiauliečių muzikantų  grupė „The Phonic Strings“.

Geros emocijos, įdomi pažintis
Susitikimo dalyviai – bendraamžiai, gimę 1984 m. Vienas užaugo Vilniuje, kitas – Vilnijoje. Marius Repšys – kino ir teatro aktorius. Dramos teatre jis vaidina daugelyje skirtingų spektaklių, kuriuose virsta patriotu, žudiku ar istoriniu veikėju. Už Vandalo vaidmenį Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Išvarymas“ 2011 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Nominuotas geriausiu antrojo plano aktoriumi 2010 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose. 2012 ir 2017 m. apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias metų aktorius.

„Kiekvieno gyvenimas yra vertas romano. Kiekvienas esame patyrę labai sunkių išgyvenimų. Tik aš juos išdrįsau surašyti ir išleidau romaną“, – sakė M. Repšys.

Mindaugas Nastaravičius – Lietuvos dramaturgas, žurnalistas, poetas. Studijavo žurnalistiką, filosofiją, literatūrologiją. Visų veiklos sričių ir apdovanojimų išvardyti neįmanoma. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Dėmėtų akių“ (2010 m.) įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Antroji knyga „Mo“ (2014 m.) autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją. 2019 m. Jurgos Ivanauskaitės premija skirta už knygą „Bendratis“. 2015 m. už pjeses „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“ apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Savo naujausią knygą „Bendratis“ autorius pavadino vienos istorijos pasakojimu. „Iš tiesų, ką berašytume, mes pasakojame savo istoriją. Rašydamas ją, aš bandžiau suvokti mūsų tėvų kartą, – teigė M. Nastaravičius. – Tai nėra mano, tik arti asmeninės patirties.“

Menininkai prisistatydami vienas kitam uždavinėjo provokuojančius klausimus, komentavo vienas kito atsakymus, replikas palydėdami vaidybiniais intarpais. Klausytojų akivaizdoje vyniojosi iš pažiūros linksmas, bet su giliai paslėptu skausmu dramatiško laikmečio patirčių kamuolys.

Iš pokalbio atsiskleidė, kad įžymūs žmonės yra labai į mus panašūs, tik gali būti, kad santykį su aplinka, su šeima, su laikmečiu išgyvena aštriau. Ironiškose prisiminimų nuotrupose galėjai įžvelgti, kad sielos randai tebėra jautrūs, o viešumoje jie pradraskomi ne iš tuščio  pasipuikavimo, o dėl mūsų, kad vieni į kitus atidžiau pažiūrėtume, kad mokytumės vienas kitą išgirsti, laiku pagalbos ranką ištiestume.

Klausydamiesi nuotaikingo stiprių asmenybių pokalbio, galėjome suprasti, kad klaidų gėdytis nereikia, silpnas galime būti kiekvienas. Tikroji stiprybė yra apnuoginti savo sielą, kad kitam padėtum pažinti save.

Gyvenimiškosios patirtys
Abiejų pašnekovų paauglystė nuspalvinta Nepriklausomybės aušros suiručių: metalo vagystės, paauglių muštynės, naktinės pamainos siuvimo fabrikėlyje, apsauginio pareigos klube,  ieškojimas savo vietos po saule auginant raumenis ar perrašinėjant svetimas eiles, duodant nusirašyti namų darbus.

M. Repšys atvirai pasakojo, kaip norą mokytis „atmušė“ mokytojos prastai įvertintas jo rašinys, M. Nastaravičių, priešingai, meninio skaitymo ir jaunojo filologo konkursai atvedė į profesijos pasirinkimą. Gilius randus abiem įrėžė vaikystėje patirtos netektys, painios šeimų istorijos, noras suprasti tėvų ir senelių kartų gyvenimus. Ryškų pėdsaką atmintyje paliko susitikimai su žymiais asmenimis. Gal dėl to jaučia pareigą vykti į susitikimus mokyklose.

M. Repšys sakė, kad nebuvo lengva nugalėti vyraujančią nuomonę, jog sportininkas negali būti rimtu aktoriumi. Jis studijavo kūno kultūrą, bet metė ir pradėjo studijuoti aktorystės meną. Sėkminga aktoriaus karjera prasidėjo nuo Vandalo vaidmens. Ši sėkmė lėmė tolesnius gerus pasiūlymus vaidinti teatre ir filmuotis. Jis myli savo profesiją ir ja didžiuojasi, bet atskleidė visai kitokią realybę, nei mes įsivaizduojame – nežmoniškus darbo krūvius ir įtampą.

Pokalbio metu sunku buvo surasti žmogų, kurio veide nešviestų šypsena. Aktorius pasakojimais apie linksmiausias kastingų akimirkas, nutikimus scenoje pralinksmino visus.

„Heraklis Nr. 4“
Pagaliau autoriaus rankose knyga ir žiūrovės prašymu skaito aštuonias eilutes iš 8 puslapio nuo 8-osios eilutės. Toks žaidimas, nes birželio 8-oji.

„Sustingęs liūdesys dažniausiai lieka tarp namų sienų, apie jį žino tik patys artimiausi, o džiugesį pastebi visi. Ne tik pastebi – sveikina ir ploja rankomis per pečius: šaunuolis, varyk toliau taip!“

Knygoje M. Repšys pasakoja apie psichikos ligą – bipolinį nuotaikų sutrikimą. Nors psichikos ligomis serga daug žmonių, jie dažniausiai tai slepia ir neigia. Marius gydėsi, pasveiko ir apie tai drąsiai kalba. Tai klastinga depresijos rūšis, pasireiškianti dviem skirtingomis ir nuolat besikeičiančiomis būsenomis – maniakiniu elgesiu, suteikiančiu didžiulį kiekį energijos, bei giliu nuopuoliu, lydimu minčių apie savižudybę. M. Repšio teigimu, kovos su bipoliniu sutrikimu įkarštyje jo karjera buvo aukščiausiame taške – gaunami svarbūs vaidmenys, laimimi apdovanojimai. Turėjo atrodyti, kad jis absoliučiai laimingas, tačiau jam visa tai nieko nebereiškė. „Tuomet dar nebuvau vedęs, bet mėgdavau sugadinti nuotaiką savo būsimai žmonai, o kai sugadindavau – mano nuotaika sugrįždavo. Ji nesuprasdavo, klausdavo, kas man yra. Sakydavau, kad viskas gerai, gyvenimas tęsiasi, jis gražus, o prieš dvi minutes aš vos ne žudytis norėjau. Tokie epizodai kartodavosi“, – teigia aktorius.

Jis sakė, kad maniakiškas užsispyrimas auginant raumenis gal buvo ligos pradžia. Pasidarė agresyvus, ligoninėje puldinėjo sanitarus, pats įtikėjo Heraklis esąs.

M. Repšys teigė, kad bipolinis sutrikimas yra be galo klastingas: „Vieną dieną atrodo, kad tu turi begalę energijos, gali kalnus griauti, o kitą dieną jautiesi taip, lyg nieko nebegalėtum. Ir per tą depresyvų laikotarpį lenda labai baisios mintys apie savižudybę, haliucinacijos. Daug bipolikų nusižudo. Aš pats buvau tokį kraštą priėjęs, todėl labai noriu, kad žmonės daugiau kalbėtų apie tai, galėtų tai atpažint“, – teigia M. Repšys.

Aktoriaus manymu, visoms psichinėms ligoms didžiulę įtaką daro mūsų gyvenimo būdas – greitis, vartojimas, laikas, praleistas prie telefono, mažai dėmesio sau, mažai poilsio. „Dabar, kad jausčiausi geriau, aš sportuoju, daug vaikštau, skaitau, rašau, darau tai, kas man iš tikrųjų patinka. Bet viską darau proto ribose ir stengiuosi nebeperlenkti lazdos, – sakė M Repšys ir teigė esąs labai dėkingas žmonai, kad visą tą laiką ištvėrė: – Jai dėkingas už tai, kad esu teatre, kad gyvenu. Mokausi neįžeisti artimo žmogaus, žinau, ko nevalia sakyti.“

Knygos sumanymas atėjo gulint psichiatrinėje ligoninėje. Kodėl knygos pavadinime atsirado skaičius 4? Japonų kultūroje šis skaičius reiškia mirtį. „Norintiems sužinoti tiesą, teks knygą perskaityti“, – įsiterpė M. Nastaravičius.

Nori tapti sėkmingas? Daryk...
Tiek M. Nastaravičius, tiek M. Repšys į šį publikos klausimą atsakė panašiai: sėkmingas žmogus yra tas, kuris daro tai, kas jam labai patinka. Tai nereiškia, kad nuolat turime būti tik pozityvūs, versti save šypsotis.

„Vieną – dvi dienas pabūti liūdnam normalu. Susirūpinti reikėtų, jei liūdesys, melancholija neapleidžia mėnesį ir daugiau“, – sakė M. Repšys. M. Nastaravičius akcentavo, kad laimės, sėkmės arba nesėkmės pojūtis yra sąmoningai pasirenkamas: „Jei nori rašyti, rašyk. Jei nori būti laimingas, būk. Mes abu labai laimingi.“ Laimingi, nes turi šeimą, nes yra mėgstamas darbas.

Aktorius M. Repšys kalbėjo, kad jam pasisekė gauti vaidmenį, nulėmusį tolesnę sėkmę. Bet tai nereiškia, kad sėkmė ateina be kliūčių, be sunkaus darbo. Pavyzdžiui, filme „Šventasis“ jis vaidino ką tik išėjęs iš psichiatrinės. „Buvau amebiškas, be jausmų, mimikos minimalios. Mane sunkiai veikė vaistai, bet būtų dar sunkiau, jei tuo metu reikėtų ką nors linksminti“, – sakė aktorius. Jo teigimu, svarbu jauniems žmonėms sakyti tiesą: „Ne viskas priklauso nuo tavęs, bet sunkus darbas galų gale būna įvertintas.“

M. Nastaravičius, paprašytas papasakoti, kaip pasikeitė jo gyvenimas po Z. Gėlės premijos 2011 metais, papasakojo juokingą jos įteikimo ir panaudojimo istoriją, teigė, jog esminė permaina po to – šeimos sukūrimas. Taigi žurnalistė buvo teisi: nors padangų nenusipirko, bet gyvenimo kelias prasidėjo. Žurnalisto teigimu, jam tenka išgyventi ir nemalonių emocijų – nusivylimo, nerimo. ,,Bet žinodamas savo šeimos, senelių istoriją, kurioje tremtys, neaiškumai, kas ką ir dėl ko nušovė, sudėtingi tėvų išgyvenimai, teigiu, kad mūsų kartai gyventi žymiai lengviau.“

Baigdamas M. Nastaravičius pasidalijo vaikystėje iš cirko darbininko girdėtu posakiu, kad laimingas tas, kuris rytą pabunda tikėdamasis, kad šiandien ką nors gera nuveiks.

Nauja tradicija
Renginiui šilumos pridėjo jaunų muzikantų Gedimino Fursalovo, Vytautės ir Gyčio atliekama nuoširdi muzika. Gal tik derėtų įvardyti dainos teksto autorystę, pavyzdžiui puiki daina skambėjo H. Radausko žodžiais. Gal vertėtų pasitarti su įvaizdžio specialistais.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos 2019 metų pavasarį pradėto projekto „Kultūra ant slenksčio: kultūrinė kiemų intervencija“ renginių ciklą „Kiemai“ sudaro 3 susitikimai-diskusijos su žymiais kultūros ir visuomenės veikėjais Šiaulių miesto daugiabučių kiemuose. Siekiama paskatinti žmones pradėti dalytis istorijomis, išklausyti ir atgaivinti prisiminimus, kuriuose atsiskleidžia kiemų kultūros savitumas. Kiemų dialoguose dalyvauja Lietuvoje populiarūs žmonės. Pirmieji renginiai sulaukė ne tik kiemo, kuriame vyko diskusija, gyventojų dėmesio, bet ir nemažo būrio šiauliečių susidomėjimo. Trečias susitikimas vyks rudens pradžioje Zokniuose, Radviliškio gatvėje.

Tikėtina, kad šis projektas, kuriame bendradarbiauja miesto įstaigos ir bendruomenės atgaivins miestą, pažadins naujus kūrybinius sumanymus.

2019 06 13 3

(Iš kairės) Diskusijos dalyviai M. Repšys ir M. Nastaravičius.
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.

2019 06 13 4

Susidomėjusių renginiu netrūko.
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.

Į viršų