facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lietuvoje žalias sklypas šalia namų nėra retenybė. Vienur žaliuoja veja, kitur marguoja gėlynai. Sodelio pavėsyje malonu prisėsti su puodeliu arbatos ir kavos. Dar Platonas yra sakęs: „Kai tik žmogus  išvysta žemišką grožį, jis prisimena tikrąjį grožį, jo sparnai skleidžiasi ir jis norėtų prie jo skristi.“ Daugiabučių aplinka, deja, dažniausiai tokios galios neturi, nebent name atsiranda entuziastų, tikrų grožio kūrėjų.

„Šiaulių naujienų“ skaitytojams savo nuomonę apie tai, kodėl miesto žmogui reikia gamtos grožio, pateikia šiauliečiai mokslininkai – gamtininkai ir daugiabučiuose gyvenantys piliečiai – grožio puoselėtojai.

Kiekvienam grožio ieškojimas duotas
Dendrologas Kęstutis Aukselis sako, kad kiekvienam žmogui reikia grožio, gėlių darželių, parkų. Galbūt grožį skirtingai suprantame, bet vis tiek juo džiaugiamės. Šiauliuose daug gražių vietų, parkai neblogi. Gal ne visi žino, kad Zubovų parke auga nuostabios grakščiosios liepos – aukštos aukštos. Gubernijos parkas vienintelis Lietuvoje, kuriame daugiausia kaštonų.

K. Aukseliui, kaip dendrologui, seni istoriniai medžiai  įdomūs, išlikę nuo tarpukario laikų. Džiugu, kad Kražių gatvėje pavyko išsaugoti senuosius medžius, kuriuos dar verta gydyti. Tačiau dendrologas piktinasi, kad Šiauliuose per mažai įsiklausoma į specialistų nuomonę. Gerai, kad visuomenė rūpinasi, protestuoja, tačiau negalima dėl kiekvieno seno medžio kryžiumi gulti. Emocijomis vadovaujasi, bet nesuvokia, kad  supuvėliai užkrės jaunus medelius.

„Bijau dėl Tilžės gatvėje susodintų jaunų liepaičių. Palikti ligoti medžiai joms pavojų kelia. Grybas plinta kaip tymai – pražudysime jas. Medis turi mums teikti pavėsį, valyti orą, o grybu užkrėstas – kaip pelėsis namuose, – kalbėjo dendrologas. – Aš už sveiką miestą su sveikais medžiais. Juk nuvytusias gėles išmetame, nors labai gražios ar brangaus asmens dovanotos. Tai nereiškia, kad siūlau viską kirsti iš eilės. Bet norėčiau nuo debesėlio stebėti, kaip mano atvežtieji, miestui dovanoti vertingi medeliai vešės ir po šimto metų.“

K. Aukselio neerzina bobulyčių akmenėliais, šaligatvių plytelėmis ar net dažytomis padangomis aptverti darželiai prie daugiabučių. Tai jų gyvenimo būdas. Vaikai darbe, anūkai moksluose ar toli išvažiavę. Serialai ne visiems įdomūs, smagiau gėlytę pasodinti. O čia nuolatiniai įvykiai: su kaimynėmis pakalbi, jaunas dienas prisimeni, kai kiekviename darželyje rūtos žaliavo, kaimynas pašnekina. Ką sodina, kaip puošia, ne tiek svarbu. Svarbu, kad kurtų, kad visa laiptinė tartųsi. Blogiausia, kai nieko nedaroma.

Mados keičiasi, kai kurios nelabai naudingos iš Vakarų ateina. K. Aukselis nėra gyvūnėlių priešas, bet pastebi, kad daugėjant kiemuose namelių benamėms katėms, vis dažniau nukenčia gėlynai. „Prancūzai jau dejuoja: turime kačių, bet nebeturime rožių. Nenorėčiau, kad taip ir pas mus atsitiktų, – sakė dendrologas. – Visur reikia pusiausvyros. Man gėlių gaila labiau.“

Gėlynu rūpinasi kaip mažu vaiku
Aldonos Burgailienės, gyvenančios K. Korsako gatvėje, gėlynas dvejus metus iš eilės pripažintas gražiausiu Lietuvoje. Mieste už aplinkos puoselėjimą taip pat moteris ne sykį pelnė įvairių apdovanojimų. Dabar jokiuose konkursuose nebedalyvauja.

„Nieko naujo nesukūriau, tik tą patį siekiu išsaugoti, neapsileisti. Gėlytes pakeičiu, apraviu, palaistau, – sako moteris. – Gyvatvores apkarpyti kartais sūnus padeda. Aplinkai sutvarkyti reikia šiek tiek kūrybos, kruopštumo, bet juo rūpintis privalai lyg mažu vaiku – nuolat.“  

Gėlininkė yra įsirengusi išėjimą iš buto, pasidariusi ne tik kiemelį, bet ir pavėsinę poilsiui. Kadangi kiemelis apjuostas aukštos, dailiai apkarpytos  gyvatvorės, jautiesi kaip individualaus namo kieme. Jo pakraštyje įrengtas židinys, kuriame kartais garuoja skanėstai, įmantrūs takeliai išvedžioti aplink gėlių saleles. Vienoms gėlėms peržydėjus, moteris skuba jas pakeisti kitomis, todėl rūpesčių per akis.

A. Burgailienė gėlyną įveisė dar dirbdama mokytoja – jį puoselėja beveik 20 metų. Kieme auga pušelė, bukmedžiai, japoniška vyšnia, gėlynas žaliuoja ir žiemą, ir vasarą. Sako viską dariusi ne dėl pasirodymo, ne dėl prizų – dėl savo širdies. „Man reikia  gražios aplinkos, kad gerai jausčiausi, –  sako A. Burgailienė. – Niekada nepareinu pikta iš darželio. Žmogui reikia susijungti su žeme, geros energijos pasikrauti. Žinoma, kad gėlės ir trąšos, ir vanduo laistymui kainuoja, bet prieš grožį kainos nublanksta.“

Moters teigimu, kaimynai draugiški, solidarūs, jos kuriamu grožiu pasidžiaugia. Vis dėlto gyvatvore teko atsitverti ne tik dėl to, kad pačiai jaukiau, bet kad neniokotų – tai vaikai su kamuoliu kokią gėlę nulaužia, tai šuniuko įsibrauta.

Liūdina moterį, kad prieš kelerius metus, kai jos gėlynas spaudoje aprašytas, pasipylė Facebook'e negražūs pikti komentarai. „Nežinia, nesupranta žmonės ar pavydi, – atsidūsta A. Burgailienė. – Aš juk ne profesionalė, darau, kaip man gražu atrodo. Man čia labai gera.“

Matyti, kad geras pavyzdys užkrečia. Kaimyniniai namai taip pat gėlėmis apsodinti. Gal ne taip kruopščiai prižiūrimi, bet akį spalvomis traukia.

Ramybės ir žalumos oazė miesto centre
Neišvaizdūs Dvaro gatvės 1953 m. statyti  daugiabučiai tarsi tyčia užkišti už puošnesnių pastatų, jų iš gatvės nepamatysi. Bet atėjęs į kiemą apsvaigsti nuo jazminų kvapo. Žaluma, dailiai suformuoti medžiai pridengia seno aptriušusio triaukščio nuogumą. Aplinkui namą prisodinta neįmantrių augalų. Ir visur matyti šeimininko ranka. Draugiškai kiekvienas savo balseliu sveikinasi inkilėlių gyventojai. O kiemo gilumoje – gyvatvore atskirta mažytė poilsio oazė. Įeini pro dailiai iškarpytą arką, prisėdi pavėsyje ant suolelio ir gėrėkis bijūnais, trauk į save jazminų kvapą.
Ši poilsio salelė nulėmė, kad prieš porą metų konkurse „Už žydintį ir švarų Saulės miestą“ namo  bendrijai skirta pirmoji vieta. Kalbamės su šio kiemo grožybių kūrėjais – bendrijos pirmininku Henriku Karnatka ir Jolanta Sliževičiene.

Pasak aplinkos dizainerės, kraštovaizdžio architektės J. Sliževičienės, kurdami želdynus jie stengėsi nenutolti nuo savam kraštui būdingo natūralaus kraštovaizdžio, parinko tradicinius nelepius augalus: „Prie tokio namo turėtų būti griežtos formos želdiniai. Bet žmonėms reikia jaukumo. Mums gražu, kai kuo natūralesnė gamta supa, ir priežiūra jų paprastesnė.“

Kaimynės J. Sliževičienės patarimų prireikia sodinant augalus, kad jie šalia vienas kito derėtų, žiedai pakaitomis skleistųsi, o visą „juodą“ darbą H. Karnatka pats atlieka. Tiesa, dabar jau turi talkininką, kuris žolę nupjauna.

Pašnekovų teigimu, grožio siekimas iš širdies, iš prigimties pareina. Dotnuvos dvare užaugęs, parko ūksmėse bėgiojęs H. Karnatka be gamtos negali. Kas, kad metalistas, daugybę metų „Vaire“ praleidęs, sodą turėjo, želdynus puoselėjo, kol jėgos leido. Dvaro gatvėje įsikūrė, bendrijos pirmininku tapo prieš kokius 15 metų. Nyku čia buvo, negyva garažų teritorija. „Koks aš būčiau pirmininkas, jei apsileidęs“, – atsako pašaipūnams, kurie nesupranta, ko pagyvenęs žmogus kas rytą vakarą po gėlynus kapstosi, kopėčiomis medžių karpyti ropinėja. „Pats kasu, pats laistau, o ravėjimui tai tikrai talkininkų neatsiranda“, – juokiasi H. Karnatka.

Dėl išlaidų bendrijos pirmininkas nesiskundžia savo darbo ir sugaišto laiko važinėjant kokio įdomesnio medelio neskaičiuoja. Suolelį, bukmedį, eglutę pirko už bendrijos lėšas, trąšas – taip pat. Ir kaimynai kartais gėlių nuperka. Juk visiems gražu, kiemelyje ir vienumoje pabūti, ir su draugu šnektelėti malonu.

Kaip tikras šeimininkas H. Karnatka po želdynus, visą namą apjuosiančius, vedžioja. Pasak jo, plotas gal dviem sodams prilygtų. „Medelius ir krūmus 2-3 kartus elektrinėmis žirklėmis apkerpu, formuoju, gražuoles kanas žiemą rūsyje palaikau, palaistau, dabar jau aukštyn stiebiasi. Rožę iš stiebelio užauginau. Dar nebandžiau, ar olandiškos taip pat prigyja, šaknis išleidžia. Tują net iš Kairių parsivežiau. Jazminus, alyvą tenka apgenėti, kad per daug neišsikerotų, – vardija darbus, kiekvieną augalėlį jei ne ranka, tai akimi paglostydamas. – Azalija baigia nužydėti, bet netrukus žiedus skleis raganės. Ten mėlynasis kadagys, čia...“

Medžiuose net 8 inkilai iškabinti, todėl aplinkui ne tik žvirblių, zylių, varnėnų  balsai skardena. Vyriškis tyliai parodo aukštą vešlų kadagį, kurio viršūnėje musinukė peri. „Vakar salietra palaisčiau, veja po trijų dienų gaiviai sužaliuos. O mulčius jau pabluko, teks keisti, ravėti vėl laikas“, – balsu planuoja pirmininkas.

Paklaustas, ar neatsiranda piktavalių niokotojų, purto galvą: „Tiesa, vieną pinavijos žiedą už namo galo kažkas nuskynė, bet nepykstu – gal dar geriau...“ Vartelių į poilsio kiemelį nerakina. O priešais esančio namo gyventojai taip pat sukruto panašų kiemelį kurti. Gal kiek chaotiškai, gal tokio patarėjo kaip J. Sliževičienė neturi, bet jau suolelį pasistatė, gėles, krūmelius sodina.

H. Karnatka pusiau juokais pasakoja, kad jų namas jau pensioną primena, nes paskutinieji jauni vyrukai baigę mokyklą į užsienius išlėkė. Bet tiki, kad graži aplinka  jaunus žmones suvilios jų name butus įsigyti. Jau pamainos pirmininko pareigoms žvalgosi. „Čia mes kaip privačiame name gyvename, – tvirtina skirtingų kartų, skirtingų laiptinių bendro namo gyventojai Jolanta ir Henrikas. – Tylu, ramu, jauku. Brangių dekoracijų neturime, bet augalų grožis, kvapai ramina, namo traukia.“

Žmogus – iš gamtos
„Gal paauglystėje reikia daugiau technologijų, triukšmo, judėjimo, įspūdžių, o paskui prigimtis šaukia arčiau gamtos, – sako dr. Martynas Kazlauskas, Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorius. – Ant pliko asfalto tarp betono sienų nemiela.“

Pavargusį nuo miesto triukšmo žmogų atgaivina šio sodo ramybė ir grožis. Botanikos sode vyksta daug edukacijų jaunimui ir suaugusiems.                              

Vedamos teminės-mokomosios ekskursijos, vyksta STEAM veiklos, kuriose integruojant gamtos mokslus, inžineriją ir informacines technologijas tyrinėjamos žiedadulkės ir titnagdumbliai.

Populiarūs yra užsiėmimai, kuriuose ugdoma kvapų kultūra. Judrūs 1-8 klasių mokiniai gali žaisti augalų detektyvus.

Visokių veiklų siūloma Botanikos sode, bet čia galima tiesiog pavaikščioti, pasigrožėti.  Svarbi Botanikos sodo užduotis yra retųjų augalų apsauga. Užburiantį grožį čia skleidžia 4600 augalų. Antros tokios gausios kolekcijos Šiaurės Lietuvoje nėra. Rododendrų žydėjimas eina į pabaigą, pamažu pražysta vilkdalgiai. Kaskart sodas kitoks, yra dėl ko aplankyti.

Rekonstrukcijų iškasinėtame mūsų mieste galima atrasti gražių vietų. Dr. M. Kazlausko akis traukia tos, kur vanduo. Jam savaip gražios, mįslingos senosios kapinės, jų ūksmingi medžiai, apsamanojusios tvorelės. Gal dėl to, kad ežeras šalia. Prie Prūdelio nuostabus šlaitas. Pasak M. Kazlausko, nebūtinai daug gėlynų, gražu, kai sutvarkyta, kai gyvybės pilna.

M. Kazlauskas pagyrė, kad miestas pastaruoju metu gražiau apželdinamas. „Kaip botanikui norisi, kad įdomesnių augalų būtų sodinama, kad praeivį sudomintų, kad prie gėlyno jis nustebęs pasilenktų. Gražiais augalų deriniais bulvaras apsodintas, nuotaiką pakelia ir spalvingos našlaitės vazonuose. Pažanga didžiulė palyginti su tuo, kaip gėlės sodintos prieš 15 metų, kai didžiuliuose tarpuose žemė juodavo.

Gerai, kad žmonės imasi iniciatyvos prie daugiabučių aplinką puošti. Skonis draugų neturi: gali būti gražu su akmenėliais ir pušaitėmis, kitais spygliuočiais. Priežiūra nesudėtinga. Gražu skirtingo ūgio daugiamečiai augalai, bet juos žiemą apdengti reikia. Ir ryškiaspalvės vienmetės  gėlės gražu, tik jas dažnai keisti reikia. Blogiau būtų, jei pagal vieną standartą visame mieste vienodai apželdintume.

Žmogus yra atėjęs iš gamtos. Gerai nesijaučia, kai nėra žalumos. Nesvarbu spalva, dydis, svarbu, kad būtų augalas.

„Ypač vertinti turėtume senąsias lietuviškas gėles, – teigė dr. M. Kazlauskas. – Kaip kalba, kaip istorija, taip ir tradicinė lietuviška gėlė širdį ramina ir glosto. Ir smilgom liaudy vadinamos vėjo plaikstomos švelnios kasos, ir išdidus bijūnas vienodai gali pradžiuginti, sielą atgaivinti.“

2019 06 07 6

H. Karnatkos ir J. Sliževičienės kūrybos vaisiai.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2019 06 07 19

A. Burgailienės kiemo grožybės.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2019 06 07 18

2019 06 07 20

2019 06 07 21

Ramūno SNARSKIO nuotr.

Į viršų