facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vakar tradicinis susitikimas su poetais „Poezijos pavasaris Šiauliuose“ vyko Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje. Ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje sekmadienio vidurdienį eilės skambės – rinksis Šiaulių literatai.

Jau antrą savaitę eilės liejasi Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Skamba „nutapyti eilėraščiai“ ir sakrali poezija, „eilės marioms ir jūrai“ bei „dedikacijos Žvėrynui“, „poezija po kaštonais“ ir „po poezijos paukštės sparnu“, „po Žemaitijos dangumi“ ir „po Urbšio ąžuolu“... – per Lietuvą keliauja Tarptautinis poezijos festivalis.

Tad kalbinome du jaunus menininkus, kurie išsakė labai skirtingus požiūrius į poeziją ir gyvenimą.

Iššūkiai, dėl kurių kasdienybė gražesnė
Pirmoji pašnekovė  –  Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos renginių organizatorė Roberta Stonkutė.

Robertai  dažnai tenka susitikti su rašytojais ir poetais, pristatyti jų knygas, uždavinėti klausimus. Kaip pavyksta juos, tokius gilius, intriguojančius, sugalvoti?

Pirmiausia mergina prisistato esanti žemaitiško charakterio, todėl tai, ką sumaniusi, būtinai atliks iki galo. Antra, renginių organizatorės darbas jai teikia didelį džiaugsmą. Roberta teigia užaugusi Darbėnų kultūros namuose, kur jos mama dirbo, tad nuo mažumės kultūrininkės veikla pažįstama. Renginių organizavimas yra nuolatinis stresas. Visko numatyti negali, tenka greitai reaguoti. Kasdien naujas iššūkis. Kai kam tokie dalykai depresiją įvaro. O Robertai smagu.

„Labai patinka kalbinti rašytojus, gaunu komplimentų už gerus klausimus. Smagu. Žinoma, tenka daug skaityti namuose, ruoštis. Darbas 24 val. per parą, bet man jis mielas, – sako Roberta.

– Tai padeda tobulėti. Noriu tęsti studijas doktorantūroje.“ Tema, be abejo, bus ta pati, kurią gvildena nuo antrojo kurso – vartotojų visuomenės teoretikai.

Nemažai komentarų sulaukė, nes neįprasta, nauja tema, bet dėkinga ją parėmusiems dėstytojams profesoriui dr. Nerijui Brazauskui, docentei dr. Daliai Jakaitei. Renginius organizuoti padeda ir Šiaulių universiteto studentų atstovybės prezidentės patirtis. Iš pradžių norėjusi studijuoti teatrą arba vaizduojamuosius menus, bet susiklostė, kad atsidūrė Šiaulių universitete, studijavo lietuvių filologiją ir komunikaciją. Sunku patikėti, kai mergina sako, kad nedrąsi, nekalbi, susikausčiusi buvo,  pirmus metus „pražliumbusi“. Pagaliau suprato, kad filologija – taip pat menas. Studijos, bendravimas su reikliais kompetentingais dėstytojais atvėrė naujus pasaulius.

„Mūzynas“ – kūrybinių ieškojimų metas
Roberta vaikystėje rašė eilėraščius ir pasakas, bet rimčiau kurti tik universitete pradėjo. Nusiuntė doc. D. Jakaitei, kuri studentų „Mūzynui“ vadovavo, kelis eilėraščius. Docentė sukritikavo, davė patarimų: poezija turi būti koncentruota. „Dabar mane juokais geriausia perrašinėtoja vadina – savo eilėraščius po poros metų perrašau, išmetu kelias dalis, tobulinu, – prisipažįsta kūrėja. – Proto žaidimai.“  

Antrame kurse įsitraukė į „Mūzyno“ veiklą, paskui tapo koordinatore, rengė literatūrinius skaitymus, kūrybos aptarimus. Kai jautiesi vienišas, palaikymo reikia. Skaitančių būdavo iki 10, klausytojų daugiau susirinkdavo. Aptarinėdavo negailestingai, kai kas neištverdavo kritikos – nebeidavo. Visą studentavimo laiką Roberta „Mūzyno“ veiklą plėtojo, gavo jaunojo menininko stipendiją kūrybinėms idėjoms įgyvendinti.

Roberta apgailestauja, kad sumažėjus universitetui neliko filologų, istorikų, „Mūzynas“ užsidarė. „Jaunų žmonių praradimas – kraujuojanti žaizda Šiauliams. Mes kiekvienas turime klausti savęs, kodėl taip atsitiko ir kažką daryti“, – svarsto Roberta ir rankų nenuleidžia, galvoja įkurti viešąją įstaigą ar ką panašaus, nes jauniems žmonėms reikia burtis.

Renginių nemažai mieste organizuojama, bet jie išsibarstę, pavieniai. „Nekontaktuojame tarpusavy. Mes užsidarome burbuliukuose ir sunku sukurti ką nors nauja...“ – nerimsta organizatorė. O literatų grupėse, susivienijimuose – daugiausia pagyvenę žmonės, jaunimui sunku prisijungti, nes požiūriai labai skiriasi.

Poezija turi būti gyva
Roberta Šiauliuose surengė du įsimintinus autorinius kūrybos vakarus. Abu jie vyko universiteto Dailės galerijoje. Nemažai padėjo jos direktorius Kornelijus Užuotas. Pirmasis vakaras – 2016 metų balandžio pirmąją. Ketvirtus metus rašomą poeziją ir prozą autorė skaitė galerijoje eksponuojamų Vaivos Kovėraitės-Trumpės darbų ir pačios Robertos sukurtos instaliacijos apsuptyje. Klausytojus  patraukė poezijos socialumas, asmeninės atminties jautrumas, poetinis ritmas, minimalizmas, išraiškingas tekstų skaitymas. Tarp jaunų menininkių tarsi kokie tantriniai ryšiai užsimezgė. Paskui abi metinėmis universiteto nominacijomis buvo pažymėtos.

Kitas vakaras vyko 2018-ųjų spalio 12. Robertos idėja buvo išsakyti savo ilgesį dėl senelio netekties. „Jis mane sūpavo, ant rankų nešiojo, su juo miškuose braidžiojom. Buvo tylenis, neprigirdėjo, bet turėjo labai didelę širdį. Iki dabar nusiraminu, kai sau dainuoju „Liuob šokt, liuob dainuot... – atvirauja pašnekovė. – Reikėjo skolą grąžinti. Ir mama tame vakare dalyvavo, smagu, kad jai galėjau tą dovaną įteikti – išsakyti, kad brangus, širdyje tebegyvena.“

Norėjo mergina, kad mišką tas vakaras primintų, pati filmuką sukūrė, bet K. Užuotas pasiūlė atsivežti 10 maišų lapų. Roberta visą parką  išgrėbė – ir jos šventė kvepėjo tikru mišku. Renginio liudininkai pasakojo, kad autorė tuomet sukūrė puikų spektaklį, kuriame derėjo tekstas, skaitymo intonacijos, žingsnio ritmas, lapų šnaresys ir užburiantis miško kvapas. Ir pavadino autorę puikia poezijos atlikėja, improvizatore. „Po šių skaitymų norisi dar ir dar“, – išsprūsta pašnekovei.

O paklausta, ar neplanuoja išleisti savo poezijos knygos, papurto galvą.

„Gal kada nors vėliau... Poezijos vieta ne lentynoje  gulėti, ji turi būti išsakoma. Kai žmogus girdi, kai tu pats skaitai, mato tavo emociją, jaučia... – įsitikinusi Roberta. – Poezija gimė iš tautosakos. Dainos, tautosaka perduodama žodžiu. Ta pati daina vienaip dainuojama Žemaitijoje, kitaip ją dzūkė išvinguriuoja. Ne tik žodeliai, emocinis krūvis skiriasi. Poezija yra iš to paties lopšio,  ji turi būti gyva. Gal dėl to slemas populiarėja...“

Slemas – taip pat poezija?
Teko skaityti, kad poezija – tai psichotropinis vaistas, beveik be jokio pašalinio poveikio. Poezija gali gelbėti gyvybes, įkvėpti vilties, suteikti tikslą. Bet svarbiausia, kad ji gali sujungti visai nepažįstamų žmonių širdis. Tuomet įvyksta stebuklas. O tai jau esą šiek tiek dieviška. Panašus apibūdinimas, pasak Robertos, tiktų ir slemui.

Į sceną lipa dalyviai. Visi jie skirtingi: vyrai ir moterys, vaikinai ir merginos, įvairiausių profesijų, amžiaus, iš skirtingos kultūrinės aplinkos. Poetai – ne poetai, teatralai, muzikantai... Vieni  tekstus skaito iš autorinių knygų, kiti – pirmą kartą scenoje su rankraščiais, treti – improvizuoja. Net neskaito, o atlieka – įtaigiai, emocingai. Taip atrodo slemas – vienas iš įdomiausių, naujausių ir gyvybingiausių šiuolaikinių reiškinių, tikras literatūrinis avangardas,  poetinės improvizacijos menas. Jo kūrėjai nevengia aštrios socialinės tematikos. Roberta įsitikinusi, kad slemerių judėjimas gali suburti Šiaulių jaunimą.

Renginių vedėją įkvepia Tauragės pavyzdys, kur į slemo varžytuves organizatoriai įtraukė net  senjorus. Gimsta žavinga tradicija. Pernai „Šiaulių naktų“ renginyje jau bandyta organizuoti slemą. Roberta yra pateikusi projektą panašiai veiklai plėtoti, bet nelaukdama finansavimo jau liepos 4-ąją kviečia į pirmąjį slemerių susitikimą bare „Kišenė“: tame bare daug istorijų yra susikaupusių, turėtų būti puiki vieta jaunimui energiją išlieti. Yra pažįstamų, kurie į kitų miestų slemo varžytuves vyksta, kviesis savanorių. „Slemas man yra priimtina saviraiškos forma. Tai galimybė išsakyti, kas jaudina, kas siutina. Svarbu, kad jaunimas pajustų tą „draivą“, – sako Roberta. – Svarbu prasmingai išvartoti laiką, kurio,mums labai trūksta.“

„Poezija – tai nuolatinis tiriamasis darbas, kuriame galima naudoti visas įmanomas technines priemones, kokios tik prieinamos poetui.“ (J. Brodskis)

Penktadienį Ch. Frenkelio viloje vyko tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2019“ renginys „Poezijos pavasaris“ Šiauliuose“. Atvyko poetų grupė iš Šiaulių rajono literatūros muziejaus Naisiuose, kur vyko šventė „Tylios mano dainos...“ ir Tomui Vyšniauskui buvo įteikta 43-ioji Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus) premija už geriausią 2018 m. poezijos debiutą.

Laureatas T. Vyšniauskas gimė 1978 m. Šakiuose, 1996 m. baigęs Šakių „Žiburio“ gimnaziją, Kauno technologijos universitete studijavo finansus, todėl „gyvenimiška“ profesija nevaržo kūrybinės laisvės. Gyvena Kaune. Literatūra jo gyvenime visada buvo ir yra  „kažkur šalia“.

T. Vyšniausko pirmoji poezijos knyga „Įelektrinto piemens“, pasak literatūrologų, įvilioja skaitytoją į paslaptingus eilėraščių labirintus, kuriuose alsuoja... mirtis. Jis kelia klausimus – kas yra egzistencija, kas yra anapus... Autorius trina ribas tarp skirtingų laiko ir erdvės dimensijų, tarp kūniškumo ir metafizikos; realybės ir paralelinių pasaulių; individo potyrių ir sociumo energetikos. Perkurdamas Biblijos siužetus ir simbolius konstruoja naujas prasmes, provokuoja skaitytoją įsitraukti į ieškojimą.

Literatūrologas dr. Ramūnas Čičelis pabrėžia laureato poetinės kalbos struktūros savitumą, sukultūrinto pasaulio prasmes, randa panašumų su T. Venclovos kūryba. Ieva Rudžianskaitė įžiūri nuolatinį balansavimą tarp būties ir nebūties, skaudžiai išsitrinančias ribas tarp Dievo ieškos ir beprasmybės. Susidaro įspūdis, kad eilėraščio lyrinis subjektas blaškosi kentėjime, amžino tuščio buvimo agonijoje.

Premijos įteikimo išvakarėse pavyko paklausti Tomo Vyšniausko apie jo kūrybos prasmes, intencijas.  

– Kas skatina autoironiškai atverti vidinius lyrinio subjekto dvasios sopulius? Pasaulio katastrofos nuojauta? Didelis tikėjimas anapusiniu pasauliu? Nusivylimas?
– Jei į bent vieną iš šių klausimų būčiau turėjęs aiškų atsakymą, ko gero, knygos nebūtų buvę. Eilėraščiai yra kelias be aiškios krypties. Paieška. Bėda ta, kad ieškojimas toli gražu negarantuoja radybų. Kita vertus, toji tarpinė būsena, blaškymasis, frustracija yra dirva sudygti kokios nors egzotinės rūšies augalui. O užsliuogus jo liaunu stiebeliu, žiūrėk, ir dangaus vartų vyrius girgžtelint išgirsti. Ir baugu darosi pirštus prisiverti. Reiškinių įvairialypiškumo įsisamoninimas ir nusivylimas kompromiso būtinybe? Ko gero, taip.  
 
– Ar nebijote būti apkaltintas pasitraukimo iš pasaulio ir pesimizmo idėjų skleidimu?
– Neproteguoju mirties. Stengiuosi ją prisijaukinti. Priimti tai, kas neišvengiama. Juk miršta net optimistai. Kad ir kaip jie tuo nenorėtų patikėti. Kad ir kaip norėčiau tikėti esąs viso labo gudrus manipuliatorius, rašantis niūrius eilėraščius vieninteliu tikslu – kad mano kūryba lengviau įsiskverbtų į skaitytojo sąmonę (mat liūdesys, kaip emocija, labai paveikus), taip nėra. Tiesiog, garsiai ištarus „šviesa“, šviesiau netampa. O riktelėjus „baubas“, baimė per mažą žingsnelį atsitraukia.

– O gal tai tik drąsus žaidimas kultūriniais vaizdiniais, siužetais, žodžiais –- tyrinėjimas: kas iš to išeis?
– Poezija iš esmės ir yra žaidimas žodžiais. Ar drąsus? Nesu tikras. Drąsus rėžia tiesmukai. Poetas gi bando pridengti savo ar lyrinio subjekto (mat tai, toli gražu, nėra tas pat) poziciją ar išgyvenimą metaforų mezginėliais, intertekstais, socialiniais kontekstais, alegoriškumu. Viena ranka slėpdamas savo vidinį pasaulį po kodu, kita ranka bando reiškinius universalizuoti, trokšdamas kad bent vienas skaitytojas tą kodą „nulaužtų“.

– Kokio žmogaus pasaulį atspindite?
–Norėčiau, kad toks žmogus neegzistuotų. Liktų abstraktus hipotetinis lyrinis subjektas. Baisus tas mano eilėraščių pasaulis. Ne pati tinkamiausia vieta gyventi.

– Ką jums pačiam teikia poezijos kūrimas?
– Kažkur buvau nuskaitęs pralinksminusią mintį, kad meno kūrimas – tai viso labo savęs tenkinimas poreikių hierarchijos viršūnėje. Bet bijau, kad esu iš tų naiviųjų, dar tikinčių, kad kūrinys egzistuoja pats savaime kažkokioje paralelinėje dimensijoje ir menininkas yra tik tarpininkas, padedantis jam išvysti dienos šviesą. Jei sugebėčiau iš šonkaulio moterį nulipdyti, galvočiau kitaip. O kol nesugebu, bėgu nuo poezijos. Kaip įmanydamas. O kai ji mane pasiveja, kapituliuoju. Ir kuriam laikui būna ramu.

– Iš kur semiatės įkvėpimo? Apskritai ar įkvėpimas šiuolaikiniame mene dar egzistuoja?
– Įkvėpimas egzistuoja. Bet iškvėpti jį eilėraščiu lengviau nei apibūdinti ar (netgi) identifikuoti. Tiesa ta, kad žmogus neegzistuoja vakuume – tiek žodis, tiek ir individas sunkiai įsivaizduojami be konteksto. Gyvename informacijos amžiuje ir toje duomenų gausoje sunku išskirti konkretų dirgiklį, suaktyvinantį kūrybinį detonatorių. Bet aplinkos, asmeninės patirties įtaką nuneigti sunku. Na, dar galima kažką išstenėti. Lyg iš reikalo. Bet čia jau gal labiau trąša nei menas. Tiesa, kartais tą ribą sunku pastebėti.   

– Kaip manote, kodėl jūsų knyga įvertinta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija?
– Šį klausimą, manau, reikėtų adresuoti nominavusiems ir vertinusiems. Tiesą sakant, nežinau. Bet dėl tojo nežinojimo mano džiaugsmas ir dėkingumas nė per žiedadulkę nesumažėja.

– Ar sulauksime naujos knygos, jei taip, kokia ji bus?
– Juodraštis jau yra. Ar išbals iki švarraščio? Ateitis parodys. Ar bus šviesesnė emociniu tonu? Abejoju. Bet įžvelkime ir šviesiąją pusę – tamsoje bent jau nesimato šešėlių.

2019 05 24 4

T. Vyšniauskas: „Įkvėpimas egzistuoja. Bet iškvėpti jį eilėraščiu lengviau nei apibūdinti.“
Asmeninio archyvo nuotr.

2019 05 24 28

„Poezijos pavasaris“ aplankė Šiaulius.
Edvardo TAMOŠIŪNO nuotr.

 

Į viršų