facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tęsdama vieną ryškiausių savo tradicijų, nuo 1989 m. Šiaulių kraštotyros draugija kasmet teikia Mikelio prizą už aktyvų dalyvavimą kraštotyros veikloje, tautos istorinės atminties įprasminimą kraštotyros darbuose. Šiemet jis įteiktas jau 27-ąjį kartą: Šiaulių savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje tradicinis Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio prizas už nuopelnus kraštotyros veikloje įteiktas Šiaulių rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos vyriausiajai metodininkei  kraštotyrininkei Audronei Kiršinaitei.

Apdovanojimas pelnytas ilgamečiu darbu
A. Kiršinaitė – bibliotekininkė ir bibliografė. Nuo 2015 m. ji yra Šiaulių rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė. Anksčiau dirbo Šiaulių rajono centrinės bibliotekos vyr. bibliotekininke, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyr. metodininke,  Metodikos centro vedėja, Šiaulių valstybinės kolegijos asistente, lektore.

Susidomėjusi kraštotyra, A. Kiršinaitė dalyvavo 20 respublikinių kompleksinių kraštotyros ekspedicijų Karaliaučiuje ir visoje Lietuvoje: Šaukėnuose, Babtuose, Kurtuvėnuose, Kapčiamiestyje, Semeliškėse, Kuršėnuose, Vaiguvoje, Griškabūdyje ir kt. Sukaupė daug įvairios kraštotyrinės medžiagos apie Šiaulių rajono nykstančius kaimus, laidojimo papročius, iškilius Šiaulių krašto žmones, krikšto vardų suteikimo tradicijas.

Parengė išsamių kraštotyros darbų apie Valatkių ir Žadvainių kaimus (Šiaulių r.), Antano Pralgausko eilėraščių, dainų ir atminimų sąsiuvinį (1938–1951, Tryškiai-Jautmalkė), Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos 1991 m. kroniką. Įsidėmėtini jos darbai: „Kurtuvėnai ir jų apylinkės senosiose nuotraukose“, „Laidojimo papročiai Plungėje, Kriukuose (Joniškio r.), Griškabūdyje (Šakių r.)“ ir kt.  A. Kiršinaitė parengė gausybę  leidinių ir publikacijų, rengia ir dalyvauja įvairiuose projektuose, kuriuose panaudoja kraštotyros medžiagą.

Mikelio prizas prilygsta „Oskarui“
Šiaulių savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliogafijos-informacijos skyriuje Audronė Kiršinaitė pristatė parengtus kraštotyros darbus, knygas iš asmeninio senųjų leidinių rinkinio. Ekspozicijoje seniausia knyga – „Naujas istatimas Jezaus Christaus Wieszpaties musu“, išleista 1816 metais, demonstravo nepaprasto grožio XIX a. skarelę, kurią gavo dovanų vienoje ekspedicijoje. Laureatė šmaikščiai pajuokaudama pasakojo apie savo kilmę, minėjo taurius žmones, kurie padėjo eiti pažinimo keliu.

„Labai malonus apdovanojimas – nei tikėjausi, nei maniau, bet taip atsitiko. Kraštotyrininkui gauti Mikelį beveik tas pats kaip „Oskarą, – šmaikštavo A. Kiršinaitė. – Ilgas kelias iki Mikelio, visai neseniai esu gavusi apdovanojimą už kraštotyrą – tik prieš 43 metus, kai rinkome tekstus apie vaistažoles. Tada 5 ar 6 klasėje buvau.“

Nedaug žmonių Lietuvoje tyrinėja laidojimo papročius, gal dėl to, kad liūdnoka tema, bet A. Kiršinaitė tuo užsiima 20 metų, visoje Lietuvoje tyrinėjo. Dabar jau gali lyginti, kaip laidojo dzūkai, kaip žemaičiai. Ji rodė klausytojams įdomių nuotraukų, kalbėjo, kaip sparčiai tradicijos  kinta atsiradus laidojimo namams, džiaugėsi, kad spėjo užfiksuoti, kaip puošdavo velionio karstą, namus, kokios naudotos žvakės, kaip vykdavo budynės ir pan.  

„Man pačiai tai įdomu. Nesakau, kad lengva. Laidotuvių nuotraukos turi net savo kvapą, jo su niekuo nesumaišysi. Skubėti reikia, nes niveliuojasi papročiai. Labai priklauso nuo šeimos, kiek svarbi mirusiojo valia. Deja, šiuo metu dažniausiai vartojami 2 žodžiai: patogu, pavargome“, – pasakojo A. Kiršinaitė.

Pasidarė nebeįmanoma naktį budėti prie mirusio ar šarvoti velionį namuose. Nebereikalingi austi ar siuvinėti „divonai“ prie karsto, nebenorima pasilikti jokio atminimo iš laidotuvių. Laidotuvėms būdingas susitelkimas, buvimas kartu, apskritai  žmonėms svarbu buvo nusifotografuoti kapinėse prie artimųjų kapo. Daugybę gražių dalykų nušlavė kaip vėju. Pavyzdžiui, kamuolinę žvakę, kuri simbolizavo gyvenimo kelią, mažai kas tėra matę.

Sumanymų – dar begalė
A. Kiršinaitė nesutinka su tais, kas Mikelio prizo kilmę peikia. Esą žydelis po kaimus važinėdamas senienas rankiojo, kokia čia garbė tokiu vardu kraštotyrininkus vadinti.  Pasak jos, šitaip galvoti gali tik tas, kas tokio darbo niekada nėra dirbęs. Kraštotyrinės medžiagos rinkimas ekspedicijose – yra blusinėjimas nuo ryto lig vakaro. Ką sukrapštei – džiaugiesi, jei tau netinka, kitam neši. Viena iš įdomiausių ekspedicijų buvusi Karaliaučiaus krašte, kur nemažai lietuvių šeimų aptiko, „užkonservuotų“ pasakojimų galėjo užrašyti. „Ne dėl įvertinimo kraštotyriniai darbai dirbami, o kad įsisuki ir kitaip neišeina. Dėl įvertinimo kiti dalykai daromi – pavyzdžiui ypatingas manikiūras“, – šypteli A. Kiršinaitė.  

Didžiausia jos svajonė – laiko turėti, kad užbaigtus dalykus spėtų pabaigti. Dar yra daugybė nuotraukų, apdorojama medžiaga įvairiausiomis temomis. Šiaulių rajono bibliotekos istoriją svarbu sutvarkyti ir Stasio Butkaus bibliografiją, kurioje jau per 400 įrašų, o galo dar nematyti, be to, planuose  jo gyvenimo ir veiklos analizė. Apie kurtuvėniškio Jono Spudulio veiklą ir darbus jau nemažas segtuvas sukauptas, nors šaltinių mažoka. Vietovardžių projektas dar tebevykdomas, kryžių projektas pasibaigęs, bet dar pildomas, nes per trumpą laiką neįmanoma visko padaryti.

Aptarusi dalelę nuveiktų darbų, išvardijusi galybes planų, laureatė pademonstravo Sidabravo laikraštį „Kiršinas“, kad negalvotume, jog jos pavardė ką pikta reiškia, rodė linksmų nuotraukų iš ekspedicijų vis pašmaikštaudama, klausytojams ne vieną mįslę užmindama.

A. Kiršinaitę, 29-ąją Mikelio prizininkę, sveikino, kūrybinės sėkmės linkėjo Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininkė, ,,Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Tomas Vaitkus, Šiaulių rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė, padalinių kolegės bibliotekininkės, Šiaulių miesto kraštotyrininkai ir draugai. Renginio metu nuotaiką nuskaidrino muzikiniai intarpai – „Romuvos“ gimnazijos muzikos mokytojos metodininkės Virginijos Užienės atliekamos jautrios dainos, Šiaulių universiteto vokalistų konkurso „Super balsas 2019“ laimėtojos Robertos Stanaitytės violončelės melodijos.

2019 05 06 3

A. Kiršinaitė – 29-oji Mikelio prizininkė.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2019 05 06 4

Mikelio prizas įteiktas 27 kartą. Tradicija gyvuoja nuo 1989 m.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

 

Į viršų