Visu grožiu ištryško pavasariniai žiedai, artėja nepaprasta šventė – Motinos diena. Pirmąjį gegužės sekmadienį aplankysime savo Mamas – tas, kurios visada mūsų laukia, ir tas, kurios iš aukštybių mūsų mintis ir darbus nuo paklydimų sergsti...

Gegužė – ir Šeimos mėnuo. Šeima – svarbiausia, ką turime arba ko labai labai trokštame. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos iniciatyva skaitytojams pasakojame apie gražią šeimą, kurioje netrūksta meilės – kalbėjomės su Rolanda Kaluginiene, Lieporių gimnazijos biologijos mokytoja metodininke, dviejų mergaičių globėja, apie tai, kas paskatino ir kaip sekasi būti mama.

Pirmasis sprendimas
„Net neįsivaizduoju kito darbo ir kito gyvenimo be vaikų, – sako R. Kaluginienė. – Mokykla ir mano mergaitės – begalinis turtas. Niekada nesigailėjau šio pasirinkimo.“

Vyresniąją mergytę R. Kaluginienė ėmėsi globoti prieš 19 metų. Ji pati augo vienturtė, tėtis – buvęs kariškis, mama dirbo darželio virėja. Paprastų žmonių šeimoje meilės netrūko, ne apie turtus buvo kalbama, o kaip svarbu padėti kitam. Subrendusi moteris svajojo turėti didelę itališko modelio šeimą. Neišsipildė.

Begalinis noras padėti nors vienam vaikui užaugti šeimoje atvedė į Šiaulių miesto savivaldybės Sutrikusio vystymosi kūdikių namus: „Kai po ilgų paieškų kūdikių namuose pamačiau mergytę, viduje kažkas suspurdėjo. Buvo metukų kūdikėlis, pamačiusi mane atropojo, atsisėdo man ant kelių ir įsikabino į plaukus. Mūsų pirmas kontaktas, akių žvilgsnis – tiko, patiko ir prilipo.“ Auklytės R. Kaluginienei pasakojo, kad iki tol ji bijodavo svetimų žmonių, slėpdavosi. Kai kas bandė atkalbėti, įspėjo, kad mergaitė labai irzli. Buvo šiek tiek baimių dėl genetikos, dėl mamos, kuri kūdikio atsisakė.

„Kadangi esu biologijos mokytoja, žinojau, kad daug ką, ypač elgesį, galima pakeisti gyvenimo eigoje, tik reikia noro, begalinio įdirbio ir meilės, – atvirauja globėja. – Man pavyko. Mes su ja susigyvenome labai gražiai. Dabar dukrai jau 20 metų.“

Tikrovės grimasos: „Mama – ne mama“
Sunkus išgyvenimas tiek mamai, tiek dukrai buvo ,,gerosios kiemo tetulės“ keturmečiui vaikui išrėkta žinia, kad ji – netikra mama. „Parbėgo mergytė verkdama: „Mama ne mama.“ Ne iš karto supratau, nesitikėjau, kad tokiu būdu vaikas tiesą sužinos, – pasakoja globėja. – Aš vyliausi, kad būdama 5–6 metukų išgirs iš manęs, kaip nors per pasaką, atsargiai šią žinią perteiksiu, o dabar taip staiga ir piktai buvo išrėkta. Vaikui – trauma, verkimas.“

Moteris suorganizavo išvyką pas biologinę mamą, mergaitė pamatė, kaip ši gyvena, pajuto šaltį, su kuriuo tikroji mama ją sutiko. Nurimo. Nors ir mažas vaikas, bet suprato. Dar kartą apsilankė pas biologinę motiną, kai buvo šešerių, paskui dar sykį mergaitė pareiškė norą susitikti su motina, kai buvo 12-kos.

Pasirodo, globėjos giminės kapai tame pačiame miestelyje, kur gyveno dukrelės biologinė mama. Tik jos niekada anksčiau nebuvo pažįstamos. R. Kaluginienė pasakoja, kad pasitaikė kelis kartus atsitiktinai susitikti, bet iš anos motinos tik šalčiu padvelkdavo.

Biologinė motina, gal pati susipratusi, gal kaimynų sugėdinta, bandė su dukra pasikalbėti, kai jai sukako 15-ka. Bet tada jau tylos siena atsitvėrė mergaitė. Per skaudžiai jos atmintin įsirėžė žodžiai: „Kam ją atvežėt? Ar butelį turit?“

R. Kaluginienė nesmerkia tų moterų, kurios vaikų atsisako: „Niekada nežinai, kokių bėdų prislėgti žmonės tokį sprendimą priima, nežinau, kaip pati pasielgčiau, atsidūrusi jų situacijoje. Nežinome, kas jų širdyse dedasi, kokius pragarus tenka išgyventi.“

Paauglystės bėdos įveiktos
„Paauglystės problemos buvo aštrios, tikrai sunku, labai sunku buvo, bet po truputėlį išbridome iš to  maištų liūno, – pasakoja R. Kaluginienė. – Mokiausi aš, stengiausi, kad ji suvoktų savo poelgius. Dabar ji juokiasi iš tų savo išdaigų. Kartais net pyksta ant savęs, kad elgėsi grubokai, apgailestauja. Jei vaikas supranta, kad elgėsi klaidingai, apie tai kalba, vadinasi, ėjome teisingu keliu.“

Mergaitė dažnai bėgo iš pamokų, atsirado paauglių kompanijos. Pasitaikė, kad tarsi dingo, negrįžo į namus iki vėlumos. Žinoma, mamai rūpestis, nerimas, o mergaitė pas draugę kačiukus žiūrinėja, telefonas išsikrovęs, neatėjo į galvą pranešti. Vaikiškos, nepiktos išdaigos, bet nerimo pasėjo nemažai. Ypač baisūs, R. Kaluginienės teigimu, buvo internetiniai portalai, įtraukiantys žaidimai: „Nemažai gadino gyvenimą mano vaikui.“ Buvo nenoro mokytis, abejingumo viskam. Tai kaip maišto forma, būdinga daugeliui paauglių.

Dabar mergina mokosi Šiaulių profesinio rengimo centre, ketina apskaitininke tapti. Vos suėjo 18-ka, pareiškė norą gyventi atskirai. Tai buvęs paskutinis maištas. Nerimą mamai kėlė tai, kad 12 klasė, o dukra blaškosi tarp mokslo ir meilės.

„Labai išgyvenau, bet pamačiau, kad vaikinas yra paprastas ir protingas, geras, vertas pasitikėjimo, leidau apsigyventi drauge, – atvirauja globėja. – Dukra, pamačiusi, kad aš suprantu, neprieštarauju, nurimo. Dabar nors gyvena atskirai, puikiai bendraujame.“

Paklausta, ar sunkiausiu metu nekilo noras nepaklusnaus vaiko atsisakyti, purto galvą: ,,Kai atsidūrėme didelėje bėdoje, kreipėmės į vaikų teisių tarnybą, kad paaiškintų, elgesio ribas nubrėžtų. Tai buvo pokalbis už uždarų durų, kas būtų, jei nusiristų žemyn. Be galo dėkinga Aurimui Bagavičiui, po pokalbio su juo dukros elgesys pasikeitė kardinaliai.“

Mama Rolanda džiaugiasi, kad dukrą išmokė gyventi savarankiškai, sugebėjo įskiepyti moteriai svarbius dalykus. Ji puikiai tvarkosi buityje, skaniai ruošia maistą. Jos draugas didžiuojasi prieš bendraamžius, kitoms merginoms pavyzdžiu rodo. Pradžia, kaip visiems, buvo nelengva. Bet moka skaičiuoti savo pinigus, butą nuomojasi patys. Žino, kad visada gali paprašyti pagalbos, bet tuo nepiktnaudžiauja.

Nors yra patyrusi mokytoja, R. Kaluginienė neslepia, kad auginant dukrelę nuolat teko gilintis, ieškoti psichologijos, pedagogikos žinių: „Kiekviena moteris laukdama vaikelio domisi, skaito. Man irgi tenka mokytis visą gyvenimą. Manau, svarbiausia sėkmės paslaptis, kad mes labai daug kalbėjomės, kartu spektaklius, koncertus lankėme, daug laiko praleisdavome kartu.“

Į pastabą, kad dukrelės, ypač vyresnioji, labai su mama panašios, atsako juokdamasi: „Ir varlės toje pačioje baloje supanašėja. Tai yra mano vaikai. Savaime taip išeina – tai plaukus ta pačia spalva nusidažome, tai dar kas nors. Rodos, net akių spalva vienodėja...“

Antras ratas
Auginant pirmąją mergaitę, pasak R. Kaluginienės, kirbėjo mintis turėti savo vaikų, bet nesusiklostė. Kai prasidėjo paauglystės maištavimo pliūpsniai, mintys apie kitą vaiką prislopo. O dukrai užaugus pamažėle vėl ėmė rusenti.

Netikėtai paskambino iš tarnybos. „Kai aplankiau mažylę pas laikinuosius globėjus, kai pamačiau – blyksnis dar stipresnis. Supratau, kad tai mano vaikas. Mano, – pasakoja moteris. – Juk visada norėjau gausios šeimos, o čia tik antroji mergytė.“

Ir vėl rūpesčių ratas sukasi iš pradžių: dantukai, sauskelnės…Kam to reikia? „Negalėčiau paaiškinti, kalba R. Kaluginienė. – Nugali noras turėti dar vieną vaiką. Galbūt esu savanaudė, noriu, kad senatvėje pas mane atvažiuotų dvi mano mergaitės su savo vaikučiais ir jų vaikučių vaikučiais.“

Ji be galo dėkinga Lieporių gimnazijos administracijai, ypač direktorei Sigitai Malinauskienei už supratingumą, sudarytas sąlygas mažylę auginti. Ir kolegoms dėkinga už palaikymą, paramą. Mažylei netrukus sukaks treji. Greitai metai, kai jos drauge.

Iš savo praeities mergytė neatsimena nieko, ją laiko mama. Baimindamasi „gerųjų tetulių paslaugų“ bandė per pasaką tiesos dalelę įterpti, bet dar per maža.

„Toks amžiaus tarpsnis, kai savininkiškumas stiprus – mano mamytė – stipriai apkabinusi sako. Sesės viena kitai mamos meilės nepavydi, žino, kad abiem užteks. Ir jos viena kitą labai myli. Geros mano mergaitės“, – džiaugiasi R. Kaluginienė.

Moteris sako vėl pradėjusi kepti sausainukus, tortus, prisiminė bandelių ir užkepėlių, tinkamų vaikui, receptukus. Vėl namai kvepia cinamonu ir vanile. Net ir į darbą nešasi, vaišina bendradarbes.

Rūpinimasis mažyle jos gyvenimui suteikia pilnatvę. „Mano toks amžius, kad kantrybės, ramumo yra daugiau. Nepuolu taip greitai į paniką. Žinau, kad sunkumai neišvengiami, bet kol kas jų nejaučiu, intelekto bėdų dar nematyti. Žinoma, daug darbo įdedu, – dalijasi mintimis R. Kaluginienė. – Dukrytė jau atkartoja eilėraščius, skaičiuoja iki 5, lanko dainavimo studiją.“

Neįsivaizduoja kitokio gyvenimo
Moteris prisipažįsta neretai išgirstanti klausimą, kam jai šito reikia, ir pamokymų, kad galėtų gyventi ramiai, puoštis, keliauti. Jos teigimu, brangūs papuošalai nevilioja, ne juose gyvenimo prasmė. Keliauja pagal galimybes. Sunkumų augindami vaikus visi patiria, bet visos bėdos praeina, užsimiršta.

Būna, kad aplinkiniai pasišaipo, pirštą prie smilkinio pasuka. Dar skaudžiau, kad kai kas įtarinėja, jog vaikus žmonės globoja dėl pinigų. Moteris įtariuosius gali nuraminti, kad tie pinigai nėra tokie dideli. Ištirpsta vaiko ugdymui ir kitoms reikmėms.

„Skaudu būna, bet paverkiu ir praeina. Kam nereikia, tas vaiko globoti neima, o kam reikia,  tas viską ištveria. Kas nori, kas myli, tas ir padeda. Jei kiekviena šeima paimtų bent po vieną vaiką nors laikinai globai, būtų didžiulis pliusas, mažiau būtų vienišų vaikų. Šeimoje augti vaikui žymiai geriau negu dideliuose vaikų namuose,“– sako moteris.

Pasak jos, biologės, ir gyvūnų pasaulyje pasitaiko, kad priglaudžia svetimą mažylį, net ne tos rūšies.

„Kiek meilės turi žmogus, tiek ir gali dalytis, – sako R. Kaluginienė. – Pažiūrėkit į nuotraukas. Kaip saldainiai vaikeliai. Jetau, kaip tokio galima nemylėti?“

Labas, kuo vardu?
R. Kaluginienės archyvo nuotr.