facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje vyko susitikimas su žinomu TV laidų vedėju, intelektualinių žaidimų kūrėju ir rašytoju Robertu Petrausku, kuris pristatė naujausią savo parašytą knygą „Barbarosa“. Tai jau trečioji jo knyga, tęsianti istoriją apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Tai išsamiausia lietuviška knyga apie operaciją „Barbarosa“, kurios metu žuvo, dingo be žinios ar buvo sužeista beveik 5 milijonai abiejų pusių karių.

„Šiandien pabūsime vokiečių štabe“
Susitikimas su žinomu TV laidų vedėju, intelektualinių žaidimų kūrėju ir rašytoju R. Petrausku prasidėjo interaktyvia prezentacija, kurios tema buvo „Kam operacija „Barbarosa“ buvo nesėkmės istorija“. Rašytojas teigė, jog labai sunku sugrįžti į anuos laikus, nes dabar gyvename visai kitaip. Jis visada stengiasi istoriją pasakoti per žmogiškąją prizmę, todėl įdomiau  ne techninė jos pusė, o emocija.

„Istorijos vadovėliai ar žmonės, kurie mažiau žino istoriją, stengiasi ją supaprastinti, todėl sako, kad yra juoda arba balta. Man labai patiko profesoriaus Alfredo Bumblausko mintis, kad yra toks keistas dalykas, jog kuo žmogus mažiau žino, tuo jis labiau įsitikinęs, kad jam  viskas aišku. Jam nieko nepapasakosi, jis neįsileidžia jokios papildomos informacijos.

Daug žmonių apie Antrąjį pasaulinį karą labai daug ką žino, todėl jiems nieko nepapasakosi. Jie pasakys, kad buvo taip, taip ir taip. Ir skirtumas tarp to žmogaus, kuris gilinasi, yra tas, kad žmogus eina į mišką vis giliau ir giliau, daugiau medžių, daugiau uogų ir eina su tokiu vaikišku smalsumu, su smalsumu, kuris patraukia viską ką žinojai. Tada atrandi vieną dalyką, antrą, trečią ir kažkuriuo momentu supranti, kad apie šį karą nieko nežinai.

Ir tą akimirką, kai supranti, kad tu nieko nežinai, pradedi iš tikrųjų suprasti, kaip yra. Ar gerai, kad amerikiečiai numetė atominę bombą? Nėra teisingo atsakymo, nėra balto ar juodo atsakymo, todėl jei pasakosime iš amerikietiško racionalaus kampo, tikrai įžvelgsime daugybę privalumų. Karas baigėsi anksčiau, nežuvo dar vienas milijonas kareivių. Tačiau jei toje pačioje istorijoje pritrauksime objektyvą prie mamos, kurios trys sūnūs žuvo Hirošimoje, jūs kaip prisiekusiųjų teisme sėdėtumėte ir suabejotumėte, ar išteisinti, ar ne tą, kuris paspaudė mygtuką, leidžiantį mesti tą atominę bombą. Šiandien pabūsime vokiečių štabe ir iš naujo kariausime su Tarybų Sąjunga“, – pasakojo knygos autorius R. Petrauskas.

„Nelaimi tie, kurie turi daugiausiai tankų ar lėktuvų“
„Barbarosa“ buvo didžiausia pasaulyje karinė operacija, o prieš tai jau buvo labai didelė karinė operacija Prancūzijoje. 1700 km išsirikiavo 136 vokiečių divizijos. Viena vokiečių divizija yra apie 16 tūkst. žmonių. Tai yra lyg miestelis, kuris turi savo skerdyklą, kepyklą, gydytojus, sanitarus, veterinarus, inžinierius, paštą ir visokius kitus dalykus. Dabar Lietuvos kariuomenė nesudaro nė vienos divizijos.

„1941 m. vokiečiai per vieną dieną prarasdavo po maždaug 7 tūkst. kareivių, dvi dienos – ir vienos divizijos nėra. Tai buvo labai didelis karas. Jame Vokietijos planas buvo žygiuoti trimis kryptimis:  šiaurėje į Leningradą, pietuose į Rostovą, kur būtų galima atkirsti Rusiją nuo naftos ir okupuoti derlingas Ukrainos žemes, o armijų grupė „Centras“ žygiavo į Maskvą. Pagal planą Maskva buvo paskutinėje vietoje, Leningradas, Kijevas – anksčiau.

Raudonoji armija turėjo tiek lėktuvų ir tiek tankų, kiek visas pasaulis kartu sudėjus, gal netgi daugiau. Tarybiniais laikais visada buvo kalbama, kad Tarybų Sąjungą užpuolė klastingai, kad A. Hitleris apgavo, sulaužė nepuolimo sutartį.  Dėl to, kad Tarybų Sąjunga buvo užklupta netikėtai, reikėjo persiorientuoti, susikaupti ir tada perlaužti karo eigą.

Tai yra netiesa, ir kai M. Gorbačiovo perestroikos laikais paaiškėjo, atsirado labai daug sąmokslo teorijų, ką J. Stalinas ruošėsi daryti su tiek daug tankų ir lėktuvų. Gal ruošėsi pulti. Taip pat kilo klausimai, kaip tokia armija apskritai galėjo pralaimėti ir būti nustumta tūkstančius kilometrų iki Maskvos. Karas yra menas, o ne mokslas, todėl jame nelaimi tie, kurie  turi daugiausiai tankų ar lėktuvų“, – pasakojo knygos autorius R. Petrauskas.

Manyta, jog vokiečiai iki Maskvos žygiavo be pasipriešinimo
Vokiečiai šiame kare turėjo pranašumą pasienyje, nes sutelkė visas savo jėgas žinodami, kad atakuos, o rusai išsirikiavo tam tikromis linijomis. Vokiečiai pačiame pirmajame raunde tikrai turėjo pranašumą, bet tame 2 tūkst. km fronte negalėjo būti visur stiprūs, todėl turėjo rinktis. Jie pasirinko savo stipriausias pajėgas išrikiuoti centre.

„Situacija susiklostė sudėtinga, nes pietinėje dalyje vokiečiai įklimpo. Juos ne tik atakavo rusai, bet ir „užsirovė“ ant 2,5 tūkst. tankų pajėgų. Po 3 dienų Raudonoji armija perėjo į puolimą. Vokiečiai šiaip ne taip susitvarkė ir stūmė juos tolyn. Po to liepos mėnesio viduryje generolai  susiginčijo. Galvojo paimti Kijevą, nes būtų labai geras grobis, o A. Hitleris sakė, kad Kijevas yra nesvarbus: apsupkime ir sunaikinkime priešo armijas, o tada pažiūrėsime. Tie, kurie sustojo prie Kijevo, ilgam įklimpo, nes turėjo per mažai pajėgų, o Raudonoji armija visą laiką stengėsi atakuoti vokiečius. Vokiečių priverstinis gynimasis ir negalėjimas nieko padaryti iki pat rugsėjo mėnesio yra nutylimas ir ilgai apie tai nebuvo kalbama, nes buvo toks įspūdis, kad vokiečiai iki Maskvos žygiavo be pasipriešinimo“, – pasakojo R. Petrauskas.

„Vokiečių įspūdis apie Lietuvą nebuvo labai geras“
Anot knygos „Barbarosa“ autoriaus R. Petrausko, Lietuvoje sovietai šansų jokių neturėjo dėl vienos priežasties. Armijų grupė „Šiaurė“ buvo pati silpniausia. Pirmąją karo dieną Šiauliams labai nepasisekė, nes tiek Šiaulių, tiek Kauno oro uostai buvo bombarduojami stipriausiai iš visų. Tai buvo pagrindiniai vokiečių tikslai.

„Šiauliuose buvo aštuntasis armijos štabas ir po pirmos karo dienos puolimo rusai manė, kad Šiauliai yra pagrindinis tikslas, bet pagrindinis vokiečių tikslas buvo prasibrauti per vidurį link Daugpilio. Viskas klojosi kaip sviestu patepta: Raudonoji armija nespėjo išrikiuoti gynybos palei Daugpilį ir vokiečiai persikėlė per Dauguvą. Taip armijų grupei „Šiaurė“ viskas prasidėjo gerai, bet po to ji įstrigo, nes pradėjo trūkti jėgų.

Aštuntasis armijos štabas, kuris buvo Šiauliuose, prasidedant karui nustumiamas į Rygą, vėliau link Baltarusijos sienos. O per tą tarpą visos pagrindinės vokiečių pajėgos veržėsi į Rusiją, kėlėsi per Latviją. Mano naujausioje knygoje Lietuvos nėra, nes esame per maži, bet galime sužinoti, ką vokiečiai manė apie lietuvius, įžengę į jų teritoriją.

Vokiečiai buvo pripratę prie komforto, prie kvepalų, šokolado, kad galima nueiti į parduotuvę, į kirpyklą, o staiga atsiduria teritorijoje, kurioje nieko negalima nusipirkti, nes nėra parduotuvių ir daugybės kitų dalykų, prie kurių buvo pripratę. Vokiečių įspūdis apie Lietuvą nebuvo labai geras. O, pavyzdžiui, rusai visą karą iki Berlyno žygiavo neturėdami tokio dalyko kaip tualetinis popierius, nors Tarybų Sąjunga skyrė pinigų tankų gamybai, bet tualetinio popieriaus neturėjo, vietoj jo tekdavo naudoti laikraštį“, – pasakojo R. Petrauskas.

Vokiečiai surado priešų silpnąją vietą
Tuo metu vokiečiai puolė į euforiją, nes Vermachto sausumos pajėgų generalinio štabo viršininkas generolas Francas Halderis liepos 3 d. jau sakė: ko gero, laimėjome šį karą. A. Hitleris irgi taip pat galvojo. Anot knygos autoriaus R. Petrausko, tai yra klaida ir nepadaryti namų darbai, nes vokiečiai  nepaskaičiavo priešų galimybių, jų ekonominių sugebėjimų. Vokiečiai galvojo, kad jie turi sutriuškinti priešo armijas ir tada galės nužygiuoti, kur norės, bet jie sutriuškino tik dalį priešo armijos, nes prieš juos atsirado naujos. Jie to neskaičiavo, skaičiavo tik tai, kas buvo.
„F. Halderis sakė, kad suskaičiavome 179 divizijas, iš jų 130 sunaikinta, vadinasi, mums liko tik pasivaikščiojimas. Tačiau jis klydo. Ketvirtąją karo dieną J. Stalinas klausė Tarybų Sąjungos maršalo G. Žukovo: ką dabar darome, o šis atsakė, kad dabar reikės ginti prieigas prie Maksvos. Taip Raudonoji armija rikiavo savo pajėgas antram raundui. Vokiečių laukė siurprizas ir netikėtos armijos juos atakavo, tačiau vokiečiai vis tiek buvo stiprūs ir vis dar prie Smolensko buvo sunkiai sustabdomi.

Liepos ir rugpjūčio mėnesiais vokiečiams pasidarė be galo sunku. Raudonosios armijos nuostoliai rugsėjo viduryje pasiekė beveik 2 mln. žmonių. Tos atakos sekino ir vokiečius, rugsėjo mėnesį jų nuostoliai artėjo prie pusės milijono. Jei vokiečiai būtų pasielgę taip, kaip norėjo generolai, jų būtų laukęs J. Stalinas su maksimaliai koncentruotomis armijomis, su didžiulėmis gynybos linijomis. Vokiečiai, būdami nebe labai stiprūs, vis dėlto surado  priešų silpną vietą. Rusų istorikas Markas Soloninas buvo teigęs, jog Raudonoji armija buvo didelė, turėjo pačius geriausius tankus, pačius puikiausius lėktuvus, puikius karininkus, bet pralaimėjo dėl to, kad neturėjo motyvacijos“, – pasakojo knygos autorius R. Petrauskas.

2019 04 26 29

Susitikime su rašytoju R. Petrausku šiauliečiai ne tik  uždavinėjo knygos autoriui įvairius klausimus, bet ir džiaugėsi gavę jo autografą.
Laimutės ŠILEIKIENĖS nuotr.

Į viršų