Balandžio 24 dieną šiaulietei Paulinai Beniušienei sukako lygiai 100 metų. Jos pasveikinti jubiliejaus proga atvyko miesto valdžios atstovai. Jubiliatė džiaugėsi svečiais, juokavo, kad labai svarbu nuotraukose gražiai atrodyti. Patarimų jauniems dalyti neskubėjo: „Mažiau klausyk, kaip sugalvoji, taip daryk“, – vienas iš svarbesnių P. Beniušienės gyvenimo principų.
„Apsivertęs“ gyvenimas
Šiuo metu šimtametė gyvena vyresniosios dukters Aleksandros prižiūrima. Labai smarkiai sirgo, pradėjo išvirsti, nebepajėgė savarankiškai sėdėti ir stovėti. Duktė atnešdavo pusryčius kas rytą. Suprato motina, kad dukrai sunku. Sutiko žento namuose įsikurti.
Paulina neslepia, kad nelengvai šiuose namuose pripratusi. Savo nedideliame namelyje Ramygalos gatvėje pati kaip norėjo tvarkėsi, nes našlė jau 40 metų. Jauni kitaip gyvena, ne viskas jai patinka, o pavadovauti vis dar mėgsta.
„Ką darysi, jei Dievulis užmiršo, į maldas neatsiliepia. Jau seniai visos 8 seserys ir trys broliai Anapily ilsisi, o pati vyriausioji dar vis čia, – atsidūsta senolė, o žaibukai akyse blykčioja, vis kokią repliką susirinkusiems žurnalistams mesteli: – Kad galėčiau rašyti, daug papasakočiau, priporinčiau. Dabar liežuvis dar makaluojasi, plaka, o pamirštu. Ir girdžiu nelabai kaip. Nepykit, jei užrėkiu kartais.“ Taip protarpiais atsiprašinėjo senolė.
Jauna gan pašėlusi buvo, pašokti, padainuoti mėgo. Ir dabar kartais uždainuoja savo mėgstamiausias „Šėriau, šėriau žirgelį“, „Cit neverk, matušėl“. Gal būtų padainavusi, bet pasikuklino, nedrįso prie svetimų. Ragino dukrą užvesti dainą.
Savo gyvenimą Paulina vadina sužlugusiu, nes mažai bepavaikšto, tik poteriauti ir laukti, kas aplankys, belieka. „Su jaunimu nebesusirokuoju, – apgailestauja. – Niekam neįdomūs mano pasakojimai apie senovę, visai kitaip dabar gyvena, daug geriau. Mūsų kas buvo per drabužis: lops pilks, lops juods, o dabar kasdien išsipustę vaikšto. Gyvena geriau, o susiklausymo tarpusavy trūksta.“
Karų užgrūdinta jaunystė
Užaugino Paulina dvi dukras, tris anūkus turi, aštuonis proanūkius. Tik jai atrodo, kad tarnyba armijoje pakeičia žmones, po to susikalbėti daug sunkiau.
Vyresniąją dukrą gimdė per karą. Gyveno tada Vijoliukuose, kieme buvo išrausta slėptuvė, kurios viršus apdėtas rąstais ir velėna. Vyras bijojęs, kad į karą nepaimtų, slapstėsi. Toje žeminėje ir šeima per bombardavimus slėpėsi. Tačiau kai prasidėjo gimdymas, ji daržinėje buvusi viena. Baisu, aplinkui šaudymai, šviesos blykčioja, bet kur dingti su mažu ryšulėliu, negi savo vaiką paliksi. Ta žeminė gal pusę metų buvo jų šeimos priebėga. Kartą vos per 2 metrus nuo jos vokiečių tankas pravažiavo. Laimingai baigėsi. Kitas prisiminimas, kad iš vyro vokietis gerą arklį atėmė, paliko savo jau nuvarytą, pusgyvį. Nepasiginčysi…
Sakė P. Beniušienė, kad iš pat jaunystės dirbo gana sunkiai: „Aš visą gyvenimą ūkyje dirbau. Grėbėme šieną, rišome rugius – visokio darbo prie ūkės.“ Šeimoje vyriausia iš vienuolikos, todėl ir tėvo ūkelyje triūsė, ir tarnauti pas turtingesnius teko. Tada neatrodė blogai.
„Maitinomės iš žemės. Savo viską valgėme, ką užauginę. Išgyvenom, badauti neteko, – tęsia pasakojimą Paulina. – Mėgau viską – ir lašinius, ir barščiukus. Tik dabar niekas nebeskanu. Daug dabar vargo mane aptarnauti. Nieko nebemėgstu, bet aš „neunorauna“, ką pakiša, tas gerai. Valgau, tik kad išsilaikyčiau.“
Susiklausymo ir ramumo linki
Nesvarbu, kad vargų patirta, kad vienatvė dažniausia palydovė, savo gyvenime senolė nieko nekeistų: „Darbas, šeima, poilsis, vėl darbas. Ką išmandravosi? Tik nervintis nereikia. Viskas ramiai pasidaro. Nei turtų, nei kitų dalykų aukštyn nenusineši. Kam plėšytis?“
Taigi antra Paulinos Beniušienės ilgo gyvenimo taisyklė – gyventi be nervų. „Rami būk. Pabūk su šeima, nelėk. Tarpusavio susiklausymo jauniems šiandien trūksta, – moko senolė, bet pati prisipažįsta „durno charakterio“ esanti: – Nusileisti sunku, o aukštai šokinėti – sveikata nebe ta.“
Televizoriaus šimtametė nebežiūri, radijo nesiklauso. Viskas gyvenime apsivertę dabar, neįdomu.
„Neduok Dieve nė vienam tiek metų, – lyg juokais, lyg rimtai šneka senolė. – Vienintelis noras belikęs, kad skausmai praeitų, nes kai užeina, bent porą dienų tenka paslikai gulėti. Yra dar noras, – prasitaria moteris šyptelėjusi – bet garsiai nesakysiu, – visi prie to prieisim… Sveiki būkit ir be nervų, tada senatvėje nesigraušit.“
Šimtametė P. Beniušienė: „Aš visą gyvenimą ūkyje dirbau. Grėbėme šieną, rišome rugius – visokio darbo prie ūkės.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.
