facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kiaušiniai nuo seno marginami Velykų šeštadienį. Jų raštai ir spalvos turėjo magišką reikšmę. Saulutės ant kiaušinių – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždutės – laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukai – pavasarį pabus gyvybė. Raudona spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.

Seniausi žinomi margučiai rasti IV a. mergaitės kape prie Vormso Vokietijoje. Lietuvoje seniausi margučiai surasti Dainų slėnyje, Gedimino kalne. Jie priskiriami XIII amžiui. Pirmąją rašytinę žinią apie lietuviškus margučius pateikia Martynas Mažvydas 1549 metais. Margutis ir šiandien yra laikomas svarbiausiu Velykų simboliu.

Apie šios šventės gilesnę prasmę „Šiaulių naujienoms“ pasakoja filosofas Jurgis Dieliautas.

Kiaušinis – pasaulio ir gyvybės pradžia
Margučiai – svarbiausias Velykų atributas. Per Velykas jie šventinami. Dar gajus paprotys dovanoti margučius vieni kitiems, linkint sveikatos, laimės, džiaugsmo ir tikint, kad visa tai išsipildys. Prieš Velykų pietus reikia supjaustyti ir padalyti vieną kiaušinį visiems prie stalo esantiems žmonėms. Šis pasidalijimas kiaušiniu reiškia vienybę, artimą ryšį.

,,Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo, – sako filosofas Jurgis Dieliautas. – Kiaušinių, margučių prasmė gili. Tai gyvybės šaltinis. Archajiniai žmonės stebėjo, kaip pavasarį paukščiai sukrauna lizdus, sudeda kiaušinius, iš kurių randasi nauja gyvybė. Jie kiaušinį siejo ir su pasaulio pradžia. Apvali forma, gyvybės paslaptis tapo simbolių, ženklų samplaika.“

Margučio spalvoms, raštams suteikiama mistinių galių, gamtinis reiškinys veikia kaip tikėjimo, bendrystės, šeimos ryšio simbolis.

Gamtos virsmas
Pasak filosofo,Velykos neatsitiktinai siejamos su atveriančiomis, atsiveriančiomis gamtos permainomis. Žalumos dar nedaug, bet pirmieji žiedai jau skleidžiasi, pavasario džiaugsmas plūsta, skverbiasi visur. Religine prasme taip pat vyksta nubudimas, prisikėlimas. Gamtinis ciklas filosofiškai pereina į religinę plotmę. Krikščioniškas pasaulis suderina Velykas su gamtos virsmu. Kaip grūdai rudenį apmiršta, pavasarį nubunda, taip ir žmogui reikia save patį nubudinti, atsinaujinti. Jei esi prie bėdų, rūpesčių prisirišęs, bus tik apmirimas. Reikia naujo, prikeliančio prado.

Spalvinga džiugi Velykų šventė padeda žmogui rasti jėgų ir valios atgimti džiaugsmui, kitokiam pasaulio matymui, ieškoti darnos su gamtos ciklais, gamtos ritmu.

Darna su kosmoso tvarka
Velykų stalas puošiamas žolynais, prieš Velykas pinamos, šventinamos verbos. Kaimuose dar išlikę papročiai suptis, lalauti, kiaušiniauti, ridenti ir daužti margučius. Žolynų vainikais kai kur puošiami net  naminiai gyvuliai. Taip išreiškiamas džiaugsmas, kad pabudo gamta.

Pasak J. Dieliauto, nereikia tikėjimo gamtos virsmais primityviai sieti su pagonybe. Tai yra archajiniai, visoms kultūroms bendri dalykai. Kai žmogus gyvena darnoje su svarbiausiomis stichijomis – žemė, oras, ugnis, vanduo, jis gyvena natūraliu gamtos ritmu. Mato, kaip čiurlena vanduo, stebi patekančią saulę, gėrisi žaluma ir pan. Šiuolaikiniai filosofai kalba, kad žmogui reikia atgaivinti kosminį mąstymą. „Kosminis“ tai nėra kažkoks nesuvokiamas. Tai gamtinis, juslėmis paliečiamas mąstymas. Mums jo reikia, kad savo juslėmis pamatytume horizontą, kad atsiplėštume nuo kasdienybės skubėjimo, suirzimo. Žmogus pats užsikrauna sau ant pečių akmenį, kurio nešti nebepajėgia ir jaučiasi prislėgtas, nelaimingas.

„Kosmos“ graikų kalba reiškia grožį darną. Archajinė išmintis mums sako: kad sustotume, pajustume pasaulio ritmą, pastebėtume gamtos kaitą, reikia šventės. Taigi Velykos yra būdas atgauti darną su pasauliu, su aplinka.

Apsivalymas – būdas atgimti
Didįjį ketvirtadienį kruopščiai valomi namai. Buvo tikima, kad apsivalymas pritrauks turtus ir sveikatą, išvarys piktąsias dvasias ir žiemos negandas. Velykų rytą prieš patekant saulei reikia nusiprausti šaltu vandeniu.

„Žmogaus gyvenimas neturi būti monotoniškas, prislėgtas, užguitas, reikia ieškoti atsinaujinančio prado. Mus slegiantys rūpesčiai kaip nereikalingos šiukšlės užteršia, neleidžia vidiniams jutimams nubusti. Apsivalyti iš vidaus padeda aplinka. Kai išvalome namus, kiemą, išeiname pasivaikščioti į gamtą, pamatome platesnį pasaulį, jo grožį, atsiribojame nuo įkyrių minčių. Atsiranda daugiau valios, jėgos atmesti dalykus, kurie mums trukdo gyventi. Žmogui reikia kaskart atsinaujinti, apsivalyti psichologiškai, kad išmoktų nudžiugti, nustebti, pajusti pasaulio žaismę“, – sako filosofas J. Dieliautas.  

Anksti ryte atėję į Prisikėlimo mišias išgyvename Kristaus nueitą kančių kelią ir džiaugsmingą prisikėlimą, atveriame save nuoširdžiam bendravimui, gerumui sugrįžus namo.

Pasak filosofo, Velykų šventės žaismė įtraukia mus į tą bendrą dvasios ir kūno atgimimą, atgaivina jausmus ir jusles, padeda susilieti su kosminiu ritmu, išvaduoja iš kasdienybės rutinos. Tai džiaugsmo šventė tradicijų, religine ir filosofine prasme.

2019 04 19 35

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų