facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Jau po 30 metų visą suvartojamą elektros energiją Lietuva turės savarankiškai pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių. Tokį ambicingą tikslą šalis išsikėlė Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje. Vis dėlto pakeliui į žalesnę energetiką dar reikia įveikti nemažai kliūčių.

Laukiama pirmojo aukciono
Strategijoje užsibrėžta, kad jau 2030 metais Lietuvoje gaminama energija turi sudaryti 70 proc. bendrai suvartojamos galutinės elektros energijos. 45 proc. suvartojamos elektros ir 90 proc. šilumos energijos turės būti pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių.

Ilguoju laikotarpiu – iki 2050 metų – visa reikalinga elektros energija turės būti pagaminama šalies viduje. 100 proc. elektros ir šilumos energijos turės būti gaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Kiek mažiau ambicingi tikslai numatomi tik transporto sektoriuje – 2050 metais iš atsinaujinančių šaltinių pagaminti degalai turės sudaryti 50 proc. visų sunaudojamų degalų. Bendrai skaičiuojama, kad atsinaujinantys ištekliai užtikrins 80 proc. visos Lietuvoje suvartojamos energijos.

Energetikos viceministras Rytis Kėvelaitis Šiauliuose vykusioje diskusijoje „Tvari Europa“ kalbėjo, jog ilgalaikė energetikos sektoriaus vizija yra tolimesnis atsinaujinančių išteklių naudojimas tiek elektros, tiek šilumos, tiek transporto sektoriuose. Pasidžiaugė, kad Lietuvai po truputį pavyksta įgyvendinti užsibrėžtus tikslus: „Pirmieji ES pardavėme atsinaujinančių išteklių energijos perteklių ir jau 2016 m. įgyvendinome 2020 m. ES tikslus.“

Užsiminė, kad šiuo metu įsibėgėja ir kiti įgyvendinimo darbai, o antroje metų pusėje laukiama pirmojo aukciono, kuriame atsinaujinančios energetikos projektų vystytojai varžysis dėl galimybės juos įgyvendinti.

Taip pat akcentavo, kad kiekvienas iš mūsų galime tapti elektros energijos gamintojais, kitaip vadinamais gaminančiais vartotojais, pavyzdžiui, įsirengiant saulės energijos elektrines ant savo namo stogo ir suvartojant tą elektros energiją savo reikmėms. Tuo tikslu net padaryti keli esminiai pakeitimai.

„Nuo 2017 m. žymiai sumažinta administracinė našta, praktiškai panaikintos visos biurokratinės procedūros. Panaikinti įvairūs teisiniai, galios apribojimai, sukurta finansinė paramos schema, panaudojant ES investicijas“, – sakė R. Kėvelaitis.

Anot jo, šiam tikslui per ateinančius kelis metus gali būti skirta 17 mln. eurų ir viskas tik tam, kad iki 2020 m. pabaigos Lietuvoje atsirastų 34 tūkst. mažųjų elektrą gaminančių vartotojų.

Pastebimi pirmieji pokyčiai
Energetikos konsultantas Martynas Nagevičius pritarė, kad energetikoje vyksta pokyčiai ir ne tik ta prasme, kad iš tradicinės energetikos pereinama prie atsinaujinančios. Didesnis pokytis yra tas, kad dideli energetikos projektai visame pasaulyje virsta į daugybę mažesnių energetikos projektų.

„Tai reiškia, kad iš principo tiek ES, tiek Lietuvos energetikos strategiją įgyvendins ne Seimas, ne Europos Komisija, bet verslas, žmonės, visi mes. Lietuvos ir ES pareiga yra tik sudaryti tinkamas žaidimo taisykles, kad verslas galėtų tinkamai investuoti“, – paaiškino M. Nagevičius.

Specialisto teigimu, ES tai ir daro. Pavyzdžiui, priėmė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, nustatančią prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo apyvartiniais taršos leidimais sistemą Bendrijoje.

Pagal šią direktyvą nė vienos ES valstybės nustatytų ūkio šakių įmonė negali vykdyti veiklos, susijusios su anglies dvideginio emisijomis, nepateikusi atitinkamo kiekio apyvartinių taršos leidimų. Apyvartiniai taršos leidimai įmonėms yra nemokamai paskirstomi kiekvienos šalies įpareigotos institucijos. Trūkstamą apyvartinių taršos leidimų kiekį įmonės gali nusipirkti aukcionuose, biržose bei tiesiogiai iš kitų įmonių, turinčių apyvartinių taršos leidimų perteklių. Neįsigijus pakankamo kiekio apyvartinių taršos leidimų, įmonės turi mokėti baudą.

Todėl, anot jo, įmonės, ateityje planuojančios investuoti į atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą arba į efektyvesnį energijos vartojimą, turėtų būti pačios suinteresuotos dalyvauti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje, nes pajamos iš parduodamo apyvartinių taršos leidimų pertekliaus leis šioms investicijoms atsipirkti dar greičiau, nei iki šiol.

„Viena iš Europos Parlamento užduočių buvo, kad taršos leidimų sistema veiktų ir taršos leidimų kainos augtų. Tada atsinaujinančios energijos išteklių technologijos, kurios CO2 neišmeta, tampa konkurencingos pačios savaime. Tokiu būdu verslas investuoja į tai, kas jam naudinga, o ES sukuria žaidimo taisykles, pati neinvestuodama“, – kalbėjo M. Nagevičius.

Kitas iš pavyzdžių – galimybė gauti palankų investavimą. Vėjo elektrinių, biokuro elektrinių, atliekų deginimų jėgainių statybai ir kitiems energetikos projektams galima gauti finansinę paramą iš Žano Klodo Junkerio fondo.

Įžvelgia saulės elektrinių naudą
Panaikinus nereikalingus apribojimus, specialisto aiškinimu, dabar taip pat praktiškai kiekvienam apsimoka, gavus pigią paskolą, statyti saulės elektrinę ant savo namo stogo. Viena to priežasčių –saulės modulių kainos kritimas. Prie šio proceso prisideda ir silicio – pagrindinės saulės modulių žaliavos – rinkos kainų kritimas visame pasaulyje. Tai nėra gera naujiena saulės elektrinių gamintojams, kurie bus priversti dirbti su mažesne pelno marža, tačiau tai puiki naujiena tiems, kas planuoja investuoti į saulės elektrinę.

Saulės elektrines statyti siūlo ir pats skirstymo tinklų operatorius – visuomeninis tiekėjas ESO. Įmonės tinklalapyje įvardyta 5 kW galios saulės elektrinės kaina, priklausomai nuo elektrinės gamintojo, svyruoja 5800–6700 eurų (su PVM) ribose.

Dar viena priežastis statyti saulės elektrinę yra ta, kad nuo praėjusių metų už pasinaudojimą elektros tinklais galima atsiskaityti ir pačia saulės elektrinės pagaminama elektra. Šiuo metu yra nustatyta, kad taip galima atsiskaityti ESO paliekant 38 proc. į tinkle patiekiamos elektros. Žinoma, pasirinkus šią galimybę, reikėtų pagalvoti apie atitinkamai šiek tiek galingesnės saulės elektrinės įrengimą.

Neturint pinigų investicijoms, dar yra galimybė elektrinę „išsinuomoti“. Tokiu atveju nereikėtų nieko investuoti, o tiesiog leisti paslaugos teikėjui pastatyti savo saulės elektrinę ant jūsų pastato stogo ir už tos elektrinės nuomą mokėti mokestį, mokant už toje elektrinėje pagamintą elektros energiją mažiau nei 6 ct/kWh.

„Tai gerokai mažesnė kaina, nei jūs dabar mokate už elektrą, perkamą iš elektros tinklų, tačiau turėkite mintyje, kad patys turėsite papildomai mokėti už elektros pasaugojimą ESO, jei tuo metu, kai saulės elektrinė gamina elektrą, jos pilnai nesuvartosite. Bet kuriuo atveju, elektrą „išnuomojančios“ įmonės deklaruoja, kad pasinaudojimas jos paslauga gyventojams leidžia sutaupyti iki 15 proc. išlaidų už elektros energiją, nieko neinvestavus“, – sakė M. Nagevičius.

Vartotojų ir gamintojų sąmoningumas auga
Taip pat jis pasidžiaugė tuo, kad pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje, labai auga sąmoningų, atsakingai į aplinką žiūrinčių žmonių skaičius. Žmonės, darydami savo sprendimus kažką pirkti arba nepirkti, vis dažniau žiūri ne tik į kainą ir produkto kokybę, bet ir į tai, kiek tas produktas yra sveikas bei į tai, kiek tas produktas kenkia arba nekenkia aplinkai.

Būtent dėl to, atsižvelgiant į šį paklausos augimą, apie klimato kaitą, ekologiją, taršos mažinimą pradėjo kalbėti ne tik politikai, bet ir verslas. Ir ne tik kalbėti, bet ir daryti realius žingsnius – investuoti į efektyvesnę, ekologiškesnę, mažesnį CO2 pėdsaką paliekančią gamybą ir logistikos sistemą, produktų gamybai naudoja energiją, pagamintą iš atsinaujinančių išteklių.

„Lietuvoje atsiranda pirmieji daigai, kai verslas pradeda pardavinėti savo produktą kaip darnų ir „žalią“. Verslas garantuoja, kad jų produktas yra pagamintas tik iš atsinaujinančių energijos išteklių ir taip išlošia visi: tiek verslas, tiek vartotojas“, – sakė energetikos konsultantas.

Tiesa, jis pripažino, kad kai kurioms verslo įmonėms atsiranda itin didelė pagunda šiek tiek pagudrauti, bandyti atrodyti žalesniems, nei iš tikrųjų yra. Tai yra – gauti visus žalumo marketinginius ir pigesnio finansavimo privalumus mažiausiais galimais kaštais. Toks veiksmas netgi turi pavadinimą „Greenwashing“ – tai apgaulinga rinkodaros strategija, siekianti sudaryti įspūdį, jog kompanijos veikla ar parduodami produktai yra ekologiški ar draugiški aplinkai. Neformaliuose aplinkosaugininkų pokalbiuose tai dažnai vadinama „žaliuoju smegenų plovimu“.

Deja, bet Lietuvoje nėra valstybinės ar kokios kitos institucijos, kurios užduotis būtų vartotojus apsaugoti nuo „žaliojo smegenų plovimo“, didintų vartotojų sąmoningumą, supratimą ir žinių apie perkamų produktų savybes kiekį. Tačiau M. Nagevičius užsiminė turintis vilties, kad tokia institucija vis dėlto kada nors atsiras: „Tokia institucija, mano nuomone, būtų naudinga tiek vartotojams, kurie, vartodami nori būti tikri, kad jų pasirinkimas iš tiesų prisideda prie ekologijos, tiek verslui, parduodančiam ekologiškesnius produktus, apsaugant jį nuo ne visiškai sąžiningos konkurencijos. Tai taip pat paskatintų verslą daugiau investuoti į atsinaujinančios energetikos plėtrą ar ekologiškesnę gamybą, nes tokių investicijų gaunamo rezultato vertė rinkoje dar padidėtų.“

DSC 0705 Copy

R. Kėvelaitis sakė, kas kiekvienas iš mūsų galime tapti elektros energijos gamintojais.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

DSC 0730 Copy

M. Nagevičius kalbėjo, kad ant namų stogų verta statyti saulės elektrines.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

DSC 0007 Copy

 

Į viršų