„Nežinau, ar ilgai ištversiu, – guodėsi trisdešimtmetė Jūratė. – Prieš pusmetį atsikrausčiau pas draugą, kuris turi dešimtmetį sūnų iš pirmos santuokos. Rodos, lengvai randu kalbą su vaikais, tikėjausi ir jam tapti drauge. Bet vaiko elgesys darosi nepakenčiamas: tėvas jam turi iš naujo sutepti sumuštinius, nes mano paruoštų nevalgo, neišsiplauna lėkštės, net puodelio, visur išmėto savo daiktus, su mano dantų pasta pripiešė ant veidrodžio vonioje, pradėjo reikalauti, kad tėvas vakarais sėdėtų prie jo lovos, kol užmigs. Suprantu, kad vaikas manipuliuoja ir negaliu žiūrėti, kaip iš mūsų tyčiojasi, bando sugriauti santykius.“

Šiaulietė psichologė Vaida Šarauskienė, konsultuojanti šeimas tiek Šiaulių apygardos teisme, tiek bendruomeniniuose šeimos namuose, kurie yra įsikūrę Šiaurės Lietuvos kolegijoje, sako, kad panašių problemų iškyla dažnai ir naujam šeimos nariui tenka apsišarvuoti kantrybe, norint įgyti vaiko pasitikėjimą.

Reikia kantrybės
Pasak psichologės, sunku abiem pusėms. Suaugusiam sunku priimti svetimą vaiką, nes jo elgesys neatitinka mūsų lūkesčių. Vaikui atrodo, kad svetimas žmogus nukonkuravo tėtį ar mamą. Neretai žibalo įpila buvusi šeima, artimieji, prasideda konkurencija dėl tariamos meilės vaikui, jo dėmesio. Neretai dėl nesutarimų kaip auklėti vaiką, pašlyja naujos poros santykiai.

Antra vertus, vaikus trikdo skubotas suaugusiųjų reikalavimas naują žmogų šeimoje vadinti tėčiu ar mama. Reikia laiko, kad tai įvyktų savaime. O gal iš viso neturėtų taip vadinti, ypač jeigu turi savo biologinius tėvus.

Iš teisminės praktikos psichologė žino ne vieną atvejį, kai moteris, atsidūrusi kryžminėje ugnyje tarp vyro ir vaiko, pasirenka ginti vyro pusę. Pasitaiko, kad šeimoje net smurtaujama prieš vaiką ir tik kabinete ,,akis į akį“ kalbantis vaikas prasitaria esąs skriaudžiamas, nenori, kad ,,dėdė“ gyventų drauge. Dažniausiai taip atsitinka, kai vyras neieško santykio su vaiku, nesugeba drausminti, tik reikalauja paklusnumo. Įskaudintas vaikas ginasi, maištauja, griebiasi manipuliacijų, nes jaučiasi vienišas, bijo netekti meilės.

Dar didesnių problemų atsiranda, kai šeima sulaukia bendro vaikelio. Tokioje sudurtinėje šeimoje labai nuskriausti jaučiasi vyresnieji vaikai: mane mažiau myli, rečiau apkabina.

Psichologei teko dirbti su mergaite, kuri atsiradus naujam broliukui, pasijuto visai atstumta, nereikalinga. Mergaitės piešiniai puikiai atskleidė jos savijautą: jie trys – patėvis, mama ir broliukas – vienoje komandoje, o ji viena atskirai. Mat patėvis konflikto metu jai pasakė: ,,Niekada nebūsi mano dukra, niekada tavęs nemylėsiu.“ Labai ilgai mergaitė kabinete verkė, prisiminusi ją įskaudinusius suaugusiojo žodžius. Tardamas juos pykčio akimirką tėvas turbūt nepagalvojo, kaip giliai jie paauglės širdį sužeidė. Naujai atėjusiam reikia apsišarvuoti kantrybe, ieškoti kontakto su vaiku. Per laiką santykiai susiklostys.

Deja, pasak psichologės, atsiribojimas nuo antrosios pusės šeimos – neretas atvejis. Pasitaiko, kad naujasis vyras neįsileidžia į namus net suaugusių moters vaikų, juos niekina, neieško bendravimo nei su žmonos vaikais, nei su anūkais. Galbūt kai kurie negalime mylėti svetimų vaikų, tačiau turime rodyti pagarbą jiems kaip asmenybėms, turime stengtis būti kantrūs ir taktiški. Jeigu norime sėkmingo artimo bendravimo – neišvengsime derybų, derinimo, taisyklių ir ribų nustatymo.

Tikrasis tėvas – kuris užaugino
Robertos ir Agnės mama ištekėjo už Algio, kai sesutėms buvo 10 ir 12 metų. Savo tikrąjį tėvą pažinojo, bet mažai bendravo. Jam taurelė buvo brangesnė.

Algis niekada nereikalavo, kad jį tėvu vadintų, ir pabardavo neretai. Savi vaikai, jau beveik suaugę, tėvą smerkė dėl skyrybų ir naujų vedybų, bet į naujos jo šeimos gyvenimą nesikišo. Kai gimė mažasis broliukas Gintas, sesės tapo jo auklėmis. Tėvai nuolat paskendę darbuose, o mergaitės ir namus tvarkė, kaip mokėjo, ir pietus virė, ir broliuku rūpinosi. Kartais prasitardavo, kad lėlėms laiko neliko, bet mama viena ranka paglostydavo, o kita prie darbo spaudė.

Kai atėjo Robertos vestuvių metas, mergina pasakė: „Augi, labai prašau, mane palydėti prie altoriaus. Tu man esi tikrasis tėvas, nes mane nuo mažumės auginai, mus visus mylėjai, kai būdavo liūdna, anekdotus pasakojai. į keliones vežiojai.“

Joks vyras vaiko ašarų nevertas
Romo draugė Ilona turėjo trejų metukų sūnelį. Be galo švelni šviasiaplaukė pavergė jo širdį. Gal dėl to, kad jam namuose meilės trūko. Vos sulaukęs 16 buvo iš namų išstumtas, nes pasidarė ankšta mažame kambarėlyje mamai su dukrele ir sugyventiniu. Su jo atėjimu buitis nepalengvėjo, o įtampos daugiau atsirado.

Išėjo, uždarbiavo įvairiais būdais, kol Iloną sutiko, panoro ramaus gyvenimo. Bet Romą erzino, kad Ilona per daug su mažyliu terliojasi, leidžia ožiuotis. Jam norėjosi net per užpakalį kepštelti, kad nutiltų zyzęs. Tą ne kartą buvo patyręs namuose, kai mamą išvesdavo iš kantrybės sesutės verkšlenimai ar jo paties išdaigos.

Romas su Ilona dažnai susiginčydavo dėl auklėjimo metodų.. Kai vieną kartą neištvėręs sudavė mažyliui, Ilona liepė susirinkti daiktus ir išeiti. ,,Aš tave myliu, bet nėra tokio vyro, dėl kurio turėtų verkti mano vaikas“, – tvirtai pasakė dvidešimtmetė.

Ilonos sūnus jau baigė gimnaziją, o Romas vis dar blaškosi, šeimos nesukūrė, sako, negalįs Ilonos pamiršti.

Geranoriškas sprendimas
Kai Vilius su Rima tuokėsi, nė nenujautė, kokia trumpa bus jų laimė. Rima sirgo įgimta širdies yda. Dukrytei buvo pusantrų metukų, kai netikėtai vakarienės metu Rima sukniubo ir daugiau neatsikėlė. Skausmą Vilius gesino ne alkoholiu – darbu.

Dukrytę paliko mirusios žmonos tėvams, išvyko į Angliją, iš pradžių dirbo statybose, paskui įkūrė savo firmą. Grįždavo dukrelės aplankyti kas mėnesį.

Pagaliau sutiko moterį, šiek tiek vyresnę, išsiskyrusią, bet be vaikų. Suartėjo. Abu važiuodavo lankyti augančios jo dukrelės. Jautrus žmogus netruko pastebėti, kad kažkokiu šalčiu ima dvelkti tie susitikimai.

Uošviai priimdavo mandagiai, niekada nepriekaištavo, dėkodavo už pinigus, skirtus anūkėlės išlaikymui. Bet tarp naujosios jo moters Vidos ir uošvių ryšys nesimezgė. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad uošvius ne tik kankino nerimas, ar naujoji moteris mylės jų vienturtę anūkėlę, labiau graužė baimė, kad jų džiaugsmelį tėvas išsiveš į Angliją ir daugiau nebematys.

Sprendimas buvo rastas. Vilius su Ilona nusipirko namą netoliese, tame pačiame miestelyje. Įkūrė nedidelę parduotuvėlę. Dukrytė kasdien po pamokų atskuba pas Vidą, padeda jai prekes gražiau lentynose sudėlioti, tėčiui naujienas papasakoti. Tėtis neragina  dukrelės kraustytis pas jį. Per šventes visi pas senelius prie bendro stalo susirenka.

Ką aš galėjau?
Mirė Birutės pusseserė, gyvenusi tolimame užkampyje, sukiužusioje trobelėje. Parsivežė jos apleistą nusmurgusią mergaitę, gal septynerių. Užgydė šašus, išnaikino utėles, įsivaikino, pasitarę su vyru: auga kiek vyrėlesnės dvi dukros, išsiteks ir ši. Jiems rodėsi, kad vienodai mylėjo, gal mažąją dažniau palepindavo, gink Dieve, išaugtiniais dukterų drabužėliais neaprengdavo, kad kas neapšnekėtų. Mergaitės išlaikymui skirtus pinigus taupė, pravers, kai užaugs.

Išaugo daili panytė, gal nuo trylikos pradėjo rūkyti, su išgėrinėjančia kompanija po kaimą šlaistytis. Nei įkalbinėjimai, nei ašaros nepadėjo. Draugužių primokyta pradėjo reikalauti pašalpos pinigų. Negavus iškraustydavo tėvų kišenes. Vyresniosios seserys išvažiavo mokytis, kuo rečiau į tėvų namus beužsukdavo, nes sunku buvo matyti mamą verkiančią, nemalonu girtą sesutę iš kokios pavartės namo tempti.

Birutės vyras prasitarė: ,,Ką aš galėjau padaryti? Aš jai svetimas. Mačiau, kad lepina per daug, jokio darbelio neduoda, bet nesikišau. Tesižino...“

Kiek šeimų, tiek istorijų. Kiekvienas turbūt dešimtis jų papasakoti galėtų. O recepto vieno nėra. Tik giliai įstrigo psichologės žodžiai: ,,Kai vaikas turi elgesio problemų, tai ne jo problema. Tai šeimos gyvenimo atspindys. Išstumti vaiką pro duris pas psichologą tikintis, kad santykiai pagerės, – tuščias reikalas. Nelaukime, kad keistųsi vaikas. Ieškokime sprendimų drauge ir keiskimės patys.“