Praėjusių metų Statistikos departamento duomenimis, grįžtančių į Lietuvą tautiečių daugėja ir jie sudaro daugiau nei pusę imigrantų. Apie 20 tūkst. emigrantų ir jau grįžusių į Lietuvą piliečių bendruomenę vienijanti viešoji įstaiga „Eksemigrantai“ vasarį inicijavo apklausą, kuria prieš artėjantį „Brexit‘ą“ siekė pamatuoti vyraujančias nuotaikas. Iš apklausoje dalyvavusių 1560 asmenų net 32 proc. teigė, kad pagrindinis apsisprendimo grįžti faktorius yra tėvynės ilgesys. Dar 30 proc. tai lemia galimybė būti šalia artimųjų, o kas penktas (20 proc.) svarbiausia priežastimi įvardijo vaikus. Taigi keturi iš penkių grįžtančių emigrantų pripažįsta: namo gena tėvynės ir artimųjų ilgesys, o ne ekonominės priežastys ar nerimas ir nesaugumas dėl „Brexit‘o“ pasekmių.

„Šiaulių naujienoms“ savo istorijas patikėjo keli šiauliečiai. Jų pasakojimai – mažutis atspindys to painaus migracijos problemų kamuolio: kodėl žmonės išvažiuoja, kaip ten jaučiasi, kas sutrukdo arba paskatina grįžti.

Nejaučiu Lietuvos
Renatai jau 25-eri. Savo tėvo ji beveik nepažinojo – kai tėvai išsiskyrė, dar kūdikėlis buvo. Mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje, kai mirė mama. Liko vienut vienutėlė. Iki mamos ligos aktyviai sportavo, pasiekdavo neblogų rezultatų, svajojo studijuoti universitete. Svajones teko atidėti dėl labai paprasto dalyko – nebuvo iš ko gyventi.

Susikrovė lagaminus ir atsidūrė Londone. Jau septintus metus dirba viešbutyje. Iš pradžių sunku buvo – angliškai kalbėjo silpnai, kankino vienatvė, neretai apimdavo depresinės nuotaikos. Atsirado mylimas žmogus ir šiek tiek palengvėjo. Jautė globą, paramą.

Prieš ketverius metus pagimdė sūnelį, neseniai susituokė su vaiko tėvu. Kodėl ne iš karto? Kaip vieniša mama gavo butą, pašalpą, kol negalėjo dirbti. Šitoje valstybėje mama su vaiku labai rūpinamasi. Bet ir pati nesnaudė, stengėsi, sukosi, iš paprastos kambarinės tapo vyresniąja, dabar dirba administratore.

Ar ilgisi Lietuvos? „Mažai kas beriša, – atsidūsta Renata. – Dauguma draugų bendraamžių taip pat išsisklaidė po pasaulį. Su giminėmis nebendrauju, kartais nuotraukas facebook'e pasižiūriu: beveik svetimi – jokių sentimentų jiems nejaučiu.“

Vyras – lenkas. Jo šeima puiki, todėl dažniau per atostogas pas jį į Vroclavą nuvažiuoja. Su vietiniais lietuviais retokai susitinka – kartais smagu vienu kitu sakiniu persimesti, liežuvį pamankštinti. Su vaiku dažniau kalbasi angliškai. Jam čia gyventi reikės, jis – Jungtinės Karalystės (JK) pilietis. Grįžti į Lietuvą moteris neplanuoja: „Manęs niekas nelaukia.“

Malonu – tik pasisvečiuoti
Domo sesuo jau tris dešimtmečius gyvena Australijoje. Lietuvoje dirbdama vertėja susipažino su užsieniečiu ir išvyko. Ji pasiilgsta brolių, giminių, bet po tėvų mirties grįžta vis rečiau. Gal kartą per metus, labiau sūnaus paraginta, nes jis lietuvių kalba domisi.

Domui greitai sukaks 50. Jis taip pat bandė įsitvirtinti Adelaidėje, bet neprigijo. Penkerius metus šiaip taip ištvėrė, versdamasis atsitiktiniais uždarbiais, atlyginimu vokeliuose.

„Nelegali padėtis trukdė jaustis saugiai. Lietuvos piliečiams kol kas „Working holiday“ vizos neišduodamos, darbą gali gauti tik kvalifikuoti specialistai pagal Australijos pateiktą specialybių sąrašą, – pasakoja Domas. – Be to, Sidnėjus – didelių atstumų miestas. Žmonės kasdien po kelias valandas praleidžia automobilyje, traukinyje arba autobuse. Kad aplankyčiau arčiausiai gyvenančius draugus, automobiliu turėjau važiuoti net 35 minutes.“ Ar palyginsi su Šiauliais, Panevėžiu, Klaipėda?

„Australiją įdomu aplankyti kaip turistui, o gyventi nuolatos man pasirodė nuobodu: koncertai, teatras nežmoniškai brangu, juose dažniau lankosi labai garbaus amžiaus žmonės, – sakė Domas. –  Gamta žavi, bet alinantis karštis manęs, šviesiaveidžio, nedžiugino. Be to, aš – miesto vaikas. Saulėlydžius fotografuoti patinka, o gyventi, kur tarakonai didžiuliai kas vakarą šliaužioja bute, – brrr... Šeimos gyvena ramiai, į kavines nevaikšto, be pakvietimo į draugų namus užsukti nedera. Mums tik iš tolo atrodo, kad viskas miela – man pritrūko laisvės, to spalvingo lietuviško triukšmelio.“

Ilgiuosi artimų žmonių, lietuviškos žiemos, bet...
Kristina į Ispaniją išvyko su dviem sūnumis ir vyru prieš 14 metų. Almerijos provincijoje, El Ejido gyvenvietėje, pravardžiuojamoje daržovių rojumi, anyta turėjo namą. Iš pradžių prisiglaudė pas ją. Prasidėjo nesutarimai, vos neiširo šeima, nes vyras nuolat turėjo padėti mamai, kurios vyras afrikietis buvo be galo išlaidus.

Kai paūgėjo vaikai, Kristina pati įsidarbino šiltnamiuose. Darbas nėra labai sunkus, augina daigelius vazonėliuose. Puikus kolektyvas, moterys gerai sutaria. Jos įvairių tautybių, todėl dažniausiai kalbasi ispaniškai. Sūnūs dar nebaigė mokyklos, todėl parvažiuoti į Lietuvą –  tik tolima svajonė. „Gera, kad čia šilta, daug saulės, žmonės šypsosi, tarsi jokių bėdų neturėtų. Tai užkrečia. Išmokau šypsotis. Bet vis dažniau ilgiuosi namų“, – prisipažįsta moteris.

Lietuvoje liko mylima sesuo su šeima. Ji grįžo į gimtinę penkerius metus padirbėjusi JK fabrikuose, susitaupė abu su vyru, nusipirko namelį Šiaulių pašonėje, įkūrė savo verslą.

Labiausiai keturiasdešimtmetei Kristinai ilgu artimųjų, draugų. Ir lietuviškos žiemos pasiilgo, pūvančių rudens lapų kvapo. Atostogų retkarčiais atvažiuoja, o grįžti galės tik, kai vaikai taps savarankiški. Jie kalbėti lietuviškai moka, o studijos –  ispaniškai. Vyras, deja, Jolantos svajonėms nepritaria. Neįsivaizduoja, kaip Lietuvoje išgyventų.

Vaikai auga Lietuvoje
Milda į Jungtinę Karalystę išvyko su šeima, baigusi M. Romerio universitete teisės mokslus, prieš tai Didždvario gimnazijoje puikiai išmokusi anglų kalbos. Įsidarbino viename Edinburgo banke teisės konsultante. Dirbdama nesnaudė, tobulinosi įvairiuose kursuose.

Kaip specialistė buvo vertinama. Bet jautė pašaipius kolegų žvilgsnius, pavydžius šnabždesius už nugaros, kad emigrantė, atvykėlė užima gerą poziciją. Yra pasitaikę, kad suirzo klientė, išgirdusi ne škotiškai šnekant, o tobula literatūrine anglų kalba ir atsisakė būti aptarnaujama. Tai smulkmenos, šiek tiek apkartinusios buvimą JK.

Gyveno patogiai, uždarbis – 9 tūkst. svarų į rankas (beje, šiek tiek mažiau negu vietiniams – tai irgi diskriminacijos ženklas). Šiek tiek sunkumų kėlė vaikų priežiūra, teko net mamą pasikviesti, nes auklę samdyti per brangu.

Pastebėjo, kad ir kiti naujieji lietuvių emigrantai bent per šventes siekia susiburti draugėn, švęsti kartu. Traukia prie vienas kito. Ryšys užsimezga net lėktuve. O dėl karjeros galimybių, gyvenimo sąlygų Monika buvo labai patenkinta. Didelio namų ilgesio nejautė: vos spėjo suktis, be to, vis kas nors iš namiškių atvykdavo sūnelio prižiūrėti.

Deja, jos vyrui Alvydui sekėsi prasčiau. Blogiau mokėjo kalbą, sunkiau adaptavosi, jautėsi neišsipildęs, neįvertintas. Ūgtelėjo vaikelis, abiejų tėvai reikalavo, kad anūkėlis lankytų lietuvišką darželį. Nusprendė grįžti. Nesunkiai, nes jau buvo nusipirkę erdvų butą, tik ne Šiauliuose, o Vilniuje. Milda dirba viename iš didžiųjų bankų, jos žinios, patirtis čia reikalingos, bet atlyginimo tikėjosi didesnio. Vyras su draugu įkūrė savo verslą. Viskas gerai, abu trisdešimtmečiai Lietuvoje.

Ar dar kartą emigruotų? „Užsidirbti ir pasaulio pamatyti naudinga. Gyventi maloniau savo krašte“, – sako Milda, o jai pritariamai linksi jau trys vyrai – ir močiutės arčiau, ir giminės, draugai. „Jaučiuosi čia ne svetimkūniu, o reikalingu žmogumi“, – taria Alvydas, aukštos kvalifikacijos elektrikas.“

Skirtingi tikslai, skirtingos emocijos
Psichologas Gediminas Navaitis taip pat pastebi, kad emociniai migracijos argumentai dažnai yra nuvertinami, o grįžimui, kaip ir emigracijai, – būdingos bangos.

„Paprastai žmogus dar emigruodamas pasąmoningai nusprendžia, ar jis išvyksta ilgam laikui – jei taip, jis nujaučia, kad paliekami socialiniai ryšiai natūraliai sutrūkinės, o reti grįžimai nekompensuos tėvynės ilgesio, Todėl jis tarsi apsisprendžia – ryšiai su tėvyne nebebus svarbūs. Kitas atvejis, – sako G. Navaitis, – kai vykstama konkrečiam, apibrėžtam laikui su aiškiu tikslu – užsidirbti, gauti išsilavinimą ir tuomet grįžti. Abi šios situacijos psichologiškai skirtingos, bet būtent ilgesniam laikui išvykstantiems gali stipriai pasireikšti noras tiesiog grįžti namo.“

Lietuvis ar pasaulio pilietis?
„Vis dėlto Lietuvos ilgiuosi: ir kaip tėvynės, ir kaip prisiminimų erdvės, ir kaip artimų žmonių susibūrimo vietos, kurioje yra tėvai, babytė, draugai, bendraminčiai, – kalbėjo šiauliečiams savo knygos „Iš dviejų renkuosi trečią“ pristatyme rašytoja, vertėja Dalia Staponkutė, gyvenanti Kipre.

„Nuolat keliauti ne tik fiziškai, bet ir mintyse, tai – vargo ir rūpesčių kelias, kai kiprietės dukros atmeta motinos gimtąją kalbą, kai jos vyras, grįžęs į savo Kiprą, virsta dar didesniu kipriečiu, o būdamas Lietuvoje šilčiau bendrauja su uošve nei su savo žmona, – knygoje atvirauja rašytoja apie skaudžiai išgyvenamus kultūrų skirtumus, tapatybės dramą.“

D. Staponkutė atveria šiandienos lietuvio, gyvenančio svetur, jausenas. Remdamasi asmenine patirtimi kalba apie kartų skirtumus: vyresniuosius, kuriems tautybė labai svarbi, ir savo dukras, kurios save laiko mišrios kilmės pasaulio pilietėmis.

Etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė taip pat nuolat primena: „Baisu ne tai, kad jauni išvažiuoja. Tegu mokosi, įgyja patirties, pamato pasaulio. Svarbu, kad kuo daugiau savyje Lietuvos išsivežtų. Kad jaustų, kuo brangus tas kalnelis, tas suoliukas parke, jaustų, kaip kvepia upės vanduo. Tad jie grįš pasikrovę kelionių išminties ir patyrimo. Ir meilės savo kraštui.“

Į viršų