Maži atlyginimai, vergiškos darbo sąlygos, piniginiai priedai „vokelyje“ – taip apie lietuviško kapitalo įmones atsiliepia kai kurie darbuotojai. Šiauliečių nuomone, mūsų darbdaviams reikėtų pasimokyti iš estų, kuriems rūpi ne tik pelnas, bet ir darbuotojų gerovė.

Nenori dirbti lietuviškoje įmonėje
„Kai darbdaviai sako, kad nėra darbuotojų, tai išverčiant reiškia, kad nėra darbuotojų dirbti už mažą algą, nors jų pačių pelnas kyla dažnai rekordiškai. Jiems tai pat naudingi darbuotojai iš Rytų, nes su jais galima nesiskaityti kaip su žmonėmis“, – „Šiaulių naujienų“ redakcijai atsiųstame laiške rašo estiškoje įmonėje dirbantis Vaidotas Kukanauskas.

Anot jo, Lietuvoje įmonės kraunasi rekordinius pelnus, bet nuo to dažniausiai algos neauga. Kai tik prasidėjo darbuotų trūkumas, nes žmonės realiai pradėjo bėgti nuo tokio nesiskaitymo, tada algas pradėjo kelti, bet kukliai ir tik kraštutiniu atveju. Kitos įmonės masiškai atsivežė imigrantų.

„Į kontrolės tarnybą pasipylė ukrainiečių skundai. Pasirodo, daliai jų lietuviai visai nemokėjo algų už darbą. Du ukrainiečiai buvo surasti išbadėję gatvėje, nes neturėjo už ką pavalgyti. Tuo tarpu įmonės kraunasi solidžius pelnus. Įmonių vadovai bėga į Seimą, reikalauja atsivežti dar daugiau imigrantų, nors šalyje bedarbystė kyla. Bet juk ukrainiečiui apskritai galima nemokėti“, – ironizuoja V. Kukanauskas.

Jis sau seniai pasakė, kad lietuviškoje įmonėje gyvenime nedirbs. Ir ne tik dėl amoraliai mažų algų, bet ir dėl vergiškų darbo sąlygų bei dėl „bardako“. Šiauliečio nuomone, lietuviška vadyba – tai chaosas, darbo sistemos nebuvimas. Įmonėje dažnai nebūna nei kavos aparatų, nei poilsio zonų ir pan., o apie skandinavišką racionalią tvarką, dėl kurios Šiaurės šalys tapo turtingiausiu pasaulio regionu ir ką estai jau sėkmingai kopijuoja nuo 1991 m., iš viso negirdėta.

Baidosi priedų „vokelyje“
„Buvau komandiruotėje Latvijoje, ten dirbo lietuvių kilmės latvė, šiek tiek mokanti lietuviškai. Aš jai sakau, tu gali dirbti lietuviškoje įmonėje Latvijoje. Jos akys padidėjo: „Ne, ne.“  Ten jau žino lietuvių požiūrį į pavaldinius. Išnaudok iki paskutinio, o jei bus šansas, apskritai algos nemokėk arba mokėk kiek galima vėliau. Arba pažadėk, kad algos tikrai ženkliai padidės, tik pasilik dirbti.
Praėjus metams prisikabinama, kad, neva, rezultatai galėjo būti dar geresni ir subjektyviai iššūkių buvo, todėl didesnės algos mokamos tik esant kitom aplinkybėm. Ir panaši frazė kartojama kitiems.
O tas vadovas/savininkas vėliau tuos papildomus pinigus švaisto užsienyje ir taip remia kitų šalių ekonomikas“, – pasakoja V. Kukanauskas.

Einant aukštesnes pareigas lietuviškoje įmonėje pasiūlomas „išdalintas“ atlygis. Ir paaiškinama, kad papildomi pinigai bus mokami „juodais“, ir visa tai dar po beveik 30 m. nepriklausomybės. Tie, kurie su tokiomis sąlygomis sutinka, vėliau susiduria su iššūkiais išmušti tą uždirbtą neoficialią algos dalį. Į teismą juk nepaduosi, nes popieriuje tai nefigūruoja.

„Lietuvis – tai ne tautybė, o profesija. Šykštūs prekeiviai“, – taip iš lietuvių šaiposi latviai. „Jūs, lietuviai, egoistai“, – komentuoja estai.

„Pas estus kaip pas vokiečius požiūris, jei žmogus dirba daug, jis turi užsidirbti. Apskritai reikia uždrausti lietuviams būti vadovais ne tik dėl tokio mentaliteto, kuris nekvepia Skandinavija, bet dar ir dėl provincialumo. Mūsų įmonėje regiono vadovas pasakė, kad generalinis vadovas negali būti lietuvis, nes pas juos yra postsovietinis mentalitetas“, – pasakoja V. Kukanauskas.

Geriau dirbti estams
Estai nemėgsta turėti neinvesticinių skolų. Jei kažką skolinasi, tai apskaičiuoja, kad ta paskola atneštų didesnės naudos nei palūkanos. Dabar Estijos skola yra apie 8 proc., dauguma pinigų buvo išleista investiciniams projektams, kurie neša pelną.  Lietuvos skola – apie 39 proc. BVP, didžioji dauguma pinigų buvo išleista valgymui ir dar fejerverkams.

„Girdėjau, kad Lietuva per metus išleidžia apie 400 mln. eurų tik palūkanoms, kurių daugumai kreditas neatnešė jokio pelno. Čia iracionalumo chrestomatija. Estai neiškentė ir pavadino lietuvius kvailiais. Taip buvo“, – sako šiaulietis.

Jis pasakoja, kad korupcijos lygis Estijoje beveik du kartus mažesnis nei Lietuvoje, taip pat mažesnis ir bendras nusikalstamumo lygis.

Išrašyti sąskaitą-faktūrą Estijoje lengviau nei Lietuvoje. Ten užtenka tik įmonės pavadinimo, o Lietuvoje dar reikia ir įmonės kodo bei PVM mokėtojo kodo, kuris sudėtingesnis nei Latvijoje. Pas latvius jis vienodas, tik reikia pridėti „LV“ prie kodo.

Apstu tokių smulkmenų, kurios susideda ir rezultatas – gyvenimas Estijoje komfortiškesnis nei pas mus, dar net nekalbant apie algas.

Estijoje dvigubai mažiau gyventojų, bet biudžeto pajamos – apie 11 mlrd. eurų, o Lietuvos biudžetas – tik apie 13 mlrd. eurų. Vien nuo šito faktoriaus galima savęs paklausti, kas iš jų dviejų racionalesnis ir sąžiningesnis.

Estai apie Lietuvą negalvoja
Kitas klausimas, kaip racionaliai yra išleidžiami jau turimi pinigai. Kalėdos vien tik Panevėžyje kainavo net 150 tūkstančių eurų. Už tuos pinigus galima buvo miestą padaryti labiau vakarietišką, o kur dar pinigai, išleisti asfaltuoti kelią iki buvusio Panevėžio mero namų.

„Dabar man estas taip pareiškė, mes tiesiog koncentruojamės į Šiaurę, kad išvengtume intrigų su lietuviais. Taip, kaip lietuviai iracionaliai elgiasi, estus varo į neviltį. Tuomet jie mus pavadina negražiai. Dėl to lietuviai pyksta. Tiesiog mes per daug skirtingi, vieni skandinavai, o kiti slavai pagal temperamentą ir mentalitetą“, – lygina V. Kukanauskas.

Anot jo, su estais lengviau dirbti, ten jokių „padkolkių“, intrigų, racionali tvarka, viskas koncentruotai, efektyviai, šaltas protas. Estai skuba sumokėti sąskaitą, kai lietuviai dažnai tempia iki paskutinės minutės. Jie taip pat skuba dosniai atsilyginti už gerai atliktą darbą, kai lietuvis nudirs paskutinę odą ir mokės minimalią algą dar bambėdamas, kad ukrainiečiui būtų reikėję sumokėti dar mažiau.

„Estams Lietuva, kaip mums Baltarusija. Dauguma estų apie Lietuvą visai negalvoja. Kaip išsireiškė vienas estas, Lietuva – tai atskiras pasaulis, o Rusija – tai atskira galaktika. Aš nematau dabar galimybės Lietuvai išlaikyti Baltijos šalių vienybę bei sukurti klestinčią, didesnių algų šalį dėl slaviško mentaliteto“, – sako V. Kukanauskas.

Atranda tai, kad Vakarams jau įprasta
Verslo psichologė dr. Natalija Norvilė „Šiaulių naujienoms“ komentuoja, kad visiškai natūralu norėti dirbti užsienio kapitalo įmonėse. Juk paprastai tokios įmonės siūlo didesnį bazinį atlyginimą, įvairesnį priedų ir premijų paketą bei kitus privalumus.

„Pastebėjau, kad dažniausiai darbuotojai labiausiai mėgsta dirbti skandinaviškos kultūros įmonėse, kur jaučiasi lygūs vadovams. Kur į savo vadovą įvairiais klausimais gali kreiptis „tu“, – pasakoja N. Norvilė.

Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad visos užsienio kapitalo įmonės yra idealios, o lietuviško kapitalo – prastos, tikrai ne. Pagrindinis skirtumas tas, kad lietuviškos įmonės dar tik atranda dalykus, kurie užsienyje jau seniai yra įprasti.

Dar vienas minusas yra tas, kad lietuviškose įmonėse dirbantiems darbuotojams neretai trūksta darbdavių, vadovų pripažinimo, jų paskatinimo ar pagyrimo. Geras žodis nieko nekainuoja, todėl verslo psichologės nuomone, vadovai vos tik ryte atsikėlę galėtų pagalvoti, kaip turėtų bendrauti su darbuotoju, kad jis jaustųsi gerbiamas ir būtų motyvuotas.

„Tai nieko nekainuoja. Tam nereikia kelti atlyginimų ar imtis kažkokių drastiškų veiksmų. Tiesiog reikia mokėti bendrauti su savo darbuotoju, nes kiekvienas nori jaustis oriai ir būti gerbiamas“, – sako N. Norvilė.

Ji pripažįsta, kad šiuo atžvilgiu geriau sekasi jaunesnio amžiaus vadovams, nes jie yra imlesni ir geriau mato, kaip neturėtų būti elgiamasi su darbuotoju. Vyresnio amžiaus vadovai savo karjerą pradėjo Tarybų sąjungoje, kur apie žmogiškumą, empatiją praktikai nebuvo net kalbos, todėl savo vadovavimo stilių jiems labai sunku pakeisti.

Nepaisant to, Lietuvoje atsiranda vis daugiau įmonių, kurioms rūpi darbuotojų gerovė. Verslo psichologė sako, kad lietuviško kapitalo įmonės pradeda suprasti, jog konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su užsienio kapitalo įmonėmis, kurios gali pasiūlyti geresnes darbo sąlygas, aiškesnę įmonės viziją, strategiją ir pan.

„Matau, kad lietuviško kapitalo įmonės pradeda suprasti, jog neužtenka tik sukurti darbo vietą ir daryti tai, kas buvo daroma prieš 10-20 metų. Todėl įmonės pergalvoja savo vertybes, jas keičia ir padaro labiau šiuolaikiškas“, – sako N. Norvilė.