Kinologo profesiją gali pasirinkti ne kiekvienas. Toks darbas ne tik reikalauja visiško atsidavimo, bet ir sugebėjimo skaityti šuns elgsenas. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos kinologų būrio l. e. būrio vado pareigas Marius Mižutavičius nuo 2013 m. pradėjo tarnybą kinologijoje. Šis kinologas gali pasididžiuoti, jog jo pirmasis tarnybinis šuo Bartas  yra tapęs net absoliučiu Lietuvos čempionu. Nors su dabartiniu šuneliu Kingu dar tik pradeda darbuotis, tačiau, anot kinologo, jam malonu matyti jo progresą pėdsekystėje ir narkotinių bei psichotropinių medžiagų paieškoje. Šiaulių apskrities policijos kinologas M. Mižutavičius sutiko „Šiaulių naujienų“ skaitytojams papasakoti apie kinologo darbo specifiką bei apie dresavimą ir draugystę su tarnybiniu šunimi.

– Kada sužinojote, jog norite būti kinologu?
– Iš karto nežinojau. 2007 m. baigiau vidurinę mokyklą, tada įstojau į Lietuvos policijos mokyklą. Baigiau 1,5 įvadinius kursus ir tapau Kelmės rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos skyriaus patrulių būrio patruliu. Po beveik dvejų metų pradėjau dirbti Šiauliuose. Tada pradėjau tarnybą mobiliajame būryje, o 2013 m. birželio mėnesį atėjau į kinologų būrį.

Tas polinkis gal atsirado tada, kai žmonai padovanojo mišrūną, nors nuo mažens man patiko šuniukai. Teko eiti pas buvusį būrio vadą pasiklausinėti apie dresavimą. Tada jis pastebėjo, kad apie tai kažką suprantu, moku skaityti šuns elgsenas. Tai taip ir pradėjome bendrauti, kol 2013 m. pradėjau savo tarnybą kinologijoje.

– Kaip prasideda jūsų diena?
– Pirmiausia reikia prabusti, tada pasiruošiu, išeinu į lauką, išleidžiu šuniuką palakstyti, tada abu važiuojame į Šiaulius. Po to susiplanuojame treniruotes ir einame dirbti.

Nebūna kiekviena diena labai įtempta, nes tai gali psichologiškai palaužti šunelį. Pati didžiausia šuneliui bausmė ir yra psichologinė bausmė. Negalima per daug dresuoti šunį, reikia pažiūrėti, ar jis to nori, ar jam reikia skirti kažkiek poilsio. Fiziškai gal jis ir sugeba, bet gal psichologiškai jau nebepajėgia. Tai labai aiškiai matosi iš šunelio elgsenos. Kinologu ne kiekvienas gali būti, nes ne visi sugeba perskaityti šuns elgsenas.

Kinologas turi būti psichologiškai labai ištvermingas, turėti valią, nes kartais gali tekti ir 2 val. laukti. Kiti žmonės gali supykti ir pradėti fizines bausmes naudoti, bet taip negalima. Taip pat svarbu ir prieraišumas. Tai yra juk gyvybė, jo nenumesi ir neuždarysi. Šunys nekalba, jis nepasakys, kad jam skauda, jis visada stengsis dėl tavęs, bet reikia ir matyti jo uodegos poziciją, priėjimą prie tavęs, kaip stovi ausys ar žiūri akys. Jei šuo pradeda psichologiškai silpnėti, jo uodega nebėra tokia vizgi, eina po savimi ir labai lėtai, pats būna susigūžęs, ausys linksta prie kūno.

Šuo turi būti guvus, ausys stačios, uodega visada vizginanti ir stačia. Tada reiškia, kad jo emocinė būklė yra labai gera ir galime dirbti.

– Kiek tarnybinių šunų esate turėjęs?
– Šis mano šuo jau yra trečiasis. Pats pirmasis mano buvo 6 m. belgų aviganis Bartas. Jį paveldėjau iš kolegos, kuris išėjo iš tarnybos. Su juo daug darbų nudirbome. 2016 m. Bartas tapo absoliučiu Lietuvos čempionu.

Antrasis šuo buvo taip pat belgų aviganis Bondas, bet 3,5, kai jį užpuolė liga, išėjo pasiganyti į amžinus plotus. O Kingas yra jau trečiasis mano šuo, kuris yra ruošiamas tarnybai. Jam birželio mėnesį bus 2 m. Jis yra praėjęs bendro rengimo ciklus, išlaikęs egzaminus. Galime vykti į pėdsekystę, ieškoti dingusių žmonių ar sulaikyti asmenis. Šiais metais pradėjome ruoštis ir narkotinių bei psichotropinių medžiagų paieškai. Jau įvairiose ir operacijose dalyvavome. Po truputį pradėjome dirbti kartu, nes gyvenimas nestovi, o mums reikia vytis nusikaltėlius.

Šiauliuose esu vienintelis kinologas, kuris turi būtent belgų aviganio veislės tarnybinį šunį.

– Ar šuo yra parenkamas, ar kinologas pats gali išsirinkti tarnybinį šunį?
– Aš pats rinkausi, bet būna, kad ir parenka. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdyboje instruktoriai sako, kad patys žiūrėkite ir ieškokite. Kai išsirenki, tada atvažiuoji pas juos ir jie tave testuoja, ar gerą pasirinkai šuniuką. Jie pasako, ar šuo yra tinkamas tarnybai. Aš pats ieškojausi, domėjausi, susiradau veisėją, nes man labai patinka belgų aviganių veislės šunys.

– Kodėl kinologų šunimis dažniausiai būna vokiečių ar belgų aviganiai?
– Todėl, kad šių veislių šunys patys universaliausi. Pas juos  išlikę instinktai, jie patys stipriausi tiek gynyboje, tiek medžioklėje. Taip pat jie yra socialūs šunys.

– Tarnybinis šuo turi būti universalus?
– Pas mus policijoje visi šunys yra universalūs. Specializuoto šuns nėra, nors pasienyje tokių yra. Pas mus šunys yra universalūs, nes nesame labai turtinga šalis, kad kiekvienas galėtume sau leisti turėti po kelis šunis. Negalime turėti specializuoto šuns pėdsekystei, specializuoto šuns narkotikų paieškai ir patrulinio šuns, kuris būtų skirtas tik sulaikymams. Kingas yra universalas. Jam labai patinka žmogaus paieška.

– O mišrūnas ar galėtų būti tarnybiniu šunimi?
– Gali būti. Dažniausiai tarnybiniais šunimis būna belgų ir vokiečių aviganių veislių mišrūnai. Mums svarbiausia yra jo savybės, šuns instinktai, kiek jis nori atkakliai ieškoti kamuoliuko, nusipelnyti maistelio. Viską darome per jo instinktus: per gynybą, per medžioklę, per maistą. Kilmės dokumentai negarantuos, kad jis bus geras šuo. Svarbiausia jo
charakteris, jo savybės, ką jo tėvai ar proseneliai jam davė.

– Ar iš karto matosi, kad šuo bus tinkamas tarnybai?
– Ne, iš karto nesimato. Pradžioje, kai yra mažas šunelis, jau matosi tam tikros jo savybės. 5 mėnesių šuneliui pradeda keistis dantys, keičiasi ir šuniuko elgsena. Kiekvienu šunelio raidos etapu turime sudėlioti jo visą elgseną. Jei kažko neįdėjome, kas yra būtina, tada mums atsiranda problemų. Iki 3 mėnesių turime susitvarkyti su socializacija, jei to nepadarome, vėliau, kad ir stengsimės, bet jau bus nebe tas.

Šuo yra mąstanti būtybė, jis apie viską mąsto, nori nusipelnyti ir mus išdurti. Jie yra egoistai, jei vieną kartą gavo sau naudos, tai visada kartos tą pačią elgseną, kad vėl ją gautų. Vieną kartą užlipo ant kėdės ir gavo maistelio, tai kitą dieną jis vėl užlips ant kėdės, nes galvos, kad gal vėl gaus maistelio. Šuns labai ilga atmintis, nors sakoma, kad vieną elgseną reikia pakartoti 20 tūkst. kartų, tai įsivaizduokite, kiek reikia skirti tam laiko. Nors po 2 tūkst. kartų šuo tvirtai jaučiasi tam tikroje elgsenoje.

– Ko pirmiausia išmokote šunį?
– Pirmiausia mokome socialiai elgtis su žmonėmis, būti geram, norėti žaisti su kamuoliukais, norėti surasti maisto, norėti su manimi bendrauti. Po to mokome ir bendro paklusnumo. Pati pradžia yra žaidimas, žaidimas, žaidimas.

Pats pradedu nuo maisto. Jo elgseną ir fiksuojame su maistu. Visada maistą duodu už tinkamą šunelio elgseną. Einam per miestą, gerai elgiasi, tada vėl duodu maistelio. Man svarbu, kad šuo nieko nebijotų, eitų drąsiai tiek slidžiomis dangomis, tiek tamsoje. Šuo turi būti valdomas Jis turi mokėti atsisėsti, ateiti pas mane. Kokia gali būti dresūra, jei šunį atsegiau nuo pavadėlio ir jis pabėgo tolyn nuo manęs.

Žinoma, yra daug šuns išmokymo teorijų. Aš naudojuosi B. F. Skinerio metodu ir klasikiniu metodu. Kiekvieną treniruotę renkamės individualiai. Po treniruotės būna analizė, kas pavyko, kas nepavyko, ką reikia daryti, kad galiausiai pavyktų.

Aš vadovaujuosi ir vienu vokiečių mokslininku. Anot jo, voljeras yra šuns namai, o iš jo išėjus, prasideda darbas. Jis išėjęs iš voljero manęs klausia, ką darysime, ką veiksime, ką žaisime. Kai atvažiuoju į įvykio vietą, man svarbu, kad šuo iš karto pradėtų dirbti. Taip pat visomis sąlygomis turime mokėti treniruotis. Kai išvažiuojame į gatvę, juk nepasakysime nusikaltėliui, kad dabar nesislėpk, nes yra sniegas.

– Kaip reikia išmokyti šunį surasti žmogų?
– Šuniui sukuriame motyvus. Priėję prie sektoriaus, kur ieškosime žmogaus, pirmiausia pasidarome labai lengvas treniruotes. Parodome, kad žmogus turi maistelio ir jis eina į mišką. Šuo paleidžiamas ieškoti žmogaus, kuris nusinešė maistelį. Kai rado žmogų, pasimaitino. Taip vis sunkinam ir sunkinam. Po to jis nebemato žmogaus, nebemato, kad įėjo į mišką. Kai randa žmogų, tada žaidžiame su kamuoliuku. Tai yra labai lengva.

Šuo žmogaus paieškoje pasitelkia trimis instinktais: klausa, rega ir uosle. Jei kažkuris vienas iš šių instinktų neveiktų, tada šuo būtų nebetinkamas tarnybai. Kai šuo bando surasti žmogų miške, jis bando užuosti kvapą ir nubėgti link jo židinio. Radęs kvapo židinį ar žmogų šuo tai ženklina lojimu. Man neįtikinamiausia yra šunį išmokyti ieškoti žmogaus. Tai nėra sunku, bet tada labai didžiuojuosi, jog šuo tai išmoko ir galiu padėti žmonėms. Mano darbas išgelbėja žmogaus gyvybę, bet būna ir nelaimingų atsitikimų.

Sunkiausia yra pėdsekystė, nes ten labai daug niuansų. Šuniui labai sunku tiek priemiestyje ar mieste, kai yra labai daug kvapų, atsirinkti būtent tą kvapą, kurio reikia. Tai reikalauja labai daug treniruočių. Iš pat pradžių šunį supažindinu su savo kvapu, tada pamažu įvedame ir svetimą kvapą.

– O kuriuo atveju šuo sustingsta?
– Sustingsta narkotikų ar psichotropinių medžiagų paieškoje. Turime tokį žaislą kongą, kurį vadiname kongaminu. Jis naudojamas tada, kai norime šunį išmokti susekti, kur yra narkotikų ar psichotropinių medžiagų. Šį žaislą kuria JAV įmonė, o jo kvapo atitikmens nerasime nei gatvėje, nei namuose, nei ant automobilių. Iš pradžių padedame ant rankos, po to padedame ant žemės, o vėliau pradedame jį karpyti, kol pasidaro labai mažas ir šuo instinktyviai jo pradeda ieškoti. Radęs kvapo šaltinį, būtent tos medžiagos, jis sustingsta. Mes nemaitiname šunų narkotikais, kaip daugelis mano. Šuns motyvas yra pažaisti su manimi, todėl jis ir ieško. Jis laukia, kada galės sustingti ir su manimi pažaisti.

– Kai dresuojate šunį, kokias taikote bausmes?
– Jei kažką ne taip padarė, tada sakau „pabūk“, negauna ir maistelio. Jis dėl to nesupyksta, o dar daugiau nori stengtis. Jei šuo blogai pasielgė ir dar maisto gaus, tada galvos, jog nieko nenuveikiau ir gavau maistelio, vadinasi, tai yra gerai. Norint užtvirtinti tam tikras elgsenas, turime šunį skatinti. Yra keturi kertiniai bausmių būdai: teigiama bausmė, neigiama bausmė, teigiamas paskatinimas ir neigiamas paskatinimas. Teigiamas paskatinimas yra maistelis, žaidimai, teigiama bausmė yra korekcija, neigiama bausmė – negavimas to, ko labai nori, neigiamas paskatinimas – kai po korekcijos ateina malonumas. Mes šunų tikrai nebaudžiame, yra naudojamos tik korekcijos, fizinių bausmių netaikome.

– Kada šuo galutinai pasiruošęs tarnybai?
– Šuo mokosi visą gyvenimą, tobulumui ribų nėra. Aprėpti skaičiais, kiek jis padarys treniruočių ir bus pasiruošęs, negalima. Vienam gali reikėti 10 treniruočių, bet kitam – 100, o gal ir 1000. 2 m. šunys jau būna pasiruošę išvykti į gatvę, tačiau tai būna tik pradžia. Po to keliame kvalifikaciją, vis stipriname ir stipriname šunį. Nuolatos vykdoma dresūra, žiūrime, su kokiomis šuns elgsenomis iškilo problemų. Tada prasideda individualios pamokos, kad išspręstume problemą ir šunį toliau paruoštume tarnybai.

– O kada šuo išeina į pensiją?
– Tada, kada jo darbinės savybės yra nusmukusios žemyn. Jis fiziškai nebegali bėgti, nebepajėgia uostyti. To nebepajėgia padaryti dėl savo sveikatos ar fizinės būklės. Nėra nustatyto šuns amžiaus,  kada jam baigiasi tarnyba. Mano pirmasis belgų aviganis Bartas yra 12 metų, bet jis dar puikiai dirba. Reikėtų paieškoti tokių jaunų šuniukų, kad taip dirbtų kaip jis.

– Ar šuniui toks darbas yra įdomus?
– Taip, jis labiausiai to ilgisi. Net kai būna namie, laukia kada važiuosime į darbą. Jam yra didžiausias malonumas važiuoti į darbą ir daryti tai, ką jis moka geriausiai. Mes važiuodami į darbą gauname atlyginimą, o šuo gauna maisto ir žaidimų. Šunį galima išmokyti visko. Pavyzdžiui, šviesą išjunginėti, stalčius atidarinėti, knygas skaityti, šuns suvokimas dresūroje yra begalinis.

– Kinologui šuo yra tik bendradarbis ar ir šeimos narys?
– Tai yra bendradarbis, pats geriausias kolega, kuris niekada neišduos. Tai yra ir mano draugas, mano šeimos narys, kuris niekada nuo manęs nenusisuks, kaip gali kartais pasielgti žmogus.

M. Mižutavičius pasakojo, jog Kingas yra universalas šuo, kuriam labai patinka žmogaus paieška.
Artūro STAPONKAUS nuotr.